Smaragdai — labai vertingi brangakmeniai

VERTINAMI dėl ryškiai žalios spalvos, smaragdai puošdavo karūnas ir dabindavo seniausių karališkųjų dinastijų sostus. Šiandien, kaip ir anksčiau, jie yra turto bei galios simbolis.

Apskritai smaragdai visame pasaulyje laikomi vertingesniais už deimantus. Labiau už juos vertinami tik rubinai. Tačiau, pasak geotechnologės Teri Otavei, „lyginant pagal karatus, aukščiausios kokybės smaragdai yra patys brangiausi pasaulyje“. Labai kokybiškas smaragdas, telpantis delne ir tesveriantis tris gramus, gali kainuoti keturis milijonus litų!

Smaragdai vertingi iš dalies todėl, kad yra labai reti. Tai tam tikros rūšies berilo kristalai. Jie sudaryti iš paplitusių cheminių elementų — aliuminio bei silicio ir reto elemento berilio. Mikroelementai — chromas arba vanadis, suteikia smaragdui įspūdingą žalią atspalvį.

Kasami nuo senovės

Tūkstančius metų dauguma smaragdų buvo gabenama iš Egipto. Iš pradžių egiptiečiai, paskui romėnai bei turkai eksploatavo garsiąsias Kleopatros kasyklas, iškastas maždaug 700 kilometrų į pietryčius nuo Kairo. Koks sunkus turėjo būti tas verslas! Darbininkus tikriausiai vargino alinanti dykumų saulė, įkyrios požeminių kasyklų dulkės bei purvas. Be to, visas atsargas tekdavo gabentis karavanu nuo Nilo upės, o tai trukdavo mažiausiai savaitę. Nepaisant šių didžiulių sunkumų, kasyklos beveik be pertrūkio veikė maždaug nuo 330 m. p. m. e. iki 1237 m. e. m.

Senovėje smaragdai buvo geidžiami ne tik dėl grožio, bet ir dėl tariamos magiškos gydomosios galios. Manyta, kad jie gydo įvairiausias ligas. Buvo net tikima, kad jie veikia moterų vaisingumą bei geismą. Suprantama, Egiptas pradėjo gyvą bei pelningą prekybą su kitomis tautomis, netgi tolimąja Indija.

Ši monopolija viešpatavo iki XVI amžiaus pradžios, kai į Pietų Ameriką įžengė užkariautojai ispanai. Netrukus Chimenesas de Kesada užkariavo dabartinės Kolumbijos teritoriją. Po kelerių metų, 1558-aisiais, ispanai užtiko kasyklą prie Muzo. Joje atrasta stulbinančios kokybės bei dydžio smaragdų.

Ispanai iškart užėmė kasyklą ir privertė vietinius gyventojus dirbti alinantį, pavojingą brangakmenių kasybos darbą. Netrukus į Europą plūstelėjo srautas didelių, beveik nepriekaištingos kokybės smaragdų, kurių daugelis atiteko Turkijos osmanams, Persijos šachams, net Indijos karališkajai šeimynai. Šie apdailinti ir išgraviruoti akmenys tapo daugelio neįkainojamų juvelyrinių dirbinių kolekcijų pagrindiniais eksponatais.

Sustiprinta apsauga nepadeda

Matydamas, kaip sunkiai vargingiausi pasaulio žmonės išgauna šiuos brangakmenius iš kietos žemės, žurnalistas Fredas Vordas pasakė: „Smaragdų gavybos verslas ypač paradoksalus tuo, kad dauguma žmonių, kasančių šiuos akmenis, negali nė svajoti nusipirkti brangakmenį.“ Darbininkai nepajėgia atsispirti pagundai užsislėpti kokį brangakmenį ir išsinešti, tad daugumoje kasyklų samdomos vidaus saugos tarnybos. Vergiškai kasančius bei akmenis valančius darbininkus atidžiai stebi automatais ginkluoti apsaugos vyrai.

Tačiau, žinovų tvirtinimu, šios priemonės nepadeda, — iš esmės pasaulinė smaragdų prekyba yra nelegali. „Dauguma smaragdų lieka neregistruoti, neapmokestinti, nematomi, palaidoti pasaulinėje rinkoje, prekybininkų vadinamoje juodąja. Kone kiekvienas kokybiškas smaragdas yra bent kartą pavagiamas“, — sakoma žurnale National Geographic.

Pirkėjau, būk atsargus!

Dėl augimo pobūdžio smaragdo kristaluose lieka daug vidinių gamtinių defektų, vadinamų inkliuzijomis. Jei gludinant brangakmenius šie defektai atsiduria paviršiuje, atsiveria plyšiai, gadinantys akmenį ir labai menkinantys jo vertę. Daugelį šimtmečių prekeiviai slėpdavo šiuos paviršinius defektus; nuvalytus ir nugludintus brangakmenius jie panardindavo į karštą aliejų, pavyzdžiui, kedro ar palmės. Kaitinant oras iš plyšių išstumiamas, jie prisipildo aliejaus ir defektų nelieka nė žymės. Apdoroti akmenys parduodami kaip aukščiausios kokybės brangakmeniai. Tačiau per vienus ar dvejus metus aliejus išgaruoja ir plyšiai atsiveria, o pirkėjas lieka suglumęs bei apviltas.

Be to, pirkėjui naudinga žinoti, jog esama ir klastočių. Viduramžiais buvo įprasta padirbinėti smaragdus nugludinant skaldytą žalią stiklą. Nemaža žmonių daugelį metų klaidingai manė turį tikrą brangakmenį ir nė neįtarė, jog tai tik imitacija. Žurnale National Geographic pareikšta: „Apsigauna ne vien visuomenė, bet ir profesionalai.“ Vis dėlto patikimas mineralogas tam tikrais tyrimais gali nustatyti, ar smaragdas tikras.

Nors žmogaus godumas kiek sutepė smaragdo įvaizdį, šie brangakmeniai tebėra gražūs, reti ir vertingi. Tai brangus Dievo kūrybos šedevras.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 25 puslapyje]

Smaragdai: S. R. Perren Gem and Gold Room, Royal Ontario Museum; Ancient Egypt Gallery, Royal Ontario Museum