Kalkuta — ryškus kontrastų miestas
Gauta iš Atsibuskite! korespondento Indijoje
BRITŲ rašytojui Radjardui Kiplingui tai buvo „baisios nakties didmiestis“, „ankštas ir užnuodytas miestas“. Tačiau garsiajam urdų poetui Mirzai Galibui — „toks atgaivinantis miestas“, „tas žavus miestas“. Rašytojas Dominykas Lapjeras priėjo prie išvados, kad kiekvienas apsilankymas tame mieste — „naujas kerintis išgyvenimas“, o Piteris T. Vaitas, rašydamas žurnalui National Geographic, citavo kitus, vadinusius tą miestą „baisiu, siaubingu, gąsdinančiu. Didžiausiu pasaulio lūšnynu.“ Be abejo, Kalkuta (bengališkai Kalikata) yra kontrastų miestas.
Miesto įkūrimas
Šiaurrytinėje Indijos pakrantėje, Vakarų Bengalijos valstijoje esančios Kalkutos senovės Indijoje dar nebuvo. Palyginus su Deliu arba Tandžavūru, tai — jaunas miestas. Kaip dažnai atsitinka su miestais, Kalkutos įkūrimas priklausė nuo upės, galingojo Gango. Artėdamas prie Bengalijos įlankos, Gangas pasidalija į du intakus, o paskui į dar daugiau, sudarydamas didžiausią pasaulyje deltą. Vakariniame deltos pakraštyje yra upė, anksčiau žinoma kaip Bagirati-Ganga, vėliau pavadinta Hugliu (arba Hagliu); pietuose ji įteka į jūrą.
XV bei XVI amžiuje portugalų, olandų bei britų pirkliai atplaukdavo Huglio upe aukštyn ir, vietiniams valdovams leidus, įkurdavo prekybos punktus. Džobas Čarnakas, anglų Ost Indijos kompanijos pareigūnas, prekybos centru pasirinko Sutanučio kaimą. Po kai kurių nesėkmių jis atplaukė į Sutanutį ir, atvykęs į Govindpuro bei Kalikatos kaimus, įkūrė ne tik prekybos punktą, bet ir britų gyvenvietę. Tai buvo 1690 metų rugpjūčio 24-ąją. Tada gimė Kalkuta!
1698 metais buvo įteisinta nuoma ir iki 1757-ųjų britai mokėjo ją Indijos musulmonų valdovams. Kad apsaugotų augantį miestą, britai pastatė Viljamo fortą. Jausdamiesi saugūs, pirkliai ėmė statytis didžiules vilas. Tuo laiku miesto bei aplinkinių kaimų gyventojų skaičius pasiekė 400000, ir prekybos tikslais kasmet Huglio upe atplaukdavo maždaug 50 laivų.
Kalkutos juodoji skylė
1756-aisiais Kalkutą užpuolė energingas, jaunas vietinis valdovas Siradžas-ud-Daulas iš Bengalijos. Dauguma gyventojų pabėgo, bet kai kurie europiečiai, prisiglaudę Viljamo forte, pasidavė ir dusinančioje birželio kaitroje buvo įkalinti nedideliame kalėjime. Kitą dieną paaiškėjo, jog daugelis jų užtroško. Kalėjimas buvo pramintas Kalkutos juodąja skyle.
Šis atsitikimas sukėlė Ost Indijos kompanijos įtūžį, tad 1757-aisiais Robertas Klaivas ėmėsi vadovauti britų kareiviams, siekdamas atkovoti miestą. Sakoma, jog po įvykusio Plesio mūšio prasidėjo britų valdymas Indijoje. O kaip Kalkuta? 1773-iaisiais ji tapo Britų Indijos sostine ir išliko ja iki 1911 metų.
Kalkutos veidas keičiasi
Kadangi į miestą plūdo gausūs turtai, buvo statomi didingi pastatai, suteikiantys Kalkutai Rūmų miesto vardą. Buvo nutiestos plačios gatvės, įsteigti muziejai bei bibliotekos. Tai įrodo daug dar išlikusių įspūdingų pastatų.
Po 190 britų valdymo metų, vadovaujant Mohandui Gandžiui bei Džavaharlalui Neru, 1947-aisiais Indija pasiekė nepriklausomybę; drauge su ja prasidėjo susiskaldymas. Valdant Muhamedui Aliui Džinai susidarė musulmoniška valstybė (Rytų bei Vakarų Pakistanas). Paskui, 1971 metais, Rytų Pakistanas buvo pavadintas Bangladešu. Tie įvykiai tapo pabėgėlių antplūdžio į Kalkutą priežastimi; dabar didmiestyje priskaičiuojama per 12000000 gyventojų.
Staigus tokios daugybės neturinčių lėšų žmonių antplūdis sukėlė didžiulių sunkumų. Gyvenamųjų vietų stoka reiškė, kad, neperdedant, milijonai lindėjo vargingiausiose lūšnose, būstuose iš kartono ir džiuto, labai blogomis sanitarinėmis sąlygomis, be elektros bei vandens. Tūkstančiai gyveno gatvėse. 1967-aisiais devynių tarptautinių miestų planuotojų ataskaitoje apie padėtį Kalkutoje pareikšta, kad „sparčiai artėja ekonomikos, butų fondo, sanitarinių sąlygų, transporto bei paties žmogiškumo žlugimas“. Ateitis atrodė niūri.
Kad kuo daugiau žmonių galėtų pasistatyti būstus, ypač iš menkas pajamas turinčiųjų, buvo numelioruota druskinga pelkėta žemuma. Suformuoti storesniam grunto sluoksniui buvo panaudotos iš upės dugno išvalytos sąnašos; tuo pačiu pagerėjo laivyba.
Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje į Indiją ėmė plaukti tarptautinės investicijos ir Kalkuta nepanoro likti nepastebėta. Taigi prasidėjo masinis valymas. Lūšnų gyventojai buvo perkelti už miesto, šiukšlės panaudotos elektros energijos bei trąšų gamybai, teršiančios transporto priemonės kaip ir atviros rūkstančios krosnys — uždraustos. Buvo praplatintos gatvės bei įkurtos prekybos alėjos. Miestiečiai atsisakė nereikalingų daiktų, išsivalė ir išsidažė. Kalkuta buvo išgelbėta iš pražūtingos bedugnės ir jai duota nauja galimybė atgimti — taip kadaise ‛mirštantis’, ‛katastrofinis’ miestas vėl tapo ryškus. 1997 metų ataskaitoje apie naudą šaliai bei piliečiams teikiamus patogumus jis buvo paminėtas pirm kitų didžiųjų Indijos miestų.
Didžiausias prekybos miestas
Dėl pabėgėlių iš kaimyninių šalių, imigrantų iš kitų Indijos valstijų, vietinių bengalų, ilgą laiką gyvenančių kinų bei armėnų didmiestis yra tapęs katilu, kuriame susilydo kalbos, kultūros, religijos bei kulinarijos menas. Kas tuos milijonus žmonių pritraukė į Kalkutą? Prekyba! Į šį uostą, kur Rytai susitinka su Vakarais, atplaukdavo laivai iš viso pasaulio. Buvo eksportuojama salietra, džiutas, arbata, cukrus, indigas (augaliniai dažai), medvilnė bei šilkas. Plentais, geležinkeliais ir jūra gausybė prekių atkeliauja į Kalkutą bei iškeliauja iš jos. Atgavus nepriklausomybę išaugo stambios geležies ir plieno liejyklos, buvo pradėti kasti vertingi mineralai vietiniam naudojimui bei eksportui.
Uostas padėjo pagrindą augti prekybai. Iš pradžių britai nuleisdavo savo laivų inkarus giliausioje Huglio vietoje ir siųsdavo mažus laivelius su prekėmis upe aukštyn. 1758 metais Kalkutoje buvo įkurtas centras, kuris laikui bėgant tapo pagrindiniu Indijos uostu. Tebevykstantis modernizavimas ir dėl Gango užtvankos pakilęs upės vanduo padeda plėsti Kalkutos susisiekimą tarptautiniais pakrantės bei vidaus vandenimis.
Susisiekimas — senovinis ir šiuolaikinis
Mieste, turinčiame daugiau nei 12 milijonų žmonių, susisiekimas yra svarbi problema. Kalkutoje yra visos paprastai šiuolaikiniame mieste sutinkamos transporto priemonės ir — ne tik! Svečiai negali atsistebėti lengvu dvirãčiu žmogaus traukiamu vežimu; jie mato judrų vyriškį einantį savo keliu esant intensyviam eismui ir dažnai pristatantį keleivius į vietą greičiau negu nuolat stabčiojantis autobusas arba taksi. Dviratis vežimas, 1900-aisiais pasiūlytas pergabenti prekėms, greit buvo panaudotas vežioti žmonėms; manoma, kad miesto gatvėse yra apie 25000 rikšų! Nors dėl jų eismas sulėtėja, tačiau darbu yra aprūpinama maždaug 50000 vyrų, o dar daugiau pervežama.
Nedideli keltai kasdien perkelia tūkstančius nuolatinių keleivių iš pagrindinės Kalkutos geležinkelio stoties į verslo rajoną. Upių transportas plečiamas, kad sumažėtų eismas gatvėse; per judriausią pasaulyje Hauros tiltą kasdien sau kelią skinasi daugiau nei 50000 automobilių bei tūkstančiai sunkvežimių.
Galbūt mėgiamiausi mieste yra elektriniai tramvajai. Šių puikių, neteršiančių, pasižyminčių dideliu pajėgumu bei efektyviu energijos panaudojimu transporto priemonių tinklu šimtai tūkstančių žmonių kasdien keliauja po miestą, nors ne visuomet patogiai. Kyboti išorėje, įsitvėrus tramvajaus turėklų reikia ypatingos drąsos! Judėjimą labai palengvino užbaigtas naujas metro; juo visiškai patogiai per miesto centrą keliauja daugiau kaip 60000 žmonių per valandą.
Kalkutos kultūros įvairovė
Palankios aplinkybės švietimui Kalkutoje paskatino daugelį gilintis į mokslą bei teisę; tame subkontinento kultūros centru tapusiame mieste klesti dailė. Daugiau kaip ketvirtis milijono studentų klauso paskaitų viename iš didžiausių pasaulyje 140 metų senumo Kalkutos universitete.
Jei Mumbajus yra Indijos komercinio kino centras, tai Kalkuta, be abejonės, yra aukšto meninio lygio kino tėvynė. Tokie vardai kaip Satdžaitas Rėjus, Mrinalas Senas dėl savo indėlio į meną žinomi visame pasaulyje. Kalkuta gali pasigirti didesniu skaičiumi poetų negu Roma ir Paryžius drauge paėmus, didesniu skaičiumi literatūrinių žurnalų negu Niujorkas ir Londonas bei viena didžiausių pasaulyje bukinistinių knygų rinka Koledžo gatvėje.
Pamatytume nuostabių dalykų
Žymus ir įspūdingas objektas yra Viktorijos memorialas, pastatytas iš marmuro italų renesanso stiliumi. Tai — didžiulis neužmirštamo Britų viešpatavimo Indijoje muziejus, atidarytas 1921 metais. Be to, Kalkutoje yra didžiulis Indijos muziejus bei daugiau kaip 30 kitų muziejų. Verta aplankyti Indijos botanikos sodą su jo 240 metų senumo baniano medžiu, kurio apimtis daugiau nei 400 metrų, bei zoologijos sodą. Meidanas — vientisa, atvira 520 hektarų vietovė žinoma kaip Kalkutos plaučiai bei didžiausia kaimavietė Indijoje. Kalkuta didžiuojasi ir Birlos planetariumu, vienu didžiausių pasaulyje. Besidomintiesiems kriketu bus įdomu sužinoti, kad Edeno sodo kriketo stadionas talpina daugiau kaip 100000 triukšmingų bei entuziastingų tarptautinių rungtynių žiūrovų.
Nepaprastai gražus yra Mokslo centro pastatas; tai — didžiausias Azijoje sąveikaujančio mokslo centras, leidžiantis lankytojams patirti žemės drebėjimą, stebėti, kaip nugrimzta sala, būti tornado susiformavimo liudininkais ir sužinoti nuostabių faktų apie daugelio padarų aplinką bei įpročius. Tačiau indų dėmesį Kalkutoje labiausiai patraukia Durga Pudžos šventė, kai miestas pasineria į penketą dienų trunkančias beprotiškas religines pramogas, dėl kurių nutraukiama beveik visa įprasta veikla.
Ką Kalkutoje gali nusipirkti? Beveik viską! Tačiau būk pasiruošęs atsidurti triukšmingoje minioje ir, žinoma, pastebėti moteris, pasipuošusias gražiais įvairiaspalviais sariais. Prieinama kaina gali įsigyti odos dirbinių ir puikios odinės avalynės kinų parduotuvėse. Daiktai iš nerūdijančio plieno, audiniai, rinktiniai fajanso indai, gražiai pagaminti juvelyriniai dirbiniai, — tai tik keletas iš tų dalykų, kuriuos kantrus pirkėjas gali rasti milžiniškose šio „pirkėjų rojaus“ prekyvietėse.
Smagurių valgiaraštis
Kalkuta apibūdinama ir kaip smagurių rojus, tad negalime iš čia išvykti neparagavę jos puikių valgių. Sakoma, kad bengalai pagarbiai žiūri į maistą ir sprendžia apie žmones pagal jų kulinarinius sugebėjimus! Žuvis Kalkutos valgiaraštyje yra būtina, tad milžiniškose prekyvietėse siūloma įvairiausios žuvies, mėsos bei daržovių. Švieži, rūpestingai sumaišyti prieskoniai padaro subtilesnį pačių paprasčiausių daržovių skonį. Gausu kiniško maisto. Kalkutos kulinarijos žavesio viršūnė — jos garsieji saldumynai. Bengalijos simbolis yra rasgulas — paskaninti ir išmirkyti cukraus sirupe varškės masės rutuliukai. Nepraleiskime progos paragauti mišti dúi, malonaus pasaldinto jogurto, kuriuo mėgstama užbaigti valgį. Varvinate seilę? Ar užuodžiate malonius šio maisto kvapus? Taip, Kalkuta iš tiesų — ryškus, žavingas kontrastų miestas!
[Žemėlapiai 15 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
ŠRI LANKA
INDIJA
Kalkuta
BANGLADEŠAS
[Žemėlapis]
KALKUTA
Indijos botanikos sodas
Meidanas
Zoologijos sodas
Birlos planetariumas
Viktorijos memorialas
Indijos muziejus
Huglio upė
Sūrusis ežeras
Tarptautinis Dum Dum oro uostas
[Šaltinio nuoroda]
Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.
[Iliustracija 15 puslapyje]
Mokslo centras
[Iliustracija 16 puslapyje]
Viktorijos memorialas
[Iliustracija 17 puslapyje]
Triukšmingos prekyvietės vaizdas
[Iliustracija 17 puslapyje]
Vyrų kirpykla ant šaligatvio