Laiškas hebrajams

1 Daugel kartų ir įvairiais būdais senovėje Dievas kalbėjo mūsų protėviams per pranašus, 2 o tų dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį ir santvarkas nustatė. 3 Jis yra Dievo šlovės atspindys, tikslus pačios jo esybės atvaizdas ir jo* galingu žodžiu visa palaiko. Atlikęs apvalymą nuo nuodėmių, jis atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse 4 ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

5 Kuriam gi iš angelų jis yra kada pasakęs: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tapau tavo tėvu“ ir dar: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“? 6 Vėl atvesdamas Pirmagimį į gyvenamą žemę, jis sako: „Tenusilenkia jam visi Dievo angelai.“

7 Be to, apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis, savo tarnautojus — ugnies liepsna“, 8 o apie Sūnų: „Dievas yra tavo sostas per amžių amžius, ir teisingumo skeptras yra tavosios karalystės skeptras. 9 Tu mylėjai teisumą ir nekentei savivalės. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiugesio aliejumi gausiau negu tavo bendrus.“ 10 Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs — tavo rankų darbas. 11 Jie pražus, o tu pasiliksi. Jie visi susidėvės lyg koks drabužis, 12 tarsi skraistę, tarsi drabužį juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.“

13 Ir apie kurį iš angelų jis yra kada pasakęs: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis“? 14 Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, siųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

2 Todėl turime būti itin dėmesingi tam, ką girdėjome, kad kartais mūsų nenuplukdytų į šalį. 2 Juk jeigu jau per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei nepaklusimas susilaukdavo teisingos bausmės, 3 tai kaipgi mes ištrūksime, jei nepaisome šitokio didžio išgelbėjimo, apie kurį iš pradžių kalbėjo mūsų Viešpats ir kurį girdėjusieji mums patvirtino, 4 Dievui prisidedant prie liudijimo ženklais, stebuklais, įvairiais galingais darbais ir šventosios dvasios dovanomis, kurias paskirstė savo valia?

5 Juk ne angelų valdžion jis atidavė būsimąją gyvenamą žemę, apie kurią kalbame. 6 Vienas liudytojas kažkur yra paliudijęs: „Kas tas žmogus, kad jį prisimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi? 7 Truputį žemesnį už angelus jį padarei, šlove ir garbe apvainikavai ir savo rankų darbus tvarkyti jam paskyrei. 8 Viską jam po kojomis palenkei.“ Jeigu jau Dievas jam palenkė viską, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam palenkta. Vis dėlto dabar mes dar nematome, kad viskas yra jam palenkta. 9 Tačiau regime padarytąjį truputį žemesnį už angelus, Jėzų, dėl mirties kančios dabar apvainikuotą šlove ir garbe, — kad Dievo malone už kiekvieną paragautų mirties.

10 Juk derėjo, kad tas, kuriam ir per kurį yra visa, vesdamas daug sūnų į šlovę, per kentėjimus ištobulintų didįjį jų išgelbėjimo Vedlį. 11 Juk ir šventintojas, ir šventinamieji — visi kyla iš vieno, todėl jis nesigėdija vadinti jų broliais; 12 jis sako: „Skelbsiu tavo vardą savo broliams, bendruomenės sambūryje giedosiu tau gyrių.“ 13 Ir dar: „Aš juo pasitikėsiu.“ Ir dar: „Štai aš ir vaikeliai, kuriuos davė man Jehova*.“

14 Kadangi tie „vaikeliai“ yra to paties kraujo ir kūno, tad ir jis tai panašiai prisiėmė, kad savo mirtimi nieku paverstų tą, kuris turi mirties galių, tai yra Velnią, 15 ir išvaduotų visus, kurie dėl mirties baimės visą gyvenimą buvo laikomi vergijoje. 16 Jis juk ne angelams pagelbėja, — pagelbėja Abraomo palikuonims*. 17 Todėl jis turėjo tapti viskuo panašus į savo brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas vyriausiasis kunigas Dievo tarnyboje ir paaukotų permaldavimo auką už tautos nuodėmes. 18 Kadangi jis pats mėginamas kentėjo, gali padėti tiems, kurie yra mėginami.

3 Taigi, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, sutelkite dėmesį į mūsų išpažįstamą apaštalą ir vyriausiąjį kunigą Jėzų, 2 kuris buvo ištikimas jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose jo namuose; 3 jis laikomas vertu didesnės šlovės negu Mozė, didesnės tiek, kiek didesnės pagarbos statytojas vertas už namą. 4 Beje, kiekvieną namą kas nors stato, o tas, kuris pastatė visa, yra Dievas. 5 Mozė, tiesa, visuose jo namuose buvo ištikimas kaip tarnas — taip buvo paliudyta tai, apie ką turėjo būti kalbama ateityje, — 6 o Kristus vadovaudamas jo namams buvo ištikimas kaip Sūnus. Jo namai esame mes, jei tik iki galo tvirtai laikysimės, saugodami drąsą kalbėti ir pasididžiavimą viltimi.

7 Todėl, kaip šventoji dvasia sako: „Jeigu šiandien išgirsite jo balsą, 8 neužkietinkite savo širdžių, kaip per aną užrūstinimą, mėginimo dieną dykumoje, 9 kai jūsų protėviai mane mėgino ir bandė, nors matė mano darbus keturiasdešimt metų. 10 Dėl to aš pasibjaurėjau ta karta ir pasakiau: ‘Jie visuomet klysta širdimi, jie nėra pažinę mano kelių.’ 11 Taigi užsirūstinęs prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį.’“

12 Žiūrėkite, broliai, kad kartais kuris nors iš jūsų neatsitolintų nuo gyvojo Dievo ir taip netaptų piktos, netikinčios širdies. 13 Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, kol dar, kaip pasakyta, yra „šiandien“, kad kurio nors iš jūsų neužkietintų apgaulinga nuodėmės vilionė. 14 Juk esame tapę Kristaus dalininkais, — jei tik iki galo tvirtai laikysimės, saugodami pradinį pasitikėjimą; 15 kaip sakoma: „Jeigu šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per aną užrūstinimą.“

16 Kas gi buvo tie išgirdusieji ir užsitraukusieji rūstybę? Argi ne visi, kurie Mozės vedami išėjo iš Egipto? 17 Ir kas gi Dievui kėlė pasibjaurėjimą keturiasdešimt metų? Argi ne tie, kurie nusidėjo, kurių lavonai krito dykumoje? 18 Ir kam tokiems jis prisiekė, kad jie neįeis į jo poilsį, jeigu ne tiems, kurie neklaũsė? 19 Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.

4 Taigi, tebegaliojant pažadui leisti įeiti į jo poilsį, saugokimės, kad kartais nepasirodytų, jog kuris nors iš jūsų tą galimybę prarado. 2 Juk mums, kaip ir aniems, buvo paskelbta geroji naujiena; vis dėlto aniems girdėtasis žodis naudos nedavė, nes jie nebuvo susivieniję tikėjimu su tais, kurie paklaũsė. 3 O mes, įtikėjusieji, įeiname į poilsį; kaip jis pasakė: „Taigi užsirūstinęs prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį’“, nors jo darbai nuo pasaulio užgimimo* buvo užbaigti. 4 Juk vienoje vietoje apie septintąją dieną jis yra pasakęs: „Ir Dievas septintąją dieną ilsėjosi nuo visų savo darbų“, 5 ir vėl anoje vietoje: „Jie neįeis į mano poilsį.“

6 Kadangi kai kurie dar turi į jį įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta geroji naujiena, dėl neklusnumo neįėjo, 7 jis vėl nustato tam tikrą dieną, po šitiek laiko Dovydo psalmėje tardamas „šiandien“, — kaip jau buvo pasakyta: „Jeigu šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių.“ 8 Juk jeigu Jozuė būtų įvedęs juos į poilsį, Dievas nebūtų vėliau kalbėjęs apie kitą dieną. 9 Taigi Dievo tautai tebėra paliktas šabo poilsis; 10 juk tas, kuris yra įėjęs į Dievo poilsį, ilsisi nuo savo darbų, kaip ir Dievas nuo savųjų.

11 Tad kiek įmanydami stenkimės įeiti į tą poilsį, kad kuris nors nepasektų tuo neklusnumo pavyzdžiu. 12 Mat Dievo žodis yra gyvas ir paveikus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis giliai ir perskiriantis sielą ir dvasią, sąnarius ir kaulų smegenis, ir galintis atskleisti širdies mintis bei ketinimus. 13 Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo jo žvilgsnio — visa yra nuoga ir atidengta akims to, kuriam duosime apyskaitą.

14 Taigi turėdami didį vyriausiąjį kunigą, perėjusį dangus, Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės jo išpažinimo. 15 Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnumų, o, kaip ir mes, visaip mėgintą; tačiau jis be nuodėmės. 16 Tad drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę susilaukti pagalbos reikiamu metu.

5 Kiekvienas vyriausiasis kunigas, kuris imamas iš žmonių, yra skiriamas atstovauti žmonėms Dievo tarnyboje, kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes. 2 Jis gali užjausti nežinančius ir klystančius, nes pats irgi yra silpnumo apgaubtas 3 ir dėl to privalo aukoti ne tik už tautos, bet ir už savo nuodėmes.

4 Ir niekas neprisiima tos garbės pats — tik tas, kuris Dievo pašauktas, kaip kad Aaronas. 5 Taip ir Kristus ne pats suteikė sau šlovę tapti vyriausiuoju kunigu, o buvo pašlovintas to, kuris jam pasakė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tapau tavo tėvu.“ 6 Jis ir kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius, tolygus Melchizedekui.“

7 Savo žemiškojo gyvenimo dienomis Kristus garsiai šaukdamas ir su ašaromis siuntė maldavimus ir prašymus tam, kuris galėjo išgelbėti jį iš mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo. 8 Nors buvo Sūnus, klusnumo išmoko iš to, ką iškentė, 9 ir ištobulintas tapo priežastimi amžino išgelbėjimo visiems, kurie jam paklūsta, 10 mat yra Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu, tolygiu Melchizedekui.

11 Daug ką apie jį pasakytume, bet sunku išaiškinti, nes tapote nerangūs klausytis. 12 Nors, žiūrint laiko, jau turėtumėte būti mokytojai, reikia, kad kas nors jus vėl nuo pradžių pamokytų Dievo apreikštojo žodžio pradmenų. Jūs pasidarėte tokie, kuriems reikia pieno, o ne kieto maisto. 13 Kiekvienas, kas maitinasi pienu, neišmano teisumo žodžio, nes yra mažas vaikas. 14 Kietas maistas dera subrendusiems, kurie naudodami išlavino savo jusles, kad atskirtų gera nuo blogo.

6 Todėl, palikę pradinį mokslą apie Kristų, veržkimės į brandumą, užuot vėl dėję pamatą iš atgailos dėl negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu, 2 iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimą, mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį teismą. 3 Jeigu Dievas leis, tai ir darysime.

4 Juk tų, kurie jau buvo kartą apšviesti, paragavo dangiškosios dovanos, tapo šventosios dvasios dalininkais, 5 paragavo Dievo gerojo žodžio ir būsimosios santvarkos galių, 6 tačiau atpuolė, — tų neįmanoma vėl atgaivinti atgailai, nes jie sau iš naujo kabina Dievo Sūnų ant stulpo ir išstato jį viešai paniekai. 7 Antai žemė, sugerianti dažnai ją laistantį lietų, želdina augalus, naudingus tiems, kuriems ji dirbama, ir gauna už tai iš Dievo palaiminimą. 8 Bet jeigu ji želdina dygiakrūmius ir dagius, tada yra apleidžiama; ji greitai susilauks prakeikimo ir galiausiai bus nudeginta.

9 Nors šitaip kalbame, mylimieji, esame tikri, kad jūsų būklė geresnė, žadanti išgelbėjimą. 10 Dievas juk nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilę, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. 11 Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytumėte tą patį veržlumą ir taip iki galo išlaikytumėte visišką vilties užtikrintumą, 12 kad nepasidarytumėte vangūs, bet imtumėte pavyzdį iš tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi pažadus.

13 Antai kai davė pažadą Abraomui, Dievas, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė pačiu savimi 14 sakydamas: „Aš iš tikro tave laiminte palaiminsiu ir dauginte tave padauginsiu.“ 15 Šitaip, kantriai laukęs, Abraomas gavo pažadą. 16 Žmonės prisiekia kuo nors aukštesniu ir bet kurį ginčą savo priesaika užbaigia, nes jiems ji reiškia teisinį užtikrinimą. 17 Taip ir Dievas, nutaręs aiškiau parodyti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką, 18 idant dėl dviejų nekintamų dalykų, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, mes, pabėgusieji į prieglaudą, turėtume stiprią paskatą įsitverti mums pasiūlytos vilties. 19 Ta viltis mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, patenkantis į vidų už uždangos, 20 kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, amžiams tapęs vyriausiuoju kunigu, tolygiu Melchizedekui.

7 Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, Aukščiausiojo Dievo kunigas, pasitiko Abraomą, kai šis grįžo sutriuškinęs karalius, ir jį palaimino; 2 Abraomas jam davė nuo visko dešimtinę. Jo vardas išvertus visų pirma reiškia „teisumo karalius“; dar jis yra ir Salemo karalius, tai yra „ramybės* karalius“. 3 Būdamas be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos ir padarytas panašus į Dievo Sūnų, jis lieka kunigas visam laikui.

4 Tik pažiūrėkite, koks didis tas, kuriam patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo geriausio savo grobio! 5 Išties, tie iš Levio sūnų, kurie gauna kunigystę, pagal Įstatymą turi įsakymą imti iš tautiečių, iš savo brolių, dešimtinę, nors šie yra išėję iš Abraomo strėnų. 6 O tasai, nors nėra iš jų kildinamas, ėmė dešimtinę iš Abraomo ir jį — tą, kuris turėjo pažadus, — palaimino. 7 Be jokios abejonės, aukštesnis laimina žemesnį. 8 Pirmu atveju dešimtines ima žmonės, kurie miršta, antru — tas, apie kurį liudijama, kad jis gyvena. 9 Ir galima sakyti, kad per Abraomą netgi dešimtinių ėmėjas Levis mokėjo dešimtinę, 10 nes dar tebebuvo savo protėvio strėnose, kai šį pasitiko Melchizedekas.

11 Tad jei tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę (o ji buvo neatsiejama nuo tautai duoto Įstatymo), kam dar būtų reikėję kilti kitam kunigui, vadinamam tolygiu Melchizedekui, o ne tolygiu Aaronui? 12 Keičiantis kunigystei, atsiranda būtinybė keisti ir įstatymą. 13 Juk tas, apie kurį tai pasakyta, kilo iš kitos giminės, iš kurios niekas nėra tarnavęs prie aukuro. 14 Gerai žinoma, kad mūsų Viešpats kilo iš Judo giminės, o apie jokius kunigus iš tos giminės Mozė nekalbėjo.

15 Tas dalykas dar labiau paaiškėja iškilus kitam, į Melchizedeką panašiam kunigui, 16 kuris tokiu tapo ne pagal įsakymą, paremtą kūniška kilme, o nesunaikinamos gyvybės galia, 17 nes apie jį liudijama: „Tu esi kunigas per amžius, tolygus Melchizedekui.“

18 Taigi ankstesnysis įsakymas atšaukiamas dėl jo silpnumo ir neveiksmingumo. 19 Juk Įstatymas nieko nepadarė tobulo — tą padarė suteikimas geresnės vilties, per kurią artinamės prie Dievo. 20 Ir kaip kad tai neįvyko be priesaikos 21 (mat yra tie, kurie kunigais tapo be priesaikos, ir yra vienas, kunigu tapęs su priesaika to, kuris apie jį pasakė: „Jehova prisiekė ir jis nesigailės: ‘Tu esi kunigas per amžius’“), 22 taip Jėzus tapo atitinkamai geresnės sandoros laidu. 23 Be to, kunigais tapdavo daugelis, nes mirtis sukliudydavo jiems ilgiau kunigauti. 24 O kadangi šitas yra gyvas per amžius, jo kunigystė niekam nepereina. 25 Taigi jis gali galutinai išgelbėti tuos, kurie per jį artinasi prie Dievo, nes yra amžinai gyvas, kad juos užtartų.

26 Tokį vyriausiąjį kunigą mums ir priderėjo turėti: ištikimą, nekaltą, nesuteptą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą viršum dangų. 27 Priešingai negu aniems vyriausiesiems kunigams, jam nereikia kasdien aukoti aukų pirma už savo paties, paskui už tautos nuodėmes, nes jis tą padarė kartą visiems laikams, kai paaukojo save. 28 Mat Įstatymas vyriausiaisiais kunigais skiria žmones su silpnumais, o žodis priesaikos, ištartos vėliau, po Įstatymo, skiria amžiams ištobulintą Sūnų.

8 To, ką kalbame, svarbiausia mintis štai kokia: mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris atsisėdo Didybės sosto dešinėje danguje 2 ir yra tarnautojas šventojoje vietoje ir tikrojoje palapinėje, pastatytoje ne žmogaus, o Jehovos. 3 Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti dovanas ir aukas, todėl ir šitas privalėjo turėti, ką paaukoti. 4 Jeigu jis būtų žemėje, nebūtų kunigas, nes čia jau yra tie, kas pagal Įstatymą aukoja dovanas. 5 Jų dievatarnystė yra dangiškųjų dalykų atvaizdas ir šešėlis, kaip kad rodo dieviškasis įsakymas, kurį Mozė gavo rengdamasis statyti palapinę: „Žiūrėk, — sako jis, — kad viską padarytum pagal pavyzdį, tau parodytą ant kalno.“ 6 O dabar Jėzus yra gavęs tiek prakilnesnę tarnybą, kiek geresnės sandoros tarpininkas yra, — sandoros, teisiškai pagrįstos geresniais pažadais.

7 Jeigu ta pirmoji sandora būtų buvusi be priekaištų, antrajai nebūtų reikėję ieškoti vietos; 8 jis juk priekaištauja jiems sakydamas: „‘Štai ateina dienos, — sako Jehova, — kai sudarysiu su Izraelio namais ir su Judo namais naują sandorą 9 (ne tokią sandorą, kokią sudariau su jų protėviais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės), nes jie mano sandoros nesilaikė, ir aš lioviausi jais rūpintis’, — sako Jehova.

10 ‘Štai kokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais anoms dienoms praėjus, — sako Jehova: — aš įdėsiu savo įstatymus jiems į protus ir įrašysiu jiems į širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.

11 Nė vienas nebemokys savo artimo* ir nė vienas — savo brolio sakydamas: „Pažink Jehovą!“, nes jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, mane pažinos. 12 Būsiu jiems gailestingas dėl jų neteisybių, jų nuodėmių daugiau nė neprisiminsiu.’“

13 Sakydamas „naują sandorą“, ankstesnę jis paskelbė esant atgyvenusią. O kas atgyvena ir pasensta, to netrukus nebelieka.

9 Taigi, ankstesnioji sandora turėjo dievatarnystės nuostatus ir žemišką šventovę. 2 Buvo įrengta pirmoji palapinės patalpa, — ten buvo žibintuvas, stalas ir padėtinės duonos papločiai; ji vadinasi Šventoji. 3 O už antrosios uždangos buvo patalpa, kuri vadinasi Šventų švenčiausioji. 4 Ten buvo auksinis smilkytuvas ir iš visų pusių auksu apmušta sandoros skrynia, o joje — aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės. 5 Ant skrynios buvo šlovės kerubai, savo šešėliu dengiantys permaldavimo dangtį. Bet dabar ne laikas smulkiau tai aptarinėti.

6 Nuo tada, kai viskas buvo taip įrengta, į pirmąją palapinės patalpą atlikti dievatarnystės apeigų kunigai eina nuolat, 7 o į antrąją patalpą kartą metuose įžengia tik vyriausiasis kunigas — ir ne be kraujo, kurį aukoja už save ir už tautos nuodėmes, padarytas dėl nežinojimo. 8 Tuo šventoji dvasia parodo, kad kelias į šventąją vietą dar nėra atviras, kol tebestovi pirmoji palapinė. 9 Toji palapinė yra dabartinio laikmečio įvaizdis. Pagal šitą sutvarkymą aukojamos dovanos bei aukos negali atliekančio dievatarnystę padaryti sąžinėje tobulo 10 ir apima tik valgius, gėrimus bei visokius apiplovimus — kūniškas prievoles, uždėtas iki dalykų ištaisymo meto.

11 O Kristus, atėjęs kaip jau esamų gėrybių vyriausiasis kunigas, perėjo per didingesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, 12 ir kartą visiems laikams įžengė į šventąją vietą — ne su ožių ir veršių krauju, bet su savo krauju, — ir gavo mums amžiną išvadavimą. 13 Juk jeigu jau ožių ir jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suterštieji, pašventinimu apvalo kūną, 14 kaip juo labiau kraujas Kristaus, per amžinąją dvasią paaukojusio save Dievui kaip beydę auką, apvalys nuo negyvų darbų mūsų sąžines, kad eitume dievatarnystę gyvajam Dievui!

15 Todėl jis yra naujos sandoros tarpininkas, — kad, įvykus mirčiai dėlei išpirkimo iš ankstesnėje sandoroje padarytų nusižengimų, pašauktieji gautų amžinojo paveldo pažadą. 16 Juk jeigu yra sandora, būtina ir sandorininko mirtis. 17 Mat sandora pradeda veikti sulig aukų mirtimi; ji negalioja, kol sandorininkas gyvas. 18 Taip ir ankstesnioji sandora nebuvo įteisinta be kraujo. 19 Persakęs visai tautai visus Įstatymo įsakymus, Mozė paėmė veršių ir ožių kraujo su vandeniu, ryškiai raudonos vilnos, isopą* ir apšlakstė pačią knygą ir visą tautą 20 sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurios Dievas jums įsakė laikytis.“ 21 Taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnybai skirtus indus. 22 Taip, pagal Įstatymą beveik viskas apvaloma krauju ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

23 Tad reikėjo, kad dangaus dalykų atvaizdai būtų apvalomi tokiomis aukomis, o patys dangiškieji dalykai — geresnėmis aukomis negu šitos. 24 Juk Kristus įžengė ne į rankų darbo šventąją vietą, tikrosios atitikmenį, o į patį dangų, kad dabar pasirodytų priešais Dievo veidą mūsų labui. 25 Ir ne tam, kad save aukotų daug kartų, kaip kad vyriausiasis kunigas į šventąją vietą įeina kasmet, su svetimu krauju. 26 Antraip jam būtų tekę kentėti daug kartų nuo pasaulio užgimimo*. O dabar jis kartą visiems laikams pasirodė santvarkų pabaigoje, kad pašalintų nuodėmę paaukodamas save. 27 Ir kaip žmonėms skirta mirti vienąkart, o paskui stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, paaukotas vienąkart, kad nusineštų daugelio nuodėmes, antrą kartą jau ne dėl nuodėmės pasirodys tiems, kurie jo laukte laukia, idant būtų išgelbėti.

10 Kadangi Įstatymas yra būsimųjų gėrybių šešėlis, o ne pati esmė, jie niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos, ištobulinti tų, kurie artinasi. 2 Argi tie aukojimai nesiliautų, jeigu einančių dievatarnystę, kartą apvalytų, daugiau nebekamuotų nuodėmių suvokimas? 3 Bet šitos aukos metai iš metų primena nuodėmes, 4 nes neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas nuodėmes panaikintų.

5 Tad ateidamas į pasaulį jis sako: „Aukos ir atnašos tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. 6 Tau nepatiko deginamosios aukos ir aukos už nuodėmę. 7 Tada pasakiau: ‘Štai atėjau — knygos ritinyje apie mane parašyta — vykdyti tavo, o Dieve, valios.’“ 8 Pirma taręs: „Tu nenorėjai, tau nepatiko aukos, atnašos, deginamosios aukos ir aukos už nuodėmę“ — aukos, aukojamos pagal Įstatymą, — 9 paskui sako: „Štai atėjau vykdyti tavo valios.“ Jis panaikina pirmąjį, kad įtvirtintų antrąjį. 10 Dėl tos valios esame pašventinti Jėzaus Kristaus kūno paaukojimu kartą visiems laikams.

11 Be to, kiekvienas kunigas stoja eiti tarnybos kasdien ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali pašalinti nuodėmių. 12 O šis, visam laikui paaukojęs vieną auką už nuodėmes, atsisėdo Dievo dešinėje 13 ir nuo tada laukia, kol jo priešai bus padėti tarsi suolelis jam po kojomis. 14 Vienintele auka jis visam laikui padarė šventinamuosius tobulus. 15 Mums liudija ir šventoji dvasia. Iš pradžių tarusi: 16 „‘Štai kokia yra sandora, kurią sudarysiu su jais anoms dienoms praėjus, — sako Jehova: — aš įdėsiu savo įstatymus jiems į širdis ir įrašysiu jiems į protus’“, 17 toliau ji sako: „Jų nuodėmių ir jų nusikaltimų daugiau nė neprisiminsiu.“ 18 O kai visa tai atleista, aukoti už nuodėmę nebereikia.

19 Taigi, broliai, dėl Jėzaus kraujo turėdami drąsos įžengti į šventąją vietą pro įeigą, 20 kurią jis mums atvėrė kaip naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra savo kūną, 21 ir turėdami didį kunigą, vadovaujantį Dievo namams, 22 artinkimės su gryna širdimi ir pačiu tikriausiu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nedoros sąžinės ir nuplovę kūną tyru vandeniu. 23 Nesvyruodami laikykimės savo vilties išpažinimo, nes ištikimas tas, kuris pažadėjo. 24 Būkime vienas kitam dėmesingi — skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus. 25 Neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus — juo labiau, kad regite besiartinančią dieną.

26 Mat jeigu įgiję aiškų tiesos pažinimą mes sąmoningai nuodėmiaujame, tada aukos už nuodėmes nebelieka — 27 lieka tik kažkoks baisus teismo laukimas ir liepsnojantis pyktis, prarysiantis priešininkus. 28 Kiekvienas, kas atmeta Mozės įstatymą, turi be pasigailėjimo mirti, dviem ar trim liudininkams paliudijus. 29 Tad pagalvokite, kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris pamynė po kojomis Dievo Sūnų, nuvertino sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir paniekinamai įžeidė malonės dvasią! 30 Mes juk pažįstame tą, kuris pasakė: „Kerštas mano, aš atmokėsiu“, ir dar: „Jehova teis savo tautą.“ 31 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

32 Atminkite ankstesnes dienas, kai apšviesti ištvėrėte didžią kentėjimų kovą — 33 tiek būdami patys išstatyti viešai paniekai ir skriaudimui, tiek būdami bendražygiai tų, kurie tokius dalykus patyrė. 34 Juk jūs atjautėte kalinius ir džiugiai sutikote savo turto išplėšimą žinodami, kad turite geresnę, nenykstančią nuosavybę.

35 Tad nepameskite savo drąsos, už kurią bus dosniai atlyginta. 36 Juk reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta. 37 Dar „trumpa trumpa valandėlė“ ir „ateinantis ateis, nevėluos“. 38 „O mano teisusis bus gyvas dėl tikėjimo“ ir, „jeigu jis atsitrauktų, mano sielai nebebus mielas“. 39 Bet mes nesame iš tų, kurie atsitraukia savo pražūčiai, o iš tų, kurie tiki, kad išsaugotų sielą.

11 Tikėjimas yra pagrįstas įsitikinimas tuo, ko viliamasi, neregimų tikrenybių nenuneigiamas įrodymas. 2 Juk dėl tikėjimo protėviai gavo palankų liudijimą.

3 Tikėjimu suvokiame, kad santvarkos buvo sutvarkytos Dievo žodžiu, — iš neregimybės atsirado regima.

4 Tikėjimu Abelis aukojo Dievui vertesnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, mat Dievas paliudijo pripažįstąs jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

5 Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad neišvystų mirties; jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. O prieš perkeliamas jis gavo liudijimą, kad Dievui patiko. 6 Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atsilygina.

7 Tikėjimu Nojus, gavęs perspėjimą nuo Dievo apie dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas pastatė laivą savo šeimynai išgelbėti. Tikėjimu jis pasmerkė pasaulį ir tapo iš tikėjimo kylančio teisumo paveldėtoju.

8 Tikėjimu Abraomas pakluso kviečiamas ir išėjo į vietą, kurią turėjo gauti kaip veldinį. Jis išėjo, nors nežinojo, kur einąs. 9 Tikėjimu jis apsigyveno pažado krašte tarsi svetimame ir gyveno palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendraveldžiais. 10 Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio sumanytojas ir statytojas yra Dievas.

11 Tikėjimu ir pati Sara, nors buvo jau nebe to amžiaus, įgijo galios pradėti palikuonį, mat ji laikė ištikimu tą, kuris buvo davęs pažadą. 12 Taip iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys — gausūs kaip žvaigždės danguje ir nesuskaičiuojami kaip smiltys jūros pakrantėje.

13 Visi jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami ir sveikindami, ir išpažindami esą toje žemėje ateiviai ir laikini gyventojai. 14 Tie, kurie taip kalba, parodo ieškantys tėviškės. 15 Ir tikrai, jeigu jie būtų ilgėjęsi tos, iš kurios išvyko, būtų turėję progą sugrįžti. 16 Bet dabar jie trokšta geresnės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas jų nesigėdija, kai jo šaukiamasi kaip jų Dievo, nes jis paruošė jiems miestą.

17 Tikėjimu Abraomas mėginamas, galima sakyti, išties paaukojo Izaoką — tas, kuris buvo nudžiugintas pažadais, aukojo savo viengimį sūnų, 18 nors jam buvo pasakyta: „Tavo palikuonimis* vadins tuos, kurie bus iš Izaoko.“ 19 Jis išsamprotavo, kad Dievas gali net iš mirties jį prikelti; iš ten ir atgavo jį kaip įvaizdį.

20 Tikėjimu ir Izaokas, žvelgdamas į ateitį, palaimino Jokūbą ir Ezavą.

21 Tikėjimu Jokūbas prieš mirtį palaimino abu iš Juozapo sūnų ir pagarbino Dievą, pasirėmęs ant savo lazdos drūtgalio.

22 Tikėjimu Juozapas gyvenimo pabaigoje paminėjo apie Izraelio sūnų išėjimą ir davė paliepimą dėl savo palaikų.

23 Tikėjimu tėvai slėpė Mozę tris mėnesius nuo gimimo, nes matė, kad vaikelis gražus; karaliaus įsakymo jie nepabūgo. 24 Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi 25 ir pasirinko verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme. 26 Pateptojo* paniekinimą jis laikė didesniu turtu už Egipto lobius, nes sutelkė žvilgsnį į atlygį. 27 Tikėjimu jis paliko Egiptą nepabūgęs karaliaus pykčio, nes buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį. 28 Tikėjimu jis suruošė Paschą ir šlakstymą krauju, kad naikintojas neliestų jų pirmagimių.

29 Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą kaip per sausumą, o mėginę tai padaryti egiptiečiai buvo paskandinti.

30 Tikėjimu Jericho sienos griuvo po septynių dienų žygiavimo aplinkui. 31 Tikėjimu paleistuvė* Rahaba, taikingai priėmusi žvalgus, nepražuvo su neklusniaisiais.

32 Ką dar galiu pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gideoną, Baraką, Samsoną, Iftachą, Dovydą, taip pat Samuelį ir kitus pranašus. 33 Dėl tikėjimo jie nugalėjo karalystes, įvykdė teisingumą, gavo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, 34 nuslopino ugnies šėlsmą, išvengė kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kare, privertė bėgti svetimšalių kariuomenes. 35 Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti buvo nukankinti, mat nesutiko išsipirkti laisvės, — kad gautų geresnį prisikėlimą. 36 Kitiems tekęs išbandymas buvo patyčios ir plakimai, dar ir pančiai, ir kalėjimai. 37 Jie buvo užmėtomi akmenimis, mėginami, pjūklais pjaustomi, kalaviju žudomi, vaikščiojo prisidengę avikailiais ir ožkenomis, kentė nepriteklių, priespaudą ir skriaudimą. 38 Tie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose, kalnuose, po olas ir žemės plyšius.

39 Vis dėlto jie visi — tie, kurie dėl tikėjimo gavo palankų liudijimą, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, 40 nes Dievas kai ką geresnio numatė mums, kad jie nebūtų ištobulinti be mūsų.

12 Taigi, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, ir mes nusimeskime visus apsunkinimus, taip pat šitą lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse, 2 sutelkę žvilgsnį į savo tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją Jėzų. Dėl jam skirto džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, jis ištvėrė kančių stulpą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. 3 Gerai pamąstykite apie tą, kuris ištvėrė nusidėjėliams šitaip burnojant savo pačių nenaudai, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte siela.

4 Kovoje su šita nuodėme jums dar neteko priešintis iki kraujo, 5 ir jūs visai pamiršote paraginimą, skirtą jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nenumenkink Jehovos auklybos ir nenusimink jo drausminamas, 6 nes ką Jehova myli, tą auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima.“

7 Jums reikia ištverti, juk tai jūsų auklyba. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas neauklėja? 8 Jeigu liktumėte be auklybos, kurią visiems yra tekę patirti, būtumėte nesantuokiniai vaikai, o ne sūnūs. 9 Be to, mūsų kūno tėvai mus auklėjo ir mes juos gerbėme. Ar neturėtume juo labiau paklusti savo dvasinio būvio Tėvui, idant gyventume? 10 Juk anie auklėjo mus, kaip išmanė, neilgą laiką, o jis mūsų labui tai daro, kad taptume jo šventumo dalininkais. 11 Tiesa, kiekviena auklyba iš karto atrodo ne džiuginanti, o liūdinanti, tačiau paskui duoda jos išlavintiems taikingą teisumo vaisių.

12 Tad pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius 13 ir tiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, o verčiau sugytų. 14 Siekite taikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. 15 Rūpestingai žiūrėkite, kad kuris nors neprarastų Dievo malonės ir kad kokia nuodinga šaknis išleidusi atžalą nepridarytų vargo ir per ją daugelis nebūtų suteršti, 16 kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, — kaip Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises. 17 Juk žinote, kad paskui, kai norėjo paveldėti palaiminimą, jis buvo atstumtas — nerado galimybės pakeisti sprendimą, nors su ašaromis to siekė.

18 Jūs juk prisiartinote ne prie apčiuopiamo, liepsnojančio ugnimi kalno, ne prie juodo debesies, tamsybės, viesulo, 19 trimito skardesio ir žodžių griausmo, kurį išgirdę žmonės prašė, kad nieko jiems nebekalbėtų. 20 Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net gyvulys, jeigu paliestų kalną, turi būti užmuštas akmenimis.“ 21 Reginys buvo toks šiurpus, kad Mozė pasakė: „Esu išsigandęs ir drebu.“ 22 Jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto — dangiškosios Jeruzalės, prie miriadų angelų, 23 susibūrusių į visuotinį sambūrį, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bendruomenės, prie visų Teisėjo Dievo ir ištobulintų teisiųjų dvasinio būvio, 24 prie naujos sandoros tarpininko Jėzaus ir pašlakstyto kraujo, kalbančio geriau už Abelio kraują.

25 Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo. Juk jeigu neištrūko atstūmusieji tą, kuris perdavė Dievo perspėjimą žemėje, juo labiau neištrūksime mes, jei nusigręšime nuo to, kuris kalba iš dangaus. 26 Anuomet jo balsas sudrebino žemę, o dabar jis žada: „Aš dar sykį sudrebinsiu — ne tik žemę, bet ir dangų.“ 27 Žodžiai „dar sykį“ rodo, jog drebinami dalykai — tai, kas padaryta, — bus pašalinti, kad išliktų tie, kurie nedrebinami. 28 Todėl, kadangi gauname nesudrebinamą karalystę, laikykimės malonės, dėl kurios galime priimtinai atlikti tarnystę Dievui su dievobaimingumu ir šiurpuliu. 29 Juk mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

13 Teišsilaiko broliška meilė. 2 Nepamirškite svetingumo, juk dėl jo kai kurie, patys to nenumanydami, priėmė viešnagėn angelus. 3 Galvokite apie kalinius, lyg būtumėte drauge įkalinti, taip pat apie skriaudžiamuosius, nes ir patys esate kūne. 4 Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuterštas santuokos patalas, nes ištvirkautojus ir svetimautojus teis Dievas. 5 Jūsų gyvenime tenebūna meilės pinigams, pasitenkinkite tuo, ką turite. Jis juk yra pasakęs: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“ 6 Turėdami tvirtą pasitikėjimą sakykime: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką man gali padaryti žmogus?“

7 Prisiminkite tuos, kurie tarp jūsų vadovauja, kurie skelbė jums Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų elgesio vaisius ir sekite jų tikėjimu.

8 Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir amžinai.

9 Nesiduokite nešami į šoną skirtingų, svetimų mokymų. Puiku, kai širdis stiprinama malone, o ne valgiais, nedavusiais naudos tiems, kurie jų laikėsi.

10 Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės einantys dievatarnystę palapinėje. 11 Mat kūnai gyvulių, kurių kraują vyriausiasis kunigas neša į šventąją vietą kaip auką už nuodėmę, yra sudeginami už stovyklos. 12 Todėl ir Jėzus, kad pašventintų tautą savuoju krauju, kentėjo už vartų. 13 Taigi išeikime pas jį už stovyklos, nešdamiesi jo paniekinimą, 14 nes čia neturime išliekančio miesto, — laukte laukiame būsimojo. 15 Per jį visada aukokime Dievui gyriaus auką, tai yra jo vardą išpažįstančių lūpų vaisių. 16 Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais, nes tokios aukos Dievui patinka.

17 Klausykite tų, kurie tarp jūsų vadovauja, mielai jiems nusileiskite, nes jie budi jūsų sielų labui kaip duosiantys apyskaitą; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, antraip tai būtų jums žalinga.

18 Melskitės už mus, nes mes esame įsitikinę turį dorą sąžinę, — mat norime visais atžvilgiais dorai elgtis. 19 Ypač raginu jus melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.

20 O ramybės Dievas, išvedęs iš mirusiųjų didįjį avių ganytoją, mūsų Viešpatį Jėzų, su amžinos sandoros krauju, 21 teaprūpina jus viskuo, kas gera, jo valiai vykdyti, per Jėzų Kristų darydamas mumyse tai, kas miela jo akims. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

22 Raginu jus, broliai, kantriai išklausyti šį padrąsinimo žodį — juk tik trumpai jums parašiau. 23 Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus išleistas į laisvę. Jeigu jis atvyks netrukus, keliausiu pas jus drauge su juo.

24 Sveikinkite visus, kurie pas jus vadovauja, ir visus šventuosius. Jus sveikina esantys Italijoje.

25 Malonė su jumis visais.