Kur krizė didesnė
MERĖ, gyvenanti Jungtinėse Valstijose, dieną pradeda prausdamasi po dušu, paskui vandeniui tekant iš kriauklės čiaupo valosi dantis, nuleidžia vandenį tualete ir plaunasi rankas. Dar prieš sėsdama pusryčiauti, ji būna sunaudojusi tiek vandens, kad jis užpildytų vidutinio dydžio vonią. Dienos pabaigoje Merė, kaip ir daugelis kitų, gyvenančių Valstijose, būna sunaudojusi per 350 litrų vandens, kurio pakaktų du su puse karto pripilti vonią. Švariu vandeniu ji gausiai apsirūpina iš čia pat esančio čiaupo. Jo yra visada; jai tai savaime suprantama.
Dede, gyvenančios vakarų Afrikoje, padėtis visiškai kitokia. Ji keliasi dar prieš aušrą, apsirengia, užsideda ant galvos didžiulį dubenį ir eina 8 kilometrus iki artimiausios upės. Ten ji išsimaudo, prisisemia dubenį vandens ir grįžta namo. Ta kasdieninė kelionė trunka apie keturias valandas. Paskui ji dar valandą filtruoja vandenį, kad jame neliktų parazitų, ir išpilsto jį į tris indus: viena dalis bus gėrimui, kita — namų ūkio reikalams, o trečia — vakariniam apsiplovimui. Drabužiai skalbiami tik upėje.
„Vandens stygius čia žudo mus, — sako Dede. — Sugaišus beveik pusę ryto atsinešti vandens, kiek dienos belieka ūkininkavimui ir kitiems darbams?“
Ne vien Dede tokia padėtis. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, bendras laikas, kurį kasmet sugaišta daugybė moterų ir vaikų nešdami vandenį iš tolimų, dažnai užterštų šaltinių, sudaro daugiau kaip dešimt milijonų metų!
Vieniems vandens pakanka, kiti jo neturi
Nors pasaulyje yra pakankamai gėlo vandens, jis nevienodai pasiskirstęs. Tai viena iš didžiausių problemų. Pavyzdžiui, mokslininkų paskaičiavimais, Azijoje yra 36 procentai pasaulio ežerų ir upių vandens, bet tame žemyne gyvena 60 procentų pasaulio žmonių. O Amazonės upėje yra 15 procentų pasaulio upių vandens, tačiau tik 0,4 procento pasaulio žmonių gyvena netoli jos ir gali jį vartoti. Nelygiai pasiskirstęs ir kritulių kiekis. Kai kurie žemės regionai beveik nuolatos sausi; kiti, nors ne visuomet sausi, periodiškai kenčia nuo sausrų.
Daugelis žinovų mano, kad žmonės savo veikla keičia klimatą, o kartu ir kritulių kiekį. Miškų kirtimas, pernelyg didelis žemės kultivavimas ir žemės plotų nuganymas palieka dirvą pliką. Kai kurie daro išvadą, kad tada žemės paviršius į atmosferą atmuša daugiau saulės šviesos. Todėl atmosfera įšyla, debesys išsisklaido ir kritulių kiekis mažėja.
Plika žemė taip pat gali būti kritulių sumažėjimo priežastis, nes didžioji dalis lietaus, iškrintančio ant miškų, yra vanduo, kuris prieš tai išgaravo iš pačių augalų — medžių lapų ir atžalynų. Kitaip tariant, augalai yra tarsi didžiulė kempinė, sugerianti ir laikanti kritulius. Išnaikinus medžius bei atžalynus, mažesnis kiekis vandens begali suformuoti lietaus debesis.
Iki šiol tebediskutuojama, kiek įtakos kritulių kiekiui daro žmonių veikla; reikia atlikti dar daugiau tyrinėjimų. Bet tiesa tokia: vandens trūksta daug kur. Kaip perspėja Pasaulio Bankas, trūkumas jau kelia grėsmę 80 šalių ekonomikai ir sveikatai. Ir jau 40 procentų žemės gyventojų — daugiau kaip du milijardai žmonių — neturi švaraus vandens arba gerų sanitarinių sąlygų.
Susidūrusios su vandens nepritekliumi, turtingos šalys paprastai pajėgia išvengti didelių sunkumų. Jos stato užtvankas, taiko brangią vandens valymo technologiją ar net šalina druską iš jūros vandens. Neturtingos šalys tokios išeities neturi. Dažnai joms reikia arba normuoti švarų vandenį (kas gali susilpninti progresą ir sumažinti maisto gamybą), arba vėl vartoti neapdorotą vandenį (dėl ko kyla ligos). Kadangi vandens poreikis visur didėja, ateity jo gali labai trūkti.
Vilčių dešimtmetis
1980 metų lapkričio 10 dieną Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje su įsitikinimu buvo kalbama apie artėjantį „Tarptautinį geriamojo vandens atsargų ir sanitarijos dešimtmetį“. Asamblėjos tikslas buvo imtis priemonių, kad iki 1990 metų visiems, gyvenantiems besivystančiose šalyse, būtų prieinamas švarus vanduo ir geros sanitarinės sąlygos. Dešimtmečiui baigiantis, buvo išleista apie 134 milijardai dolerių, kad švarų vandenį gautų daugiau kaip milijardas žmonių ir nutekamųjų vandenų valymo įrenginiais būtų aprūpinta per 750 milijonų žmonių — tikrai įspūdingas pasiekimas.
Tačiau šiuos pasiekimus nusvėrė gyventojų padaugėjimas 800 milijonų besivystančiose šalyse. Todėl 1990 metais daugiau kaip milijardui žmonių trūko švaraus vandens ir tinkamų sanitarinių sąlygų. Ši kebli padėtis, atrodo, asocijuojasi su tuo, ką karalienė iš pasakos Through the Looking-Glass (Pro veidrodį) pasakė Alisai: „Tu turi bėgti iš visų jėgų, kad pasiliktum toje pačioje vietoje. Jei nori judėti pirmyn, turi bėgti dvigubai greičiau!“
Nuo 1990 metų gerinant padėtį tų, kurie neturi vandens ir tinkamų sanitarinių sąlygų, visuotinė pažanga, pagal PSO, „menka“. Pasaulio stebėjimo instituto tuometinė mokslo tiriamojo darbo viceprezidentė Sandra Postel rašė: „Yra didelis moralinis nusižengimas, kad 1,2 milijardo žmonių geria vandenį rizikuodami susirgti ar numirti. Priežastis yra ne tiek vandens trūkumas ar netinkamos technologijos, kiek nesiėmimas vykdyti socialinių ir politinių įsipareigojimų patenkinti pagrindinius vargingųjų poreikius. Per metus reikėtų skirti apytikriai dar 36 milijardus dolerių, — o tai yra maždaug 4 procentai pasaulio karinių išlaidų, — kad būtų suteikta visiems žmonėms tai, kas daugumai iš mūsų dabar yra savaime suprantama, — švarus geriamasis vanduo ir sanitarijos priemonės atliekoms šalinti.“
Daugėjant gyventojų, didėja poreikiai
Nevienodo vandens pasiskirstymo problemą apsunkina dar kita: daugėjant gyventojų, didėja vandens poreikis. Kritulių kiekis pasaulyje išlieka apytikriai pastovus, o gyventojų gausėja. Vandens suvartojimas šiame šimtmetyje padidėjo mažiausiai du kartus, ir, kai kurių paskaičiavimu, per ateinančius 20 metų jis gali dar padvigubėti.
Žinoma, gausėjant gyventojų, reikia ne tik daugiau geriamo vandens, bet ir daugiau maisto. O maisto gamyba reikalauja vis didesnio vandens kiekio. Tačiau žemės ūkis turi konkuruoti su vandens poreikiu pramonei ir žmonėms. Plečiantis miestams ir pramonės centrams, žemės ūkis dažnai pralaimi. „Iš kur gausime maisto? — klausia vienas tyrinėtojas. — Kaip mes galėtume patenkinti 10 milijardų žmonių poreikius, jeigu vargiai galime patenkinti 5 milijardų poreikius ir atimame vandenį iš žemės ūkio?“
Gyventojų skaičius greičiausiai auga besivystančiose šalyse, kur vandens ir taip trūksta. Deja, šios šalys ir finansiškai, ir techniškai mažiausiai pajėgios susidoroti su vandens problemomis.
Teršimas
Be sunkumų dėl vandens trūkumo ir gausėjančių gyventojų poreikių, trečia problema yra teršimas. Biblijoje kalbama apie „gyvybės vandens upę“, bet šiandien dauguma upių neša mirtį (Apreiškimas 22:1). Pagal paskaičiavimus, namų ūkyje ir pramonėje panaudoto vandens į pasaulio upes kasmet patenka 450 kubinių kilometrų. Daugelis upių ir upelių visiškai užteršta.
Besivystančiose pasaulio šalyse nevalomas nutekamasis vanduo užteršia kone kiekvieną didesnę upę. Patikrinus 200 pagrindinių Rusijos upių, pasirodė, kad 8 iš 10 yra pavojingai daug bakterijų ir virusų. Upės ir vandens telkiniai išsivysčiusiose šalyse, nors ir neužteršti nutekamuoju vandeniu, dažnai yra užnuodyti toksiniais chemikalais, pavyzdžiui, žemės ūkio trąšomis. Beveik visose pasaulio dalyse pajūrio šalys pumpuoja nevalomą nutekamąjį vandenį į negilius pakrantės vandenis ir pavojingai užteršia paplūdimius.
Taigi vandens teršimas yra pasaulinė problema. Apibendrinant padėtį, Odabeno bendrijos brošiūroje Water: The Essential Resource (Vanduo — gyvybiškai svarbus turtas) sakoma: „Trečdalis žmonijos dėl nešvaraus vandens nuolat dirba sirgdami arba išsekę; kitam trečdaliui grėsmę kelia į vandenį leidžiamos cheminės medžiagos, kurių ilgalaikis poveikis nežinomas.“
Blogas vanduo, bloga sveikata
Anksčiau paminėta Dede, sakydama, kad „vandens stygius žudo mus“, kalbėjo metaforiškai. Tačiau švaraus, gėlo vandens stoka iš tikrųjų žudo. Jai ir milijonams tokių žmonių nelieka nieko kito kaip vartoti vandenį iš upelių bei upių, kurios dažnai yra lyg atvira kanalizacija. Nenuostabu, kad, pagal PSO, kas aštuonios sekundės nuo vandens sukeltos ligos miršta vienas vaikas!
Besivystančiame pasaulyje, žurnalo World Watch duomenimis, 80 procentų visų ligų kyla vartojant užterštą vandenį. Dėl vandenyje esančių patogeninių mikrobų ir užterštumo kasmet miršta 25 milijonai žmonių.
Vandens nešamos mirtinos ligos, pavyzdžiui, diarėja, cholera ir vidurių šiltinė, daugiausia aukų nusineša tropikuose. Tačiau ligos per vandenį plinta ne tik besivystančiame pasaulyje. 1993 metais Jungtinių Valstijų mieste Milvokyje (Viskonsinas) 400000 žmonių susirgo išgėrę vandentiekio vandens, kuriame buvo chlorui atsparus mikrobas. Tais pačiais metais pavojingų mikrobų rasta ir kitų Jungtinių Valstijų miestų — Vašingtono, Niujorko bei Kabulo (Misūris) — vandens sistemoje; dėl to gyventojai priversti virinti vandenį, tekantį iš čiaupų.
Dalytis vandeniu iš upių
Bendri sunkumai dėl vandens trūkumo, didėjančio gyventojų skaičiaus poreikių ir teršimo, kenkiančio sveikatai, — tai veiksniai, galintys sukelti įtampą ir konfliktus. Bet juk vanduo nėra prabangos dalykas. Vienas Ispanijos politikas, bandęs įveikti vandens krizę, pasakė: „Mums tenka stoti nebe į ekonominę kovą, bet į kovą dėl išlikimo.“
Didelę įtampą sukelia upių vandens dalijimasis. Pasak tyrinėtojo iš Jungtinių Valstijų Peterio Gliko, 40 procentų pasaulio gyventojų gyvena prie 250 upių baseinų, kurių vandenį savinasi daugiau negu viena valstybė. Bramaputros, Indo, Mekongo, Nigerio, Nilo ir Tigro upės teka per daugelį šalių, norinčių kuo daugiau semtis tų upių vandens. Dėl to jau vyksta ginčai.
Vandens poreikiui didėjant, ta įtampa tarp tautų augs. Pasaulio Banko viceprezidentas, atsakingas už aplinkos apsaugos tobulinimą, prognozuoja: „Daugelis karų šiame šimtmetyje vyko dėl naftos, o kito šimtmečio karai bus dėl vandens.“
[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]
Molekulės judėjimas
Pasekime vieną vandens molekulę jos nesibaigiančioje kelionėje. Pateikti paveikslai, pagal numerius atitinkantys parašytą tekstą, parodo tik vieną iš nesuskaitomos daugybės kelių, kuriuos galėtų nukeliauti viena vandens molekulė, kad grįžtų į tą pačią vietą, iš kur atėjo (Jobo 36:27; Ekleziasto 1:7).
Pradėsime nuo molekulės, esančios vandenyno paviršiuje.(1) Saulei garinant vandenį, molekulė kyla, kol atsiduria per daugelį šimtų metrų nuo žemės.(2) Dabar ji susijungia su kitomis vandens molekulėmis ir sudaro mažytį vandens lašelį. Lašelis keliauja su vėju šimtus kilometrų. Ilgainiui lašelis išgaruoja ir molekulė vėl kyla aukštyn, kol galiausiai susijungia su lietaus lašu, pakankamai dideliu kristi į žemę.(3) Lietaus lašas kartu su milijardais kitų lašų krinta ant kokio nors kalno šlaito; vanduo nubėga žemyn į upelį.(4)
Paskui iš upelio geria elnias ir praryja tą vandens molekulę.(5) Po kiek laiko elnias šlapinasi ir molekulė patenka į žemę, o iš čia ją paima medžio šaknys.(6) Iš ten molekulė keliauja į medžio viršų ir galiausiai iš lapų išgaruoja į orą.(7) Kaip ir anksčiau, ji nešama į viršų, kad padėtų suformuoti kitą mažytį vandens lašelį. Lašelis skrenda su vėju, kol prisijungia prie tamsaus, sunkaus lietaus debesio.(8) Molekulė vėl krinta su lietumi, bet šį kartą pasiekia kokią nors upę, kuri nuneša ją į vandenyną.(9) Čia ji gali praleisti tūkstančius metų, kol pateks į paviršių, išgaruos ir dar kartą pakils aukštyn.(10)
Tas ciklas niekada nesibaigia; vanduo garuoja iš jūrų, keliauja virš žemės, krinta lietumi ir grįžta atgal į jūras. Taip vanduo palaiko visokią gyvybę žemėje.
[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]
Kas siūloma
Statyti vandenį gėlinančius įrenginius. Jais šalinama druska iš jūros vandens. Paprastai tai daroma pumpuojant vandenį į žemo slėgio kameras, kur jis kaitinamas iki virimo. Garuojantis vanduo nukreipiamas kitur, o druskos kristalai pasilieka. Tai brangus procesas, neįmanomas daugeliui besivystančių šalių.
Tirpdyti ledkalnius. Kai kurių mokslininkų nuomone, masyvūs ledkalniai, kuriuos sudaro švarus, gėlas vanduo, galėtų būti atitempiami iš Antarktikos dideliais vilkikais ir ištirpdomi, kad būtų gauta vandens sausringoms Pietų pusrutulio šalims. Deja, apie pusė kiekvieno ledkalnio, kol pasiektų numatytą vietą, ištirptų jūroje.
Panaudoti vandeninguosius horizontus. Vandeningieji horizontai yra vandens pilnos uolos, esančios giliai žemėje. Iš jų vanduo gali būti pumpuojamas net sausiausiose dykumose. Bet šio vandens išsiurbimas brangus ir mažina vandens telkinio lygį. Be to, dauguma vandeningųjų horizontų atsinaujina labai lėtai, o kai kurie visai neatsinaujina.
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]
Nuotrauka: Mora, Godo-Foto
[Iliustracijos 5 puslapyje]
Dėl vandens gali tekti kasdien sugaišti keturias valandas
[Iliustracijos 8 puslapyje]
Kasmet apie 450 kubinių kilometrų nutekamojo vandens patenka į upes