9. Gehena — amžinos pražūties simbolis

Žodis „Gehena“ reiškia „Hinomo slėnis“. Į graikų kalbą jis atėjo iš hebrajų gēj hinnōm. Jozuės 18:16, kur šis slėnis minimas, LXX rašoma „Gehena“. Graikiškojoje Biblijos dalyje šis žodis randamas 12 kartų: Mato 5:22, 29, 30; 10:28; 18:9; 23:15, 33; Morkaus 9:43, 45, 47; Luko 12:5; Jokūbo 3:6. „Naujojo pasaulio“ vertime jis visur verčiamas „Gehena“.

Hinomo slėnis plytėjo į pietvakarius nuo senovės Jeruzalės (Jozuės 15:8; 18:16; Jeremijo 19:2, 6). Valdant vėlesniesiems Judo karaliams, jame stabmeldžiai degindavo žmones — aukas pagonių dievui Molechui (2 Metraščių 28:3; 33:6; Jeremijo 7:31, 32; 32:35). Kad slėnis nebetiktų religinėms apeigoms, Dievui ištikimas karalius Jošijas jį užteršė, ypač jo dalį, vadintą Tofetu (2 Karalių 23:10).

Žydų egzegetas Dovydas Kimchis (1160?—1235?) komentuodamas Psalmyno 27:13 pateikia tokios istorinės informacijos apie „Gehinomą“: „Tai vietovė žemėje prie Jeruzalės, bjauri vieta, kur metami netyri daiktai ir lavonai. Čia nuolat liepsnojo ugnis, deginanti netyrus daiktus ir negyvėlių kaulus. Todėl nedorėlių teismas alegoriškai vadinamas Gehinomu.“

Hinomo slėnis virto Jeruzalės sąvartynu ir atmatų deginimo vieta. Ten mesdavo ir gyvūnų gaišenas, o ugniai palaikyti būdavo pilama sieros. Taip pat ten atsidurdavo mirtimi nubaustų nusikaltėlių lavonai, jei juos laikydavo nevertais palaidoti kape. Kai kuriuos lavonus pasiglemždavo ugnis. Bet jei nukrisdavo ant kokio pakilumo, yrantį kūną apnikdavo kirmėlės ir ėsdavo tol, kol likdavo vieni griaučiai. Taigi lavono išmetimas į Geheną buvo laikomas baisiausia bausme. Iš čia atsirado ir įvaizdis „ežero, kuris dega ugnimi ir siera“ (Apreiškimo 19:20; 20:10, 14, 15; 21:8).

Tačiau į Geheną nemesdavo nieko, kas gyva: nei gyvūnų, nei žmonių. Jos liepsnose niekas nesikankino. Todėl šis slėnis negalėjo simbolizuoti nematomos srities, kur žmonių sielos amžiais kentėtų ugnyje ar jas nuolat ėstų nemarios kirmėlės. Kadangi ten patekdavo lavonai nusikaltėlių, nevertų palaidoti kape, tai yra nevertų, kad jų atminimas būtų išsaugotas, galime daryti išvadą, jog Jėzaus ir jo mokinių lūpose Gehena reiškė amžiną pražūtį, pašalinimą iš Dievo sukurto pasaulio, „antrąją mirtį“, bausmę visam laikui — be prikėlimo vilties.

Visa tai dera prie Jehovos esybės — Biblijoje jis apibūdinamas kaip teisingas ir mylintis Dievas (Išėjimo 34:6, 7; 1 Jono 4:8).