Kas Biblijoje sakoma apie krikštą?

Pakrikštyti asmenį reiškia trumpam panardinti jį į vandenį.a Biblijoje minima daug krikšto atvejų (Apaštalų darbų 2:41). Vienas iš jų – Jėzaus. Jis buvo panardintas Jordano upėje (Mato 3:13, 16). O po kelerių metų vienas Etiopijos valdininkas buvo pakrikštytas vandens telkinyje netoli kelio, kuriuo važiavo namo (Apaštalų darbų 8:36–40).

Jėzus mokė, kad kiekvienas, kas nori būti jo sekėju, turi būti pakrikštytas (Mato 28:19, 20). Tai aiškiai davė suprasti ir apaštalas Petras (1 Petro 3:21).

Šiame straipsnyje:

• Kokia krikšto reikšmė?

• Ar Biblijoje kas nors sakoma apie kūdikių krikštijimą ar krikštynų apeigas?

• Ką reiškia būti pakrikštytam Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu?

• Ar krikštytis iš naujo – nuodėmė?

• Apie kokius dar krikštus kalbama Biblijoje?

• Kai kurie klaidingi įsitikinimai

Kokia krikšto reikšmė?

Krikštu asmuo viešai parodo, kad atgailavo dėl savo nuodėmių ir pažadėjo Dievui besąlygiškai vykdyti jo valią. Tai reiškia, kad jis nusprendė visose gyvenimo srityse stengtis klausyti Dievo ir Jėzaus. Krikštas yra svarbus žingsnis amžino gyvenimo link.

Panardinimas vandenyje tinkamai vaizduoja permainą žmogaus gyvenime. Kodėl galima taip sakyti? Panardintas į vandenį, žmogus, vaizdžiai tariant, miršta – atsisako ankstesnės gyvensenos, o išniręs pradeda naują, Dievui atsidavusio krikščionio gyvenimą. Biblijoje krikštas dar palyginamas su asmens palaidojimu (Romiečiams 6:4; Kolosiečiams 2:12).

Ar Biblijoje kas nors sakoma apie kūdikių krikštijimą ar krikštynų apeigas?

Biblijoje nerašoma, kad kūdikiai turėtų būti krikštijami. Apie jokias krikštynųb apeigas joje nėra paminėta.

Mokymas, kad kūdikius reikia krikštyti, nesiderina su tuo, kas rašoma Biblijoje. Ją skaitydami suprantame, kad žmogus, norintis pasikrikštyti, turi atitikti tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui: gerai perprasti bent jau pagrindinius Dievo Žodžio mokymus, jų laikytis, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pažadėti Dievui, kad bus jam atsidavęs visą gyvenimą (Apaštalų darbų 2:38, 41; 8:12). Kūdikiai viso to padaryti negali.

Ką reiškia būti pakrikštytam Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu?

Jėzus savo sekėjams prisakė: „Darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Krikštydamasis Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu asmuo pripažįsta Tėvo ir Sūnaus valdžią ir padėtį, taip pat suvokia šventosios dvasios vaidmenį. Štai kartą apaštalas Petras luošam nuo gimimo vyrui tarė: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu sakau: vaikščiok!“ (Apaštalų darbų 3:6). Petras pripažino aukštą Jėzaus padėtį ir leido aiškiai suprasti, kad aną vyrą stebuklingai pagydė Jėzaus suteikta galia.

• „Tėvas“ – tai Dievas Jehovac. Jehova turi aukščiausiąją valdžią. Jis yra Kūrėjas, gyvybės Davėjas ir Visagalis (Pradžios 17:1; Apreiškimo 4:11).

• „Sūnus“ yra Jėzus Kristus. Jis atidavė už mus savo gyvybę (Romiečiams 6:23). Žmogus turi suvokti ir pripažinti Jėzaus vaidmenį Dievo tiksluose, antraip negalės būti išgelbėtas iš nuodėmės ir mirties (Jono 14:6; 20:31; Apaštalų darbai 4:8–12).

• „Šventoji dvasia“ yra Dievo galinga jėgad. Šventąja dvasia Dievas sukūrė visatą ir visa, kas gyva, taip pat perduodavo žinias pranašams ir kitiems savo tarnams, įgalindavo juos vykdyti jo valią (Pradžios 1:2; Jobo 33:4; Romiečiams 15:18, 19). Pasitelkęs savo dvasią Dievas įkvėpė jam ištikimus žmones užrašyti jo mintis (2 Petro 1:21).

Ar krikštytis iš naujo – nuodėmė?

Nemažai žmonių nusprendžia pakeisti religiją. Jeigu jau buvo pakrikštyti, ar krikštytis iš naujo būtų nuodėmė? Kai kurie sako, kad taip. Jie galbūt remiasi tuo, kas rašoma Efeziečiams 4:5: „Yra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.“ Tačiau šie žodžiai nereiškia, kad žmogus negali būti pakrikštytas dar kartą. Kodėl galime taip teigti?

Kontekstas. Iš Efeziečiams 4:5 konteksto suprantame, kad apaštalas Paulius čia kalba apie tikrųjų krikščionių vienybę (Efeziečiams 4:1–3, 16). O vieningi jie galėjo būti tik jei sekė vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, turėjo tokį pat tikėjimą – vienodai suprato tai, ko moko šventieji raštai, ir laikėsi tų pačių reikalavimų dėl krikšto.

Biblijoje skaitome, kad apaštalas Paulius netgi paragino kai kuriuos žmones pasikrikštyti iš naujo, nes jie buvo pakrikštyti mažai ką žinodami apie krikščionių mokymus (Apaštalų darbų 19:1–5).

Dievui priimtinas krikštas. Kad krikštas būtų priimtinas Dievui, žmogus turi aiškiai suprasti Biblijos mokymus (1 Timotiejui 2:3, 4). Jeigu jis – nors ir iš nuoširdžių paskatų – pasikrikštijo turėdamas įsitikinimus, prieštaraujančius Biblijos mokymams, jo krikšto Dievas nepripažįsta (Jono 4:23, 24; Romiečiams 10:2). Kad Dievas krikštą pripažintų, žmogus turi suprasti Biblijos tiesas, jomis vadovautis, paskirti savo gyvenimą Dievui ir pasikrikštyti iš naujo. Tokiomis aplinkybėmis pakartotinis krikštas nebūtų nuodėmė. Dievui jis būtų priimtinas.

Apie kokius dar krikštus kalbama Biblijoje?

Biblijoje kalbama ir apie krikštus, kurie turėjo kitokią prasmę nei Jėzaus sekėjų krikštas. Štai keletas pavyzdžių.

Krikštas, kuriuo krikštijo Jonas Krikštytojas.e Žydai ir žydų prozelitai ėjo krikštytis pas Joną norėdami parodyti, kad atgailauja dėl nusižengimų Mozės Įstatymui – jį Dievas per Mozę buvo davęs Izraelio tautai. Krikštydamiesi žmonės tam tikra prasme paruošė savo širdis pripažinti ir priimti Mesiją – Jėzų iš Nazareto (Luko 1:13–17; 3:2, 3; Apaštalų darbų 19:4).

Jėzaus krikštas. Jėzų irgi pakrikštijo Jonas Krikštytojas, bet šio krikšto reikšmė buvo kitokia. Jėzus buvo tobulas žmogus ir nebuvo padaręs jokių nuodėmių (1 Petro 2:21, 22). Todėl jo krikštas nereiškė nei atgailos, nei „prašymo, kad Dievas suteiktų švarią sąžinę“ (1 Petro 3:21). Krikštydamasis Jėzus parodė, kad prisistato Dievui vykdyti jo valios ir imtis žadėtojo Mesijo tarnystės. Tai, be kita ko, reiškė, kad jis turės atiduoti už žmoniją savo gyvybę (Hebrajams 10:7–10).

Krikštas šventąja dvasia. Ir Jonas Krikštytojas, ir Jėzus Kristus kalbėjo apie krikštą šventąja dvasia (Mato 3:11; Luko 3:16; Apaštalų darbų 1:1–5). Būti pakrikštytam šventąja dvasia nėra tas pats, kas būti pakrikštytam šventosios dvasios vardu (Mato 28:19). Koks yra skirtumas?

Šventąja dvasia krikštijami ne visi Jėzaus sekėjai, jų skaičius yra ribotas. Tie asmenys šventąja dvasia yra patepami, tai yra pašaukiami kartu su Kristumi būti karaliais ir kunigais dangujef (1 Petro 1:3, 4; Apreiškimo 5:9, 10). Jų pavaldiniai bus milijonai Jėzaus sekėjų, amžinai gyvensiančių žemėje nuostabiomis sąlygomis (Mato 5:5; Luko 23:43).

Krikštas Kristuje Jėzuje ir jo mirtyje. Asmenys, kurie yra pakrikštyti šventąja dvasia ir valdys su Kristumi danguje, taip pat yra „pakrikštyti Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:3). Pakrikštyti Jėzuje, jie tampa „Kristaus kūno“, tai yra dvasia pateptųjų bendruomenės, nariais, – bendruomenės, kurios „galva“ yra Jėzus (1 Korintiečiams 12:12, 13, 27; Kolosiečiams 1:18).

Dvasia pateptieji krikščionys taip pat yra „pakrikštyti [Jėzaus] mirtyje“ (Romiečiams 6:3, 4). Tai reiškia, kad jie, kaip ir Jėzus, gyvena pasiaukojamą gyvenimą ir atsisako galimybės amžinai gyventi žemėje. Jų krikštas, taip sakant, užbaigiamas, kai po mirties jie prikeliami gyventi danguje kaip dvasinės būtybės (Romiečiams 6:5; 1 Korintiečiams 15:42–44).

Krikštas ugnimi. Jonas Krikštytojas savo klausytojams sakė: „[Jėzus] krikštys jus šventąja dvasia ir ugnimi. Rankoje jis turi vėtyklę. Jis suvalys viską nuo savo grendymo – kviečius supils į svirną, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Mato 3:11, 12). Atkreipkite dėmesį, kad krikštas ugnimi ir krikštas šventąja dvasia yra du skirtingi dalykai. Ką Jonas šiuo palyginimu norėjo pasakyti?

Kviečiai vaizduoja tuos, kurie paklūsta Jėzui. Jie turi galimybę būti pakrikštyti šventąja dvasia. Pelai vaizduoja tuos, kurie Jėzui nepaklūsta. Jų laukia krikštas ugnimi – amžina pražūtis (Mato 3:7–12; Luko 3:16, 17).