„Vienas kitą ugdykite“

1. Prie kokios statybos visi turime prisidėti? (1 Tesalonikiečiams 5:11)

GAL tavo bendruomenė pati statėsi Karalystės salę? Tada tikriausiai prisimeni, kaip pirmąsyk joje susirinkot į sueigą. Tavo širdis buvo kupina dėkingumo Jehovai. Iš jaudulio galbūt net giesmės neįstengei giedoti. Bendruomenė uoliai darbavosi ir pastatė tikrą puošmeną Jehovos šlovei. Tačiau dar didesnė puošmena yra jūsų salėje susirenkantys tikrojo Dievo garbintojai. Tad mums dar svarbiau yra uoliai dirbti dvasinės statybos darbą – ugdyti bendratikių ir kitų žmonių tikėjimą. Apie tokią dvasinę statybą kalbėjo ir apaštalas Paulius. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:11.)

2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Paulius išties gebėjo ugdyti bendratikius. Jis mokėjo juos atjausti ir suprasti. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip šis uolus misionierius padėjo broliams ir sesėms (1) ištverti mėginimus, (2) saugoti tarpusavio santarvę ir (3) stiprinti savo tikėjimą Jehova. Pakalbėsime, kaip galime sekti jo pavyzdžiu ir prisidėti prie savo bendratikių gerovės (1 Kor 11:1).

PAULIUS PADĖJO BROLIAMS IR SESĖMS IŠTVERTI MĖGINIMUS

3. Ko apaštalas Paulius niekada nepamiršo?

³ Paulius savo bendratikius labai mylėjo. Jam pačiam teko visokių išmėginimų, tad gerai suprato, su kokiais sunkumais jie kovoja. Buvo metas, kai Paulius nebeturėjo iš ko gyventi ir jam teko ieškoti būdo pelnytis duoną (Apd 20:34). Kadangi mokėjo siūti palapines, atvykęs į Korintą ėmėsi to amato drauge su Akvilu ir Priscile. Sykiu jis kiekvieną šabą skelbdavo gerąją naujieną žydams ir graikams. O kai pas jį atkeliavo Silas su Timotiejumi, „Paulius atsidėjo skelbti žodį“ (Apd 18:2–5). Jis niekada nepamiršo, kad svarbiausia gyvenime yra tarnauti Jehovai. Bendratikiai matė gerą apaštalo pavyzdį, todėl jo pamokymai jiems turėjo skambėti svariai. Be abejo, daugelis įsiklausė į Pauliaus paraginimą dėl gyvenimo rūpesčių neapleisti to, „kas svarbiau“ – krikščioniškos tarnystės (Fil 1:10).

4. Kaip Paulius ir Timotiejus padėjo persekiojamiems bendratikiams?

⁴ Kai susikūrė bendruomenė Tesalonikoje, tenykščiai krikščionys netrukus patyrė nuožmų priešiškumą. Įsiutusi minia, neradusi Pauliaus ir Silo, „kai kuriuos kitus brolius [...] nutempė pas miesto vadovus“ ir ėmė nepagrįstai kaltinti: „Jie visi eina prieš Cezario potvarkius“ (Apd 17:6, 7). Įsivaizduoji, kaip tie dori Dievo tarnai buvo sukrėsti? Išsigandę jie galėjo prarasti uolumą, tad Paulius, nenorėdamas, kad taip nutiktų, ėmėsi bendratikiams padėti. Nors abu su Silu turėjo išvykti, jis pasirūpino, kad bendruomenė neliktų be pagalbos. „Pasiuntėme mūsų brolį Timotiejų, – rašė apaštalas, – jūsų sustiprinti ir paguosti, kad išlaikytumėte tikėjimą ir nė vienas per šiuos suspaudimus nesusvyruotumėte“ (1 Tes 3:2, 3). Timotiejus ir pats savo gimtojoje Listroje tikriausiai buvo patyręs persekiojimą. Jis matė, kaip anuo metu Paulius vietinius brolius ir seses stiprino. Tad ir Tesalonikoje jis, be abejo, su įkvėpimu savo draugus drąsino ir tikino, kad Jehova duos išeitį (Apd 14:8, 19–22; Hbr 12:2).

5. Kaip vienas vyresnysis padėjo jaunam broliui?

⁵ Kaip dar Paulius rūpinosi broliais ir sesėmis? Antrąkart lankydamiesi Listroje, Ikonijuje ir Antiochijoje Paulius su Barnabu „kiekvienoje bendruomenėje [...] paskyrė vyresniuosius“ (Apd 14:21–23). Tie ganytojai Dievo kaimenei buvo tikra paguoda. O kaip yra šiandien? Paklausykime, ką sako brolis vardu Brajantas: „Kai man suėjo 15, tėtis mus paliko, o mama buvo atskirta nuo bendruomenės. Jaučiausi niekam nereikalingas.“ Kas padėjo Brajantui tą sunkų metą ištverti? Jis tęsia: „Sueigose ir kitu metu mane vis pašnekindavo vienas vyresnysis, Tonis. Jis pasakodavo, kaip mūsų bendratikiai su džiaugsmu atlaiko mėginimus. Taip pat aptarė su manimi žodžius iš Psalmyno 27:10. Neretai su juo kalbėdavomės apie Ezekiją ir koks ištikimas jis buvo Dievui, nors jo tėvas ėjo blogais keliais.“ Kokį poveikį tai Brajantui padarė? „Tonio padrąsinimai man reiškė labai daug, – sako jis. – Ilgainiui ėmiausi visalaikės tarnybos.“ Vyresnieji, nepraleiskite progų tarti gerą žodį prislėgtiems bendratikiams, tokiems kaip Brajantas (Pat 12:25).

6. Kaip dar Paulius drąsino brolius ir seses?

⁶ Paulius viename savo laiške rašė, kad Jehova „dideliam debesiui liudytojų“ suteikė jėgų ištverti sunkumus (Hbr 12:1). Jis žinojo, kad praeityje gyvenusių ištikimų Dievo tarnų pavyzdys gali įkvėpti broliams ir sesėms drąsos ir paskatinti juos toliau dėti viltis į „gyvojo Dievo miestą“ (Hbr 12:22). Mes irgi semiamės jėgų skaitydami, kaip Jehova palaikė Gideoną, Baraką, Dovydą, Samuelį ir daugelį kitų (Hbr 11:32–35). Tvirto tikėjimo pavyzdžių nestinga ir šiandien. Laiškuose pagrindiniam biurui broliai ir sesės rašo, kaip juos įkvepia mūsų leidiniuose spausdinamos gyvenimo istorijos.

PAULIUS RAGINO BENDRATIKIUS SAUGOTI TARPUSAVIO SANTARVĘ

7. Kuo mums svarbus Pauliaus patarimas iš Romiečiams 14:19–21?

⁷ Bendruomenę taip pat ugdome stengdamiesi palaikyti tarpusavio santarvę. Nuomonių skirtumai mūsų neskaldo, nes savo požiūrio į tą ar kitą dalyką niekam neperšame. Svarbiausia, kad būtų laikomasi Biblijos principų. Prisiminkime, kaip pirmojo amžiaus bendruomenėje buvo išspręstas nesutarimas dėl Mozės Įstatymo. Romos krikščionių bendruomenę sudarė tiek žydai, tiek kitataučiai. Kai Įstatymas nustojo galios, jo draudimai vartoti tam tikrus maisto produktus nebegaliojo (Mk 7:19). Nuo tada kai kurie žydų kilmės krikščionys įtraukė juos į savo mitybą. Tačiau kiti jų tautiečiai nemanė, kad gali tai daryti. Bendruomenė šiuo klausimu pasidalijo. Norėdamas priminti, kaip svarbu sergėti tarpusavio vienybę, Paulius tenykščiams bendratikiams rašė: „Geriausia yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko, dėl ko tavo brolis galėtų suklupti.“ (Perskaityk Romiečiams 14:19–21.) Apaštalas padėjo broliams ir sesėms įžvelgti, kokį pavojų tokie nesutarimai kelia. Jis ir pats buvo pasirengęs aukotis, kad tik nieko nepapiktintų (1 Kor 9:19–22). Žiūrėdami bendruomenės gerovės ir santaikos turime vengti polinkio ginčytis dėl asmeninio skonio dalykų.

8. Kaip Paulius pasielgė, kai bendruomenėje kilo nesutarimų dėl apipjaustymo?

⁸ O kaip tada, jei tarp mūsų kiltų nesutarimas dėl kokio nors rimto dalyko? Čia Paulius irgi parodė gerą pavyzdį. Jo laikais bendruomenėje kai kurie žydai tvirtino, kad krikščionimis tapę kitataučiai turi apsipjaustyti. Tikriausiai jie bijojo užsitraukti savo tautiečių rūstybę (Gal 6:12). Nors Paulius su tokiu tvirtinimu griežtai nesutiko, savo požiūrio niekam neprimetė. Jis buvo nuolankus ir šį klausimą pateikė svarstyti Jeruzalės apaštalams ir vyresniesiems (Apd 15:1, 2). Tai padėjo krikščionių bendruomenėje išsaugoti malonią, taikingą dvasią (Apd 15:30, 31).

9. Kaip galime sekti Pauliaus pavyzdžiu?

⁹ Jeigu kokiu nors svarbiu klausimu mūsų nuomonės išsiskirtų, galime kreiptis patarimo į bendruomenės vadovus. Vertingų Biblija grįstų pamokymų yra ir mūsų organizacijos leidiniuose. Jei taikysime juos, užuot piršę kitam savo požiūrį, prisidėsime prie bendruomenės vienybės.

10. Kaip dar Paulius palaikė bendruomenėje santarvę?

¹⁰ Santarvę apaštalas Paulius taip pat palaikė iškeldamas teigiamas brolių ir sesių savybes, o ne jų trūkumus. Pavyzdžiui, Laiško romiečiams pabaigoje jis paminėjo ne vieną bendratikį vardu ir apie daugumą iš jų pasakė ką nors gera. Tad ir mes girkime tikėjimo bičiulius už jų dorybes. Taip dar labiau vienas su kitu suartėsime ir palaikysime bendruomenėje džiugią, draugišką atmosferą.

11. Ką turėtume daryti, jeigu tarpusavio santykiai pašlyja?

¹¹ Kartais išsiskiria netgi brandžių krikščionių nuomonė. Taip nutiko Pauliui ir jo geram bičiuliui Barnabui. Abu stipriai susiginčijo, kai reikėjo apsispręsti, ar į misionierišką kelionę derėtų kviesti Morkų. Tarp jų „kilo aštrus barnis ir juodu vienas nuo kito atsiskyrė“ (Apd 15:37–39). Tačiau tie vyrai labai brangino vienybę, todėl pašlijusius santykius netruko pataisyti. Kiek vėliau Paulius apie Barnabą ir Morkų gražiai atsiliepė (1 Kor 9:6; Kol 4:10). Mums irgi labai svarbu nedelsiant spręsti tarpusavio nesutarimus ir susitelkti į bendratikių gerus bruožus. Tada bendruomenėje vyraus santarvė (Ef 4:3).

PAULIUS STIPRINO BROLIŲ IR SESIŲ TIKĖJIMĄ

12. Kokių tikėjimo išmėginimų patiria mūsų broliai ir sesės?

¹² Taip pat stenkimės ugdyti vienas kito tikėjimą. Kai kurie iš mūsų kenčia pašaipas namuose, darbe ar mokykloje. Kitus vargina ligos. Dar kitų neapleidžia slogūs jausmai dėl senų nuoskaudų. O kai kurie ilgamečiai Dievo tarnai nusimena, kad taip ilgai tenka laukti naujojo pasaulio. Visa tai – nemenki tikėjimo išbandymai. Panašiai buvo mėginamas ir pirmojo amžiaus krikščionių tikėjimas. Kaip Paulius juos stiprino?

13. Kaip Paulius padėjo tiems, kas dėl tikėjimo buvo pašiepiami?

¹³ Paulius brolių ir sesių tikėjimą stiprino mintimis iš Dievo Žodžio. Kai kuriems žydų kilmės krikščionims galėjo būti nelengva atremti giminaičių priekaištus, kam judaizmą iškeitė į krikščionybę. Svarių argumentų šiuo klausimu apaštalas Paulius pateikė Laiške hebrajams (Hbr 1:5, 6; 2:2, 3; 9:24, 25). Jais remdamiesi krikščionys turėjo ką pasakyti nepatenkintiems artimiesiems. Panašiai ir mes galime padėti bendratikiams rasti gerų argumentų mūsų bibliniuose leidiniuose, kad gebėtų taktiškai paaiškinti savo įsitikinimus giminaičiams ir draugams. Pavyzdžiui, jeigu jaunuolis patiria patyčių dėl tikėjimo Kūrėju, drauge su juo paieškokime vertingos informacijos brošiūrose Gyvybė: ar galėjo atsirasti be Kūrėjo? ir Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai.

14. Ką dar, be evangelizacijos darbo, darė apaštalas Paulius?

¹⁴ Paulius ragino brolius ir seseris savo meilę įrodyti gerais darbais (Hbr 10:24). Apaštalas mokė ne vien žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Antai kai Judėjoje užėjo badas, jis tenykščiams krikščionims nugabeno bendratikių surinktą paramą (Apd 11:27–30). Nors buvo užimtas skelbimo ir mokymo darbu, jis visada žiūrėdavo, kuo galėtų sušelpti stokojančius (Gal 2:10). Tai dar labiau sustiprino bendratikių įsitikinimą, kad Jehova jais pasirūpins. Šiandien daugelis iš mūsų negaili laiko, jėgų ir išteklių padėti tikėjimo draugams, nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių ir kitokių negandų. Taip pat remiame organizacijos pasaulinį darbą savanoriškomis piniginėmis aukomis. Visa tai labai stiprina mūsų brolių ir sesių pasitikėjimą Jehova.

15, 16. Kaip galime padėti tiems, kieno tikėjimas silpsta?

¹⁵ Paulius nuolat stengėsi padėti silpnesniems bendratikiams. Jis buvo supratingas ir mokė juos maloniai, ugdančiai (Hbr 6:9; 10:39). Laiške hebrajams apaštalas neretai kalbėjo pirmuoju asmeniu, pavyzdžiui „turime“, „galime“, nes ir pats jautė pareigą laikytis savo duodamų pamokymų (Hbr 2:1, 3). Kaip ir Paulius, niekada nenusivilkime savo tikėjimo bičiuliais, net jeigu jų tikėjimas pasilptų. Rūpinkimės jų gerove ir juos drąsinkime. Kalbėkimės su jais švelniai, stenkimės pakelti dvasią. Taip parodysime nuoširdžią krikščionišką meilę.

¹⁶ Paulius nepraleisdavo progos savo brolius ir seseris patikinti, kad Jehova jų gerus darbus labai vertina (Hbr 10:32–34). Panašiai ir mes galime palaikyti bendratikį, kurio tikėjimas silpsta. Paprašykime papasakoti, koks buvo jo kelias į tiesą, ir paskatinkime prisiminti gyvenimo epizodus, kai aiškiai pajautė Jehovos pagalbą. Užtikrinkime jį, kad Dievas jo meilės ir darbų nepamirš ir kad niekada jo nepaliks (Hbr 6:10; 13:6). Tokie pokalbiai mūsų bičiuliui gali vėl uždegti troškimą tarnauti Jehovai.

„DRĄSINKITE VIENAS KITĄ“

17. Kokius įgūdžius ir toliau turime tobulinti?

¹⁷ Kaip statybininkas su laiku įgyja vis daugiau įgūdžių, taip ir mes pamažu galime tapti tikrais meistrais dvasinėje statyboje. Tad ir toliau stenkimės savo brolius ir seses visokeriopai ugdyti. Padėkime ištverti mėginimus dalydamiesi įkvepiančiais pasakojimais apie praeityje gyvenusius Dievo tarnus. Prisidėkime prie tarpusavio santarvės girdami bendratikius už jų gerąsias savybes ir taikiai spręsdami nesutarimus. Ir toliau stiprinkime savo draugų tikėjimą primindami jiems svarbius Biblijos mokymus, padėdami praktiškai ir paremdami silpnuosius.

18. Ką visi turime daryti?

¹⁸ Talkinti teokratinėse statybose išties malonu. Tačiau dvasinės statybos darbas dar džiugesnis. Juk iš plytų pastatytas namas nėra amžinas, laikas jį suardo. O dvasinė pagalba gali laiduoti bendratikiui gyvenimą be pabaigos. Tad ir toliau, mieli broliai ir sesės, „drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“ (1 Tes 5:11).