10. Tartãras

Žodis „tartaras“ randamas tik 2 Petro 2:4. Šioje eilutėje originalo — graikų kalba vartojama veiksmažodžio tartaroō forma, lietuviškai išversta junginiu „nubloškė į tartarą“.

Antikos poetas Homeras žodžiu tartaros „Iliadoje“ vadina įkalinimo vietą po Hado karalyste. Ji esanti taip žemai po Hadu, kaip žemė po dangumi. Ten įkalintos ne žmonių vėlės, bet žemesnieji dievai, tai yra dvasinės būtybės, pavyzdžiui, Kronas, kiti prieš Dzeusą sukilę titanai. Pasak graikų mitologijos šaltinių, į šią vietą dievai kitas dvasines esybes uždarydavo išmetę iš dangaus srities. O žmonių vėlės, graikų įsivaizdavimu, po mirties keliaudavo į Hadą — ne į Tartarą. Buvo manoma, kad Tartaras yra pačioje giliausioje gelmėje ir kad jame tvyro tamsa. Taigi, graikų mitologijoje Tartaras reiškė vietą, į kurią patenka ne žmonių vėlės, o dvasinės būtybės; ji siejama su tamsybe ir pažeminimu.

Jobo 40:20 LXX apie begemotą rašoma: „O užlipęs į statų kalną, pradžiugino keturkojus gelmėje [ἐν τῷ ταρτάρῳ (t. y. „tartare“)].“ Jobo 41:23, 24 (41:31, 32, NW) LXX apie leviataną skaitome: „Jis užvirina bedugnę kaip varinį katilą, jūrą laiko tepaline, o bedugnės gelmę [τὸν δὲ τάρταρον τῆς ἀβύσσου („bedugnės tartarą“)] — savo belaisve: bedugnę laiko savo valda.“ Iš to, kaip žodis tartaros vartojamas šiose LXX eilutėse, aišku, kad čia jis reiškė gilią vietą, bedugnės gelmę.

Šventajame Rašte niekur nekalbama, jog į tartarą būtų tremiamos žmonių sielos. Ten nublokštos tik dvasinės būtybės — „nusidėję angelai“. Jų nubloškimas į tartarą — tai ne sunaikinimas, o pats didžiausias nužeminimas, bausmė už maištą prieš Aukščiausiąjį. Apaštalas Petras tą nužeminimą sieja su tamsa: „Atidavė giliausioms tamsybėms, kur laiko juos teismui“ (2 Petro 2:4).

Pagonių mitai apie Kroną ir sukilusius titanus atspindi iškreiptą supratimą apie maištingųjų dvasių pažeminimą. Petras, vartodamas žodį tartaroō, nenorėjo pasakyti, jog nusidėję angelai įmesti į graikų mitinį Tartarą. Jis turėjo omenyje, kad Visagalio sprendimu jie neteko savo aukštos padėties bei danguje turėtų pareigų ir taip atsidūrė, vaizdžiai sakant, giliausiose tamsybėse, tai yra atskirti nuo Dievo šviesos. Aptemusiu protu jie nebesugeba perprasti Dievo valios. Be to, ir jų ateitis visiškai niūri: pasak Biblijos, tiek šių maištininkų, tiek jų valdovo Šėtono laukia sunaikinimas. Taigi, nubloškimas į tartarą simbolizuoja prieš Dievą sukilusių angelų didžiausią nužeminimą.

Šventajame Rašte tartaras nesiejamas su hadu — bendru žmonijos kapu. Tartaras nėra amžino kankinimo vieta, į kurią patenka nusidėję angelai ir mirusių žmonių sielos. Kai nebeliks maištingųjų angelų, tai yra kai Aukščiausiasis Teisėjas padarys jiems galą, nebeliks ir jų nužeminimą vaizduojančio tartaro.