Toliau glauskis prie Jehovos

1. Ko žmogui reikia, kad būtų laimingas? (Mato 5:3)

JEHOVA dovanojo mums gyvybę ir žino, kad jai palaikyti reikia maisto, drabužių ir pastogės. Šių būtinybių stoka sukelia daug vargų ir netgi pavojų gyvybei. Tačiau yra dar svarbesnis poreikis. Išties laimingas gali būti tik tas, kas myli Jehovą ir juo kliaujasi. (Perskaityk Mato 5:3.)

2. Pailiustruok, ką reiškia ieškoti Dievo.

² Pasakymas „laimingi ieškantys Dievo“, verčiant paraidžiui iš graikų kalbos, reiškia „elgetaujantys dvasios“ (žiūrėk Mt 5:3 išnašą). Įsivaizduok skarmalių susivėlusiais plaukais, besigūžiantį kur nors skersgatvyje. Iš alkio nusilpęs, visų pamirštas vargšelis dieną kenčia karštį, o naktį dreba iš šalčio. Atsidūręs tokioje apgailėtinoje padėtyje, jis viliasi aplinkinių šalpos. O ko prašo „elgetaujantys dvasios“? Jie šaukiasi Dievo, trokšte trokšta jo artumo ir pagalbos. Norėdami išsivaduoti iš dvasinio skurdo, jie pasirengę priimti visas jo teikiamas dvasines dovanas.

3. Apie ką kalbėsime šiame straipsnyje?

³ Straipsnyje pirma aptarsim, ko pasimokome iš vienos moters, meldusios Jėzų pagalbos. Iš to suprasime, kokias tris savybes būtina ugdytis visiems, kas trokšta Dievo malonės. Tada pakalbėsime apie apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat karaliaus Dovydo pavyzdį. Matysime, kaip šie trys dvasingi vyrai ieškojo Dievo.

NUOLANKI, ATKAKLI, TVIRTO TIKĖJIMO MOTERIS

4. Ko finikietė prašė Jėzų?

⁴ Kartą prie Jėzaus priėjo viena finikietė. Jos dukterį baisiai kankino demonas (Mt 15:​21–28). Ta moteris parpuolė ant kelių ir ėmė melsti Jėzų pagalbos. Pamąstykime, ko iš jos galime pasimokyti.

5. Kokių savybių turėjo finikietė ir ką padarė Jėzus? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁵ Pirmiausia ši moteris buvo nuolanki. Ji neįsižeidė Jėzui pasakius, kad nedera imti duoną iš vaikų ir mesti šuniukams. O kaip būtum reagavęs tu? Ar būtum supykęs ir nuėjęs šalin? Finikietė buvo atkakli ir nepaliovė Jėzų prašyti. Kodėl? Akivaizdu, dėl stipraus tikėjimo Jėzumi. Tai padarė Jėzui didžiulį įspūdį. Todėl, nors buvo siųstas „tik pas Izraelio namų prapuolusias avis“, jis nusprendė išvaduoti finikietės dukrą iš piktosios dvasios.

6. Ko pasimokome iš finikietės?

⁶ Mums irgi būtina nuolankiai pripažinti, kad be Dievo pagalbos neapsieisim, ir atkakliai jos prašyti. Taip pat turime tvirtai tikėti Jėzumi Kristumi ir pasikliauti jo paskirtais vadovais (Mt 24:​45–47). Jei taip darysime, Jehova su savo Sūnumi visada rūpinsis mūsų dvasine gerove. (Palygink su Jokūbo 1:​5–7.) Aptarkime, kaip būtent jie tenkina mūsų dvasines reikmes. Ir pasigilinkime į apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat karaliaus Dovydo pavyzdį. Matysime, kaip dera pasinaudoti visomis Jehovos teikiamomis dovanomis.

KAIP IR PETRAS, SOTINKIMĖS DVASIŠKAI

7. Kokią užduotį gavo Petras ir ką pats turėjo nuolatos daryti? (Hebrajams 5:​14–6:1)

⁷ Apaštalas Petras vienas pirmųjų suprato, kad Jėzus yra Mesijas, Jehovos paskirtas sotinti jo tarnus „amžino gyvenimo žodžiais“ (Jn 6:​66–68). Jėzus prieš sugrįždamas į dangų patikėjo Petrui ypatingą užduotį: „Maitink mano aveles“ (Jn 21:17). Ir šis ištikimai tai darė. Du jo pamokomi laiškai net įtraukti į Bibliją. Tačiau Petras ir pats nuolatos stiprinosi dvasiniu maistu. Pavyzdžiui, tyrinėjo apaštalo Pauliaus parašytus laiškus. Jis pripažino, kad tuose laiškuose „esama ir sunkiai suprantamų dalykų“ (2 Pt 3:​15, 16). Vis dėlto ir toliau sotinosi Pauliaus patiektu „kietu maistu“, įsitikinęs, kad Jehova padės tas gilias tiesas suprasti ir pritaikyti. (Perskaityk Hebrajams 5:​14–6:1.)

8. Kaip Petras pasielgė, supratęs jam siųsto regėjimo reikšmę?

⁸ Petro tikėjimas Jehova akivaizdus iš jo klusnumo. Prisiminkime, kaip apaštalas pasielgė, kai Jopės uostamiestyje jam apsireiškė Dievo angelas ir nurodė pjauti ir valgyti gyvūnus, kurie pagal Mozės įstatymą buvo nešvarūs. Toks paliepimas būtų šokiravęs bet kurį žydą. Iš pradžių ir Petras sutrikęs pasakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko suteršto ir nešvaraus.“ Tačiau tada išgirdo: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu“ (Apd 10:​9–15). Daugiau aiškinti Petrui nebereikėjo. Netrukus po to regėjimo atkeliavo trys Kornelijaus siųsti vyrai ir pakvietė apaštalą susitikti su jų šeimininku. Anksčiau Petras nieku gyvu nebūtų sutikęs užeiti pas svetimtautį, nes žydai juos laikė nešvariais (Apd 10:​28, 29). Bet tas regėjimas skaisčiai nušvietė jam svarbią tiesą (Pat 4:18). Tad Petras paskelbė Kornelijui ir jo namiškiams gerąją naujieną apie Kristų. Visi jie įtikėjo Jėzų, gavo šventąją dvasią ir pasikrikštijo (Apd 10:​44–48).

9. Dėl kokių dviejų priežasčių mums būtina sotintis kietu dvasiniu maistu?

⁹ Kaip ir Petras, nuolatos gilinkimės į Dievo Žodį. Turime vis permąstyti pamatinius Biblijos mokymus, taip pat sotintis kietu maistu – tyrinėti sunkiau suprantamas tiesas. Tam tikrai verta negailėti laiko ir pastangų, nes nauda dvejopa. Viena, semdamiesi žinių apie Jehovą jaučiame jam dar daugiau meilės ir pagarbos. Antra, stiprėja mūsų troškimas apie dangiškąjį Tėvą ir jo įstabias savybes kalbėti kitiems (Rom 11:33; Apr 4:11). Petro pavyzdys pamoko ir dar kai ko. Kai iš Biblijos paaiškėja kas nors nauja, turime pasistengti tai kuo geriau suprasti ir pritaikyti. Tik tada išliksime dvasiškai sveiki ir naudingi Jehovos tarnai.

KAIP IR PAULIUS, APSIVILKIME NAUJOS ASMENYBĖS DRABUŽĮ

10. Kas būtina, kad galėtume džiaugtis Jehovos malone? (Kolosiečiams 3:​8–10)

¹⁰ Kad galėtume džiaugtis Dievo malone, taip pat turime įsiklausyti į šį apaštalo Pauliaus pamokymą: „Nusivilkite senąjį žmogų [...] ir apsivilkite naująjį.“ (Perskaityk Kolosiečiams 3:​8–10.) Tai padaryti gali būti labai nelengva, kaip ir pačiam Pauliui. Nuo pat mažens jis uoliai stengėsi nusipelnyti Dievo malonės (Gal 1:14; Fil 3:​4, 5). Bet iš tikrųjų neišmanė, kaip derėtų tos malonės siekti ir Jehovai tarnauti. Kadangi buvo išdidus ir atmetė Kristaus mokymus, Paulius atsidūrė dvasiniame skurde. Jis netgi tapo „persekiotoju ir akiplėša“ (1 Tim 1:13).

11. Kokius polinkius Pauliui buvo nelengva įveikti?

¹¹ Kol nesuvokė tiesos apie Kristų, Paulius elgėsi nuožmiai ir buvo „užsimojęs išžudyti Viešpaties mokinius“ (Apd 9:1). Suprantama, tapęs Jėzaus sekėju, jis labai stengėsi atsikratyti ūmaus būdo (Ef 4:​22, 31). Tačiau kartais emocijos vis dar prasiverždavo. Antai sykį išsiskyrė jo ir Barnabo nuomonės ir tarp jų „kilo aštrus barnis“ (Apd 15:​37–39). Taigi Paulius vėl pasikarščiavo. Laimei, jis nepuolė į neviltį. Toliau save tramdė ir kovojo su blogais polinkiais, nes labai brangino draugystę su Jehova (1 Kor 9:27).

12. Kas padėjo Pauliui pasikeisti?

¹² Pauliui pavyko persirengti naujos asmenybės drabužiu, nes jis pasitikėjo ne savo jėgomis (Fil 4:13). Kaip ir Petras, jis kliovėsi „Dievo teikiama stiprybe“ (1 Pt 4:11). Kartais vis dar suklysdavo ir dėl to nusimindavo. Tačiau vis tiek nepasidavė. Buvo dėkingas dangiškajam Tėvui už visas jo geradarystes, todėl neprarado ryžto toliau taisytis (Rom 7:​21–25).

13. Kaip galime sekti Pauliaus pavyzdžiu?

¹³ Mums irgi būtina atsikratyti senosios asmenybės ydų ir apsirengti gražiu naujo žmogaus drabužiu. Jei kas nepasisektų, tarkim, prarastume savitvardą ar išsprūstų šiurkštus žodis, nemanykime, kad viskas prarasta. Tiesiog toliau kantriai taisykime savo mąstyseną ir elgseną (Rom 12:​1, 2; Ef 4:24). Ir atminkime, kad su naujos asmenybės drabužiu yra kitaip nei su kokiu kostiumu ar suknele. Juos galima persiūti, pritaikyti prie kūno formų. O kad tilptume į naujos asmenybės drabužį, turime patys, taip sakant, atsikratyti nereikalingo antsvorio. Ne Dievas turi derinti savo normas prie mūsų, o mes turime derintis prie jų.

KAIP IR DOVYDAS, NEPALIKIME SAUGIOS PASTOGĖS

14–15. Kas yra mūsų saugi pastogė? (Psalmyno 27:5; taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁴ Kad būtume laimingi, reikia ne tik sotintis sveiku dvasiniu maistu ir apsivilkti naujos asmenybės drabužiu. Perkeltine prasme kalbant, svarbu turėti ir saugią pastogę. Kokią? Ir ką reiškia joje glaustis?

¹⁵ Apie tai Psalmyno 27:5 (perskaityk) kalbėjo karalius Dovydas. Kad išlaikytume tvirtą tikėjimą, Jehova saugo mus nuo visokių pavojų. Nuo kokių? Pavyzdžiui nuo ginklų, kuriais siekiama mūsų tikėjimą pakirsti (Ps 34:7; Iz 54:17). Šėtonas, demonai ir kitos priešiškos jėgos labai galingos, bet nepataisomos žalos padaryti neįstengs. Net jei atimtų gyvybę, Jehova ją grąžins per prikėlimą (1 Kor 15:​55–57; Apr 21:​3, 4). Dievas taip pat teikia stiprybės nepasiduoti nerimui, kai gyvenime kyla didelių bėdų (Pat 12:25; Mt 6:​27–29). Ir dar jis palaiko mus per dvasingus bendratikius, taip pat per kaimenės ganytojus (Iz 32:​1, 2). Sueigose nuolatos esame mokomi visokeriopai pasinaudoti Jehovos teikiama dvasine apsauga (Hbr 10:​24, 25).

16. Kaip Jehova saugojo Dovydą?

¹⁶ Klusnumas saugojo Dovydą nuo bėdų, kurių neišvengia laužantys Dievo normas. (Palygink su Patarlių 5:​1, 2.) Deja, ir jis pats kelissyk pasitraukė iš saugios Dievo pastogės ir jam nusižengė. Nuo blogo elgesio padarinių Jehova negelbėjo (2 Sam 12:​9, 10). O kaip tada, kai Dovydas nukentėdavo nepelnytai? Jis išsikalbėdavo apie tai maldoje ir Jehova jį atgaivindavo patikindamas savo meile ir apsauga (Ps 23:​1–6).

17. Kaip galime sekti Dovydo pavyzdžiu?

¹⁷ Sekime Dovydo pavyzdžiu. Prireikus ką nors nuspręsti, prašykime Jehovą pagalbos. Jei kartais pasielgtume neišmintingai ir Jehova neapsaugotų nuo skaudžių padarinių, klaidą pripažinkime (Gal 6:​7, 8). O jeigu nukentėtume ne dėl savo kaltės, išliekime širdį maldoje ir pasitikėkime, kad Dievo ramybė apsaugos mūsų širdį ir protą (Fil 4:​6, 7).

TOLIAU GLAUSKIMĖS PRIE JEHOVOS

18. Kodėl turime nepaliauti glaustis prie Dievo? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

¹⁸ 2026 metų citata parinkti šie Jėzaus Kristaus žodžiai: „Laimingi ieškantys Dievo.“ Šiandien tai daryti kaip niekad svarbu. Kodėl? Todėl, kad ryšys su Dievu daugeliui menkai berūpi. Kiti dvasinį alkį bando malšinti klaidingais religiniais mokymais arba žmonių filosofijomis. Turime saugotis, kad nepersiimtume jų pažiūrų. Tad nepaliaukime stiprintis Jehovos teikiamu dvasiniu penu, nuolat vilkėkime naujos asmenybės drabužį ir niekada nepalikime saugios mūsų Dievo pastogės.