Biblijos požiūris
Ar vaikai turi patys pasirinkti religiją?
NUO pat vaiko gimimo iki jis tampa jaunuoliu už jį sprendžia tėvai. Bet išmintingi tėvai žino, kada būti lankstiems, ir, kai galima, atsižvelgia į tai, kas vaikui labiau patinka.
Tačiau tėvams gali būti sunku nustatyti, kokią pasirinkimo laisvę suteikti vaikui. Tiesa, kad vaikai gali teisingai pasirinkti ir tam tikras savarankiškumas jiems naudingas, bet negalima nuneigti to, kad jų sprendimai gali būti neteisingi ir baigtis tragiškai (4 Karalių 2:23-25; Efeziečiams 6:1-3).
Pavyzdžiui, dažnai vaikai mieliau pasirenka bevertį, o ne vertingą maistą. Kodėl? Todėl, kad būdami maži jie nesugeba protingai svarstyti. Ar išmintingai elgtųsi tėvai duodami šiuo atveju savo vaikams visišką laisvę ir vildamiesi, kad šie pasirinks vertingą maistą? Ne. Veikiau tėvai turi nuspręsti už savo vaikus, nes jiems nuoširdžiai rūpi jų ateitis.
Todėl tėvai, kaip ir dera, nusprendžia, ką jų vaikai turi valgyti, kaip rengtis ir kaip atrodyti bei kokia turi būti jų moralė. O kaip su religija? Ar tėvai ir čia turi nuspręsti?
Pasirinkimas
Kai kas pasakys, jog tėvai neturi versti savo vaikų priimti jų religinius įsitikinimus. Iš tiesų daugiau kaip prieš 160 metų kai kurie išpažinusieji krikščionių tikėjimą iškėlė mintį, jog „vaikų nereikia mokyti religijos, kad jie nebūtų paveikti pasirinkti vieną ar kitą tikėjimą, bet juos reikia palikti ramybėje, kol jie sugebės rinktis ir patys pasirinks religiją“.
Tačiau ši mintis nesiderina su Biblija. Biblijoje pabrėžiama, kad religinius įsitikinimus būtina diegti vaikams nuo pat gimimo. Patarlių 22:6 (Brb red.) sakoma: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.“
Hebrajiškas žodis, išverstas žodžiu „vaikas“, reiškia amžių nuo kūdikystės iki paauglystės. Apie tai, kaip svarbu mokyti nuo pirmų dienų, dr. Džozefas M. Hantas iš Ilinojaus universiteto (JAV) pasakė: „Vaikas greičiausiai vystosi ir labiausiai pasiduoda formuojamas per pirmuosius ketverius ar penkerius gyvenimo metus. ... Galbūt 20 procentų [jo] pagrindinių sugebėjimų išsivysto pirmaisiais jo gyvenimo metais ir galbūt pusė anksčiau negu jam sueina ketveri.“ Tuo tik pabrėžiamas įkvėptas Biblijos patarimas, kad tėvams itin svarbu iš mažų dienų parodyti vaikui išmintingą kryptį, mokant jį Dievo kelių (Pakartoto Įstatymo 11:18-21).
Rašte aiškiai nurodyta, kad dievobaimingi tėvai turi įdiegti savo vaikams meilę Jehovai. Pakartoto Įstatymo 6:5-7 (ŠvR) sakoma: „Tu turi mylėti Viešpatį, savąjį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Ir šie šiandien Mano tau duotieji žodžiai tepasilieka tavo širdyje! Įkalk juos savo vaikams. Kalbėk jiems apie tai namie būdamas arba kelionėje keliaudamas, atsiguldamas, ar atsikeldamas.“ Hebrajiškas veiksmažodis, išverstas žodžiu ‛įkalti’, išreiškia mintį apie kokio nors įrankio aštrinimą, pavyzdžiui, galąstuvu. Keletą kartų pabraukus įrankis nepasigalanda — galąsti reikia rūpestingai ir nuolat. Biblijoje The New English Bible šis hebrajiškas veiksmažodis išverstas žodžiu „kartoti“. Aišku, kad ‛įkalti’ reiškia ilgam įtvirtinti. (Palygink Patarlių 27:17.)
Taigi tikrieji krikščionys tėvai turi rimtai žiūrėti į pareigą įdiegti vaikams savo religinius įsitikinimus. Jie tikrai negali nepaisyti tos atsakomybės ir leisti savo vaikams spręsti patiems. Todėl, be kita ko, reikia imti savo „vaikus“ į sueigas. Ten tėvai gali sėdėti kartu su jais ir padėti jiems vertinti dvasinę naudą, kurią vieninga šeima gauna atidžiai klausydama ir dalyvaudama Rašto apsvarstyme (Pakartoto Įstatymo 31:12, 13, Brb red.; Izaijo 48:17-19, Brb red.; 2 Timotiejui 1:5; 3:15, NW).
Tėvų atsakomybė
Kad maistas patiktų vaikui, neužtenka jam pasakyti, jog būtina jį valgyti, nes jis vertingas. Išmintinga motina žino, kaip tą reikalingą maistą padaryti kuo patrauklesnį, kad jis patiktų vaikui. Ir, žinoma, ji ruošia maistą taip, kad vaikas galėtų jį suvirškinti.
Religiniam auklėjimui vaikas taip pat iš pradžių gali priešintis, ir tėvams gali atrodyti, kad jokie įkalbinėjimai nepadeda. Tačiau Biblijos nurodymas aiškus — tėvai turi dėti visas pastangas auklėti savo vaikus nuo kūdikystės. Tad išmintingi tėvai religinius pamokymus „pagardina“, pateikdami juos vaikui patraukliai ir atsižvelgdami į jo sugebėjimą suvokti juos.
Mylintys tėvai jautriai supranta savo pareigą aprūpinti vaikus tuo, kas būtina gyvenime, ir dažniausiai niekas geriau už tėvus nežino vaiko poreikių. Todėl pirmutinę pareigą fiziškai ir dvasiškai rūpintis vaikais Biblija uždeda ant tėvų — ypač tėvo — pečių (Efeziečiams 6:4). Taigi tėvai neturi vengti atsakomybės bei stengtis užkrauti ją kam nors kitam. Nors jie gali priimti siūlomą pagalbą, tačiau tai būtų tik papildymas, nes religiškai auklėti vaikus vis dėlto turi jie patys (1 Timotiejui 5:8).
Tam tikru gyvenimo momentu kiekvienas asmuo apsisprendžia, ar jis laikysis kokių nors religinių įsitikinimų, ir jei taip — kokių. Jeigu krikščionys tėvai supranta, jog yra patys atsakingi religiškai auklėti savo vaikus nuo pat ankstyvo amžiaus, ir jeigu nuo mažumės moko juos samprotauti remiantis sveikais principais, tai vėliau gyvenime tie jaunuoliai tikriausiai apsispręs teisingai (2 Kronikų 34:1, 2; Patarlių 2:1-9).
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]
The Doré Bible Illustrations/Dover Publications, Inc.