STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 34
GIESMĖ NR. 3 O Didžioji Viltie!
Tikėk Jehovos atlaidumu
„Mano kaltę, mano nuodėmes tu atleidai“ (PS 32:5).
TRUMPAI
Kodėl turime tikėti Jehovos atlaidumu ir kaip Biblija patikina, kad jis atgailaujančiam atleidžia.
1–2. Kas nusidėjusiam žmogui suteikia atgaivą? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)
KARALIUI Dovydui teko nešti labai sunkią kaltės naštą (Ps 40:12; 51:3 ir antrašas). Jis padarė ne vieną didelę klaidą. Bet nuoširdžiai atgailavo, todėl Dievas jam atleido (2 Sam 12:13). Taigi Dovydas patyrė, kaip palengvėja susilaukus Jehovos atleidimo (Ps 32:1).
2 Jehovos gailestingumas teikia atgaivą visiems. Gera žinoti, kad jis pasiruošęs atleisti net sunkias nuodėmes, jei labai gailimės, savo kaltę išpažįstame ir stengiamės klaidų nekartoti (Pat 28:13; Apd 26:20; 1 Jn 1:9). Išties nuostabu, kad Dievas mūsų nuodėmę visai pamiršta, tarsi jos niekada nebuvo (Ez 33:16).
Daugelyje psalmių Dovydas kalbėjo apie Jehovos atlaidumą (žiūrėk 1–2 pastraipas).
3–4. Kaip viena sesė jautėsi net po krikšto ir ką straipsnyje aptarsime?
3 Tačiau ne visada lengva patikėti, kad Jehova atleido. Taip buvo Dženiferei. Ji užaugo Jehovos liudytojų šeimoje, bet paauglystėje ėmė elgtis blogai ir gyventi dvilypį gyvenimą. Praėjus daugeliui metų, Dženiferė grįžo pas Jehovą ir krikštijosi. Ji prisimena: „Anksčiau svarbiausia man buvo pinigai, gyvenau palaidai, daug gėriau, buvau labai pagiežinga. Protu suvokiau, kad Jehova dėl Kristaus aukos man atleido, nes prašiau atleidimo ir atgailavau. Tačiau įtikinti savo širdies neįstengiau.“
4 Gal ir tau sunku patikėti, kad Jehova atleido? Jis nori, kad suprastum, koks didis jo gailestingumas, panašiai kaip suprato Dovydas. Tad straipsnyje aptarkime, kodėl mums būtina tikėti Dievo atlaidumu ir kas padės abejones išsklaidyti.
KODĖL TURIME TIKĖTI JEHOVOS ATLAIDUMU
5. Kaip Šėtonas norėtų mus suklaidinti? Pateik pavyzdį.
5 Kad Šėtonas mūsų nesuklaidintų. Šis klastūnas daro viską, kad tik nustotume Jehovai tarnauti. Pavyzdžiui, bruka mintį, esą mūsų nuodėmės neatleistinos. Prisimink vyrą, pašalintą iš Korinto krikščionių bendruomenės dėl lytinio amoralumo (1 Kor 5:1, 5, 13). Tas asmuo atgailavo, bet piktasis tikėjosi, kad bendratikiai bus jam neatlaidūs ir nebepriims į savo tarpą. Ir dar Šėtonas norėjo, kad tas vyras jaustųsi nevertas atleidimo ir kad „pernelyg didelio liūdesio“ užvaldytas atsitolintų nuo Jehovos. Dievo priešininko siekiai ir veikimo būdai nepasikeitė iki pat šiol. Laimei, mes „žinome jo kėslus“ (2 Kor 2:5–11).
6. Ką turime daryti su kaltės našta?
6 Kad nebekamuotų kaltė. Kai nusidedame, apima kaltės jausmas (Ps 51:17). Tai visai suprantama ir mums į naudą. Sąžinės graužatis skatina kuo greičiau taisytis (2 Kor 7:10, 11). Bet jeigu net atgailavę vis dar kamuojamės, rankos visai nusvyra. Taigi turime patikėti Jehovos atlaidumu ir nusimesti kaltės naštą. Tada galėsime tarnauti kaip jam patinka – švaria sąžine ir džiugia širdimi (Kol 1:10, 11; 2 Tim 1:3). O kaip savo širdį įtikinti, kad Jehova atleido?
KAIP ĮTIKINTI SAVO ŠIRDĮ
7–8. Kaip Jehova apibūdino save Mozei ir kodėl mums svarbu tai įsisąmoninti? (Išėjimo 34:6, 7)
7 Pamąstyk, ką pats Jehova kalbėjo apie save. Pavyzdžiui, prisimink, ką jis prie Sinajaus kalno pasakė Mozei.a (Perskaityk Išėjimo 34:6, 7.) Visos Jehovos savybės įstabios, bet tąkart jis prisistatė kaip „Dievas gailestingas ir atjautus“. Tai argi jis neatleistų savo tarnui, stipriai išgyvenančiam dėl nuodėmės? Žinoma, atleistų. Neatleisti būtų kietaširdiška, o Jehova tikrai ne toks.
8 Nėra abejonių, kad Jehova apie save sako tiesą, nes jis yra tiesos Dievas (Ps 31:5). Tad jeigu tau sunku atsikratyti kaltės dėl senų nuodėmių, pasvarstyk: „Ar aš tikiu, kad Jehova yra gailestingas, atjautus ir nešykšti atleidimo jokiam atgailaujančiam nusidėjėliui? Nejau tada turėčiau abejoti, kad jis dovanojo ir man?“
9. Kaip Jehova atleidžia mūsų nuodėmes? (Psalmyno 32:5)
9 Pasigilink į Biblijos rašytojų mintis apie Jehovos atlaidumą. Prisimink, pavyzdžiui, ką vienoje savo giesmėje sakė karalius Dovydas: „Mano kaltę, mano nuodėmes tu atleidai.“ (Perskaityk Ps 32:5). Hebrajiškas žodis, čia išverstas „atleidai“, paraidžiui reiškia „nukėlei“, „nuėmei“, „nunešei“. Jehova, vaizdžiai šnekant, paėmė Dovydo nuodėmes ir nunešė šalin. Dovydui nuo pečių nukrito slegianti kaltės našta (Ps 32:2–4). Panašų palengvėjimą Dievas gali suteikti ir mums. Jei dėl savo prasižengimų nuoširdžiai atgailavome, dėl jų nebesigraužkime. Būkime tikri, kad Jehova mūsų kaltę patraukė sau iš akių.
10–11. Ką apie Jehovos asmenybę sužinome iš Psalmyno 86:5?
10 Perskaityk Psalmyno 86:5. Apie Dovydo pavartotą hebrajišką žodį, išverstą „atlaidus“, viename Biblijos žinyne rašoma: „Atlaidumas yra neatsiejama jo [Dievo] asmenybės dalis.“ Kodėl apie Jehovą galima taip pasakyti? Tai atskleidžia šie Dovydo žodžiai: „Tu [...] ištikimos meilės kupinas visiems, kas šaukiasi tavęs.“ Kaip kalbėjome ankstesniame straipsnyje, ištikimoji meilė skatina Jehovą užmegzti tvirtą, glaudų ryšį su savo tarnais. Dėl tokios meilės „jis mielai atleidžia“ visiems, kurie atgailauja (Iz 55:7). Tad jei tau sunku patikėti Dievo atlaidumu, pasvarstyk: „Ar aš tikiu, kad Jehova pasiruošęs atleisti visiems atgailaujantiems nusidėjėliams, meldžiantiems jo gailestingumo? Jei taip, argi jis neatleido ir man, kai išgirdo mano atgailos maldą?“
11 Taip pat gera žinoti, kad Jehova puikiai supranta mūsų nuodėmingą prigimtį (Ps 139:1, 2). Apie tai Dovydas minėjo kitoje savo psalmėje. Pažiūrėkime, ką jis sakė.
NEPAMIRŠK TO, KĄ JEHOVA ATSIMENA
12–13. Ką, Psalmyno 103:14 žodžiais tariant, Jehova atsimena ir ką tai mums reiškia?
12 Perskaityk Psalmyno 103:14. Anot Dovydo, Jehova „atsimena, kad esame tik dulkės“. Čia nusakyta viena iš priežasčių, kodėl Dievas yra pasiruošęs atleisti savo atgailaujančiam tarnui – dėl jo nuodėmingos prigimties. Pasvarstykime, ką išties reiškia šie Dovydo žodžiai.
13 Dovydas sako, kad Jehova „žino mūsų prigimtį“, arba, kaip verčia A. Jurėnas, „sandarą“. Jehova sukūrė Adomą „iš žemės dulkių“. Jis žino, kad netgi tobulas žmogus turi tam tikrų ribotumų – neapsieina be maisto, miego, deguonies (Pr 2:7). Tačiau Adomui ir Ievai nusikaltus visi tapome „dulke“ dar ir kita prasme. Iš savo pirmųjų tėvų paveldėjome netobulumą, todėl esame linkę į bloga. Jehova tai gerai žino. Ir ne tik žino. Anot Dovydo, jis tai atsimena. Hebrajų kalboje „atsiminti“ neretai reiškia ir imtis tam tikrų veiksmų. Taigi Dovydo žodžius galima apibendrinti taip: Jehova supranta, kad klystame dėl savo netobulos prigimties, todėl mums maloningai atleidžia, jei nuoširdžiai atgailaujame (Ps 78:38, 39).
14. a) Kaip Dovydas nusako didį Jehovos atlaidumą? (Psalmyno 103:12) b) Ką apie Jehovos atlaidumą liudija paties Dovydo patirtis? (Žiūrėk rėmelį „Kaip Jehova atleidžia ir pamiršta“.)
14 O kiek toli atlaidusis Dievas atitolina mūsų nuodėmes? Perskaityk Psalmyno 103:12. Dovydas sako, kad taip toli, „kaip toli rytai nuo vakarų“. Toliau ir būti negali, nes šios pasaulio šalys priešingos, jos niekada nesusieis kartu. Viename žinyne apie Dievo atlaidumą vaizdžiai komentuojama: „Jeigu nuodėmė taip nutolinama, tai galime neabejoti, kad jos nelieka nė kvapo, nė pėdsako, nė krislelio jos atminimo.“ Tik pagalvok, pažįstamas kvapas mums neretai primena tam tikrą įvykį. O Jehovai atleidus nuodėmę, nelieka nieko, dėl ko jis galėtų ją prisiminti ir už ją nubausti (Ez 18:21, 22; Apd 3:19).
15. Ką turime daryti, jei senos klaidos neišeina iš galvos?
15 Kaip tad 103 psalmė gali padėti tau patikėti Jehovos atlaidumu? Jeigu vis graužiesi dėl senų klaidų, pasvarstyk: „Gal aš pamiršau tai, ką Jehova visad atsimena – mano nuodėmingą prigimtį? O gal atsimenu tai, ką jis seniausiai pamiršo – mano ankstesnes nuodėmes?“ Dievas nebežiūri mūsų senų prasikaltimų, neturėtume ir mes (Ps 130:3). Pasikliaukime savo gailestingo dangiškojo Tėvo atlaidumu, pamirškime kadaise padarytas klaidas ir ženkime pirmyn.
16. Pailiustruok pavyzdžiu, kodėl pavojinga žvelgti vien į praeities klaidas. (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)
16 Jei vis prisimename praeities nuodėmes, esame lyg vairuotojas, neatitraukiantis akių nuo galinio vaizdo veidrodėlio. Retkarčiais pažvelgti į tą veidrodėlį svarbu, tai padeda išvengti pavojaus. Bet jei vairuotojas ištisai žiūrės atgal, saugu nebus. Panašiai ir senas klaidas kartais verta prisiminti, kad išvengtume pavojaus jas kartoti. Tačiau jei matysime vien jas ir save vis plaksim, neteksim jėgų toliau našiai tarnauti Dievui. Tad žvilgsnį sutelkime į priekį ir ženkime keliu, vedančiu į Jehovos pažadėtą naująjį pasaulį, kur visos nelemtos klaidos galutinai „pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:17; Pat 4:25).
Kaip vairuotojas daugiausia žiūri į priekį, taip ir mes žvelkime ne į savo senas klaidas, o į Dievo pažadėtą ateitį. (Žiūrėk 16 pastraipą.)
STIPRINK TIKĖJIMĄ JEHOVOS ATLAIDUMU
17. Kodėl turime vis stiprinti savo tikėjimą Jehovos meile ir atlaidumu?
17 Savo širdį vis patikink, kad Jehova mus myli ir nuodėmes atleidžia (1 Jn 3:19). Atmesk Šėtono melą, esą Jehova mūsų nebrangina ir klaidų nedovanoja. Piktojo kėslas aiškus – atitraukti nuo Dievo, kad nustotume jam tarnauti. Laiko jam lieka nedaug, tad, reikia manyti, puls vis smarkiau (Apr 12:12). Neleisk jam tavęs nugalėti!
18. Kaip gali savo širdį įtikinti Jehovos meile ir atlaidumu?
18 Ankstesnio ir šio straipsnio pasiūlymai padės tau stiprinti tikėjimą Jehovos meile ir atlaidumu. Norėdamas įtikinti savo širdį, mąstyk, ką jis pats kalbėjo apie save, ir pasigilink, kaip jo atlaidumą nusakė Biblijos rašytojai. Nepamiršk, kad Dievas gerai supranta nuodėmingą žmogaus prigimtį ir yra gailestingas. Jis atleidžia tikrąja to žodžio prasme. Tikėk tuo taip tvirtai kaip Dovydas ir visa širdim dėkok Jehovai už jo didį atlaidumą (Ps 32:5).
GIESMĖ NR. 1 Jehovos esybė
a Žiūrėk 2009 m. gegužės 1 d. numerio straipsnį „Kai Jehova save apreiškė“.