Kas padėtų ištverti nelaimę?

Nelaimė gali užklupti bet kurį žmogų. Biblijoje sakoma: „Greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje [...], nes nesėkmės metas ištinka juos visus“ (Mokytojo 9:11). Ne išimtis yra ir jaunuoliai. Kas, ištikus nelaimei, padeda jiems ištverti? Štai dviejų jaunuolių pasakojimai.

• REBEKA

• KORDELIS

REBEKA

Kai buvau keturiolikos metų, išsiskyrė mano tėvai.

Sakiau sau, kad mano tėvai iš tikrųjų nesiskiria, kad tėčiui tiesiog reikia kurį laiką pabūti vienam. Jis mylėjo mano mamą, tad kodėl turėtų ją palikti? Kodėl turėtų palikti mane?

Kalbėtis su kitais apie skyrybas buvo labai sunku. Nenorėjau apie tai net galvoti. Buvau pikta, nors iš pradžių to ir nesuvokiau. Ėmė kamuoti nerimas, negalėjau miegoti.

Kai buvau devyniolikos metų, nuo vėžio mirė mama. Ji buvo mano artimiausia draugė.

Tėvų skyrybos mane labai sukrėtė, bet mamos mirtis prislėgė visiškai. Iki šiol negaliu su tuo susitaikyti. Dar blogiau miegu, vis dar kovoju su nerimu.

Bet yra dalykų, kurie man labai padeda. Pavyzdžiui, Patarlių 18:1 perspėjama neatsiskirti nuo žmonių. Stengiuosi šio patarimo laikytis.

Kadangi esu Jehovos liudytoja, stengiuosi skaityti visus mūsų organizacijos leidinius. Jie paremti Biblija ir juose galima pasisemti stiprybės. Kai skyrėsi tėvai, naudinga buvo knyga Jaunimas klausia... Atsakymai, kurie tau padės. Pamenu, vertingas buvo antro tomo skyrius „Ar galima būti laimingam nepilnoje šeimoje?“

Kovodama su nerimu dažnai prisimenu žodžius iš Mato 6:25–34. 27-oje eilutėje yra Jėzaus klausimas: „Kas iš jūsų savo nerimavimu gali bent viena uolektimia pailginti savo gyvenimą?“

Negeri dalykai nutinka mums visiems, bet mama mokė, kad labai svarbu, ką sunkumams ištikus darome. Jai teko daug iškęsti – skyrybas, nepagydomą ligą, – bet ji visuomet išlaikė teigiamą požiūrį ir iki galo tvirtai tikėjo Dievu. Niekada nepamiršiu, ko ji mokė mane apie Jehovą.

Pamąstyk. Kuo naudinga ištikus nelaimei skaityti Bibliją ir ja pagrįstus leidinius? (Psalmyno 94:19)

KORDELIS

Buvau šalia tėčio, kai jis išleido paskutinį atodūsį. Man tada buvo septyniolika metų. Jo netektis buvo skaudžiausias įvykis mano gyvenime. Jaučiausi siaubingai.

Atrodė, kad iš tikro jis nemirė. Tarsi ten gulėjo ne tėtis, kai jo kūną uždengė paklode. Sakiau sau: „Rytoj jis atsibus.“ Viduje jaučiau tuštumą, buvau pasimetęs.

Visi šeimoje esame Jehovos liudytojai. Po tėčio mirties bendruomenės nariai mus labai palaikė. Jie atnešdavo mums maisto, pasilikdavo nakvoti, nuolat buvo šalia. Ir ne tik pradžioje, bet ilgą laiką. Jų parama mane įtikino, kad Jehovos liudytojai yra tikrieji krikščionys (Jono 13:35).

Mane labai padrąsina Biblijos žodžiai iš 2 Korintiečiams 4:17, 18. Ten sakoma: „Juk laikinas lengvas prispaudimas ruošia mums nepranokstamą amžinos šlovės didybę. Mes sutelkę žvilgsnį ne į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji – amžini.“

Mane ypač paveikė paskutinieji eilutės žodžiai. Tėčio kančios buvo laikinos, o Dievo žadami dalykai ateityje bus amžini. Tėčio mirtis paskatino mane pamąstyti, ar gyvenu prasmingai, ir pakoreguoti savo tikslus.

Pamąstyk. Kaip artimo žmogaus netektis gali padėti tau pergalvoti, ko gyvenime siekti? (1 Jono 2:17)