„Darykite tai“
Minėjimas — balandžio 5-ąją
1. Kodėl Minėjimą švęsti taip svarbu?
1 „Darykite tai mano atminimui“ (Lk 22:19). Šiais žodžiais Jėzus savo sekėjams liepė minėti jo pasiaukojamą mirtį. Turint omenyje visa tai, kas atlikta per išpirką, kasmetinis Minėjimas krikščionims yra svarbiausia ir brangiausia šventė. Artėjant šių metų Minėjimui, vyksiančiam balandžio 5-ąją, kaip galėtume parodyti dėkingumą Jehovai? (Kol 3:15)
2. Kaip, skirdami laiko studijoms ir apmąstymams, galime parodyti, jog suvokiame Minėjimo svarbą?
2 Ruoškis. Tam, kas mums svarbu, mes paprastai ruošiamės. Minėjimui savo širdis galime paruošti visa šeima aptardami paskutinių Jėzaus tarnystės žemėje dienų įvykius ir juos apmąstydami (Ezr 7:10, Brb). Minėjimo laikotarpiu skaitytinos Šventojo Rašto eilutės nurodytos kalendoriuje, taip pat brošiūroje Kasdien tyrinėkime Raštus, o išsamesnis jų sąrašas drauge su atitinkamais skyriais iš knygos Didžiausias žmogus pateiktas 2011 m. vasario 1 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 23—24.
3. Kaip galime parodyti dėkingumą už Minėjimą, daugiau darbuodamiesi lauko tarnyboje?
3 Skelbk gerąją naujieną. Dėkingumą taip pat galime parodyti kuo daugiau darbuodamiesi lauko tarnyboje (Lk 6:45). Pasaulinė kampanija, per kurią kviesime žmones į Minėjimą, prasidės kovo 17-ąją, šeštadienį. Gal ir tu, šiek tiek pakoregavęs savo tvarkaraštį, galėtum labiau atsidėti evangelizacijos darbui, netgi tarnauti pagalbiniu pionieriumi? Kodėl gi nepasvarsčius to klausimo per artimiausią jūsų šeimos dvasinio ugdymo vakarą?
4. Kaip esame palaiminti švęsdami Minėjimą?
4 Kaip esame palaiminti kasmet dalyvaudami Minėjime! Kai apmąstome, koks Jehova dosnus, — atsiuntė savo viengimį Sūnų mums išpirkti — mūsų džiaugsmas ir meilė Jam stiprėja (Jn 3:16; 1 Jn 4:9, 10). Tai verčia mus nebe sau gyventi (2 Kor 5:14, 15). Taip pat žadina troškimą šlovinti Jehovą viešai (Ps 102:20-22 [102:19-21, Brb]). Iš tiesų, visi mes, dėkingi Jehovos tarnai, labai laukiame balandžio 5-ąją įvyksiančio Minėjimo, per kurį turėsime progą ‘skelbti Viešpaties mirtį’ (1 Kor 11:26).