Moteriškosios lyties diskriminavimas

VAKARŲ Afrikoje verslininkas nusiperka devynmetį vaiką. Azijoje naujagimis gyvas užkasamas dykumos smėlyje. Vienoje Rytų šalyje tik ką pradėjęs vaikščioti mažylis miršta iš bado našlaičių prieglaudoje — nepageidaujamas ir niekieno neprižiūrimas. Šias tragedijas sieja vienas bendras bruožas: visos minėtos aukos — mergaitės. Kadangi gimė moteriškosios lyties, jos buvo laikomos nereikalingomis.

Tai ne pavieniai atvejai. Afrikoje tūkstančiai mergaičių ir jaunų moterų parduodama vergijon, kai kurios tik už 15 dolerių. Pranešama, kad kasmet šimtai tūkstančių merginų, daugiausia Azijoje, parduodama ar priverčiama dirbti prostitutėmis. Dar blogiau, daugelio šalių gyventojų skaičiai rodo, kad „trūksta“ per 100 milijonų mergaičių. Greičiausiai taip yra dėl abortų, kūdikių žudymo arba visiško nesirūpinimo moteriškąja lytimi.

Ilgą laiką — netgi šimtmečiais — toks požiūris į moteris vyravo daugelyje šalių. Kai kur jis iki šiol nepasikeitė. Kodėl? Todėl, kad tose šalyse labiau vertinami berniukai. Tikima, kad berniukas gali pratęsti giminę, paveldėti nuosavybę bei rūpintis pasenusiais tėvais, nes seni žmonės ten dažniausiai negauna valstybinės senatvės pensijos. Anot vieno azijiečių posakio, „auginti mergaitę — tai lyg laistyti augalą savo kaimyno sode“. Užaugusi ji ištekės ir paliks namus, o gal bus parduota užsiimti prostitucija, todėl mažai padės arba visiškai nepadės rūpintis pagyvenusiais tėvais.

Ji gauna mažiau

Skurdo kamuojamose šalyse dėl tokio požiūrio mergaitėms šeimoje duodama mažiau valgyti, mažiau rūpinamasi jų sveikata ir suteikiamas mažesnis išsimokslinimas. Tyrimai vienoje Azijos šalyje rodo, kad ten blogai maitinasi 14 procentų mergaičių ir tik 5 procentai berniukų. Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) ataskaitoje sakoma, kad kai kurių šalių sveikatos centruose gydoma dvigubai daugiau berniukų negu mergaičių. O Afrikoje ir pietų bei vakarų Azijoje per 40 procentų jaunų moterų yra neraštingos. „Silpnai išsivysčiusiose šalyse vyrauja baisi lyčių diskriminacija“, — apgailestavo buvusi UNICEF ambasadorė, jau mirusi Odrė Hepbern.

Ta „lyčių diskriminacija“ nesibaigia mergaitėms subrendus. Skurdas, smurtas ir varginantis darbas yra pernelyg dažna moters dalia kaip tik dėl to, kad ji moteris. Pasaulio Banko prezidentas paaiškino: „Moterys atlieka du trečdalius pasaulinio darbo. ... Tačiau jos gauna tik dešimtadalį pasaulinio uždarbio ir valdo mažiau nei vieną procentą pasaulinio turto. Jos yra tarp vargingiausių pasaulio skurdžių.“

Jungtinių Tautų ataskaitos duomenimis, daugiau nei 70 procentų pasaulio žmonių, gyvenančių baisiame skurde (tokių priskaičiuojama 1,3 milijardo), yra moterys. „Ir ta padėtis vis blogėja, — buvo pridurta ataskaitoje. — Kaimo moterų, gyvenančių visiškame skurde, per pastaruosius du dešimtmečius padaugėjo maždaug 50 procentų. Skurdas labiausiai paliečia moteris.“

Dar labiau negu slegiantis skurdas moteris traumuoja smurtas, griaunąs daugelio jų gyvenimą. Maždaug šimtas milijonų mergaičių, daugiausia Afrikoje, kenčia nuo lytinių organų suluošinimo. Išžaginimas yra plačiai pasaulyje paplitusi blogybė, kai kuriose šalyse jis beveik neįrodomas dokumentiškai, nors tyrimai liudija, jog tam tikruose kraštuose 1 moteris iš 6 per savo gyvenimą buvo išprievartauta. Karai vargina tiek vyrus, tiek moteris, bet dauguma pabėgėlių, priverstų palikti savo namus, yra moterys ir vaikai.

Motinos ir maitintojos

Šeimos rūpesčių našta dažnai sunkiau gula ant motinos pečių. Ji tikriausiai ilgiau dirba ir neretai yra vienintelė maitintoja. Kai kuriuose Afrikos kaimuose beveik pusei šeimų vadovauja moterys. Kituose Vakarų pasaulio rajonuose didžiumos šeimų galva yra moteris.

Be to, ypač besivystančiose šalyse, moterys pagal tradiciją dirba sunkiausius darbus, pavyzdžiui, parneša vandens ir malkų. Dėl miškų kirtimo ir pernelyg didelio pievų nuganymo šie darbai pasidarė daug sunkesni. Kai kuriose sausros nualintose šalyse moterys kasdien užtrunka tris ar daugiau valandų ieškodamos malkų ir keturias valandas per dieną — nešiodamos vandenį. Tik atlikusios šį sunkų darbą, jos gali pradėti darbuotis namuose arba savo žemės sklype.

Žinoma, tose šalyse, kur skurdas, alkis ar kovos yra kasdieninis reiškinys, kenčia ir vyrai, ir moterys. Bet moterys kenčia nepalyginamai daugiau. Ar ši padėtis kada nors pasikeis? Ar tikrai galima tikėtis, kad vieną dieną moterims visur bus rodoma pagarba ir dėmesys? Ar moterys šiandien pajėgios kuo nors palengvinti savo padėtį?

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Mergaitės prostitutės — kas kaltas?

Kasmet maždaug milijonas vaikų, daugiausia mergaitės, yra priverčiamos arba parduodamos dirbti prostitutėmis. Arajaa, atvykusi iš Pietryčių Azijos, pasakoja, kas atsitiko kai kurioms jos bendraklasėms. „Kulvadi tapo prostitute sulaukusi vos 13 metų. Ji buvo gera mergaitė, bet jos motina dažnai gerdavo ir lošdavo pokerį, tad neturėjo laiko rūpintis savo dukra. Motina skatino Kulvadi užsidirbti pinigų pramogaujant su vyrais, tad netrukus ji jau dirbo prostitute.

Kita mano klasės mergaitė Sivun atvyko iš šalies šiaurės. Jai buvo tik 12 metų, kai tėvai išsiuntė ją į sostinę dirbti prostitute. Ji turėjo dirbti dvejus metus, kad atsiskaitytų pagal sutartį, kurią buvo pasirašę jos tėvai. Sivun ir Kulvadi nėra išimtis — 5 iš 15 mano klasės mergaičių tapo prostitutėmis.“

Tokių paauglių kaip Sivun ir Kulvadi — milijonai. „Sekso pramonė yra milžiniška rinka, turinti savo varomąją jėgą, — reiškia susirūpinimą UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) atstovė Vasila Tamsali. — Pardavinėti 14-metes pasidarė kasdieniškas dalykas, banalybė.“ Kai tos mergaitės parduodamos sekso vergijon, jų išpirkti, rodos, beveik neįmanoma. Manju, kurią tėvas pardavė 12-metę, iki šiol skolinga 300 dolerių (JAV), nors jau septynerius metus ji dirbo prostitute. „Aš nieko negalėjau padaryti, buvau pakliuvusi į spąstus“, — aiškina ji.

Išvengti AIDS mergaitėms, ko gero, lygiai taip pat sunku, kaip pabėgti nuo pavergėjų sąvadautojų. Vieno tyrimo, atlikto Pietryčių Azijoje, duomenimis, 33 procentai tokių prostitučių buvo užsikrėtusios AIDS virusu. Kol klesti prostitucijos pramonė, atnešanti penkių milijardų dolerių pelną, galima tikėtis, kad šios mergaitės ir toliau kentės.

Kas kaltas dėl tokios siaubingos veiklos? Be abejonės, labai kalti yra tie, kurie perka mergaites arba parduoda jas prostitucijon. Bet smerktini ir niekšiški vyrai, išnaudojantys mergaites savo seksualinėms aistroms patenkinti. Jei tokių pasileidėlių nebūtų, mergaičių prostitucija neegzistuotų.

[Išnaša]

[Iliustracija]

Kasmet apie milijonas mergaičių priverčiamos dirbti prostitutėmis

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Moters darbo diena centrinėje Afrikoje

Atsikėlusi šeštą valandą, moteris šeimai ir sau paruošia pusryčius, kuriuos valgys pusiaurytį. Parsinešusi vandens iš artimiausios upės, ji keliauja į savo lauką; eiti tenka gal net valandą.

Iki maždaug ketvirtos popiečio valandos ji dirba žemę, ravi arba laisto ją, tik trumpam sustodama užkąsti savo atsinešto valgio. Per dvi likusias šviesaus paros meto valandas ji prikerta malkų ir prirenka kasavos ar kitų daržovių savo šeimai — visa tai nešasi namo.

Paprastai į namus ji grįžta saulei leidžiantis. Dabar reikia paruošti vakarienę, o tai trunka galbūt dvi valandas ar net ilgiau. Sekmadieniais ji skalbia drabužius vietinėje upėje ir išdžiūvusius juos lygina.

Jos vyras retai teįvertina visą šį sunkų darbą ar išklauso jos pasiūlymus. Jis mielai nukerta medžius arba sudegina atžalyną, kad ji paruoštų žemę augalams sodinti, tačiau beveik nieko daugiau nedirba. Kartais jis nuveda vaikus išsimaudyti upėje ir truputį pamedžioja bei pažvejoja. Bet didžiąją dienos dalį jis prašneka su kitais kaimo vyrais.

Jei vyras išgali, po keleto metų jis parves į namus kitą, jaunesnę žmoną, kuri taps jam dėmesio centru. Bet iš pirmosios žmonos bus tikimasi, kad ji ir toliau dirbs, kol leis sveikata arba ateis mirtis.

Afrikos moterys neša sunkią darbų naštą