Nelaimingos seserys, kurios „sukūrė Izraelio namus“

ARTINASI rytas. Lėja žino, apgaulė tuoj tuoj išaiškės. Jokūbas, kurio glėbyje ji guli, netrukus atpažins, kad ji — ne Rachelė, jaunesnioji sesuo. Tėvo įkalbėta Lėja, matyt, prisidengusi šydu, vakare atsigulė į vestuvinį patalą, paruoštą Jokūbui ir Rachelei.

Pagalvok, kaip turėjo jaustis Jokūbas ryte pamatęs, kad yra apgautas! Smarkiai pasipiktinęs jis priekaištavo Lėjos tėvui Labanui. O pati Lėja? Ji tikriausiai mąstė, ką padariusi ir kokios gali būti ilgalaikės pasekmės. Pasakojimas apie Lėją ir Rachelę labai svarbus Biblijos istorijoje. Jis, be kita ko, padeda suprasti, kaip išmintinga laikytis monogamijos ir santuokinės ištikimybės.

Nepažįstamasis prie šulinio

Viskas prasidėjo prieš septynetą metų. Tada Rachelė prie šulinio sutiko nepažįstamą vyrą, kuris pasakė esąs jos giminaitis. Mergina nuskubėjo naujieną pranešti tėvui. Pasirodo, tai buvo jos pusbrolis Jokūbas, tėvo sesers sūnus, Jehovos garbintojas. Po mėnesio, norėdamas gauti Rachelę žmona, Jokūbas pasisiūlė tarnauti Labanui septynerius metus. Matydamas, koks sūnėnas darbštus, ir žinodamas, kad giminaičiams tuoktis jo tautoje įprasta, Labanas sutiko (Pradžios 29:1-19).

Jokūbo meilė Rachelei nebuvo tik aistra. Septyneri susižadėjimo metai „atrodė jam tarsi keletas dienų — taip labai ją mylėjo“ (Pradžios 29:20). Tie jausmai neišblėso iki pat jos mirties ir tai rodo Rachelę turėjus daug puikių ypatybių.

Ar Lėja irgi turėjo vilčių ištekėti už atsidavusio Jehovos garbintojo? Biblijoje apie tai neminima. Joje daugiau atskleidžiami Labano planai dėl jos santuokos. Atėjus sutartam laikui išleisti Rachelę už Jokūbo, Labanas iškėlė vestuvių pokylį. Bet vakare, pasak Biblijos, jis pas Jokūbą įvedė Lėją. „Jokūbas tat ir suėjo su ja“ (Pradžios 29:23).

Ar Lėja rengėsi Jokūbą apgauti? O gal tiesiog turėjo paklusti tėvui? Bet kur buvo Rachelė? Ar žinojo, kas vyksta? Jeigu taip, ką ji tuomet jautė? Ar galėjo pasipriešinti savo valdingam tėvui? Atsakymo Biblijoje nėra. Kad ir ką abi seserys manė, išaiškėjusi klasta Jokūbą papiktino. Bet apmaudą jis liejo ant Labano, ne ant jo dukterų. „Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“ — priekaištavo. Labanas atsakė: „Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!“ (Pradžios 29:25-27, Brb). Taip Jokūbas buvo įveltas į poligaminę santuoką, kurią lydėjo kartus pavydas.

Šeima nelaiminga

Jokūbas mylėjo Rachelę. Matydamas, kad Lėja „nemylima“, Dievas atvėrė jos įsčias, o Rachelė liko nevaisinga. Bet Lėja norėjo ne vien vaiko; ji troško Jokūbo meilės. Kadangi šis švelnius jausmus rodė Rachelei, Lėja kankinosi. Tačiau tikėjosi, jog patrauks Jokūbą pagimdžiusi jam pirmąjį sūnų, Rubeną, kurio vardas reiškė „Žiūrėkite, sūnus!“. Berniuką Lėja taip pavadino ne be reikalo: „Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės“, — sakė ji. Bet taip neįvyko. Jokūbas jos nepamilo net gimus antram sūnui. Lėja šiam vaikui davė vardą Simeonas („jis girdi“). Ji samprotavo: „Viešpats išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų“ (Pradžios 29:30-33).

Iš Lėjos žodžių matyti, kad ji meldėsi, vadinasi, tikėjo Dievą. Bet moters širdgėla neatlėgo net susilaukus trečiojo sūnaus, Levio, kurio vardo reikšmė — „prieraišumas“. Kodėl vaiką taip pavadino? Tai paaiškėja iš jos žodžių: „Dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus.“ Tačiau, matyt, Jokūbas jos vis tiek nepamilo. Galbūt Lėja su tuo susitaikė, nes ketvirtajam sūnui davė vardą, kuriame nebuvo nė užuominos apie viltį laimėti savo vyro širdį. Pramindama sūnų Judu („jis giriamas“), ji išreiškė dėkingumą Dievui. Lėja pasakė: „Šį kartą aš pagarbinsiu Viešpatį“ (Pradžios 29:34, 35).

Lėją slėgė neviltis, bet ir Rachelė jautėsi nė kiek ne geriau. Ji meldė Jokūbą: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“ (Pradžios 30:1). Rachelė buvo Jokūbo mylima, tačiau troško tapti motina. Lėja turėjo vaikų, bet jai trūko meilės. Kiekviena geidė to, ką turi kita, ir abi kentėjo. Abi mylėjo Jokūbą ir norėjo jam gimdyti vaikus, todėl viena kitai pavydėjo. Kokia nelaiminga šeima!

Rachelės vaikai

Tais laikais nevaisingumas buvo laikomas nelaime. Dievas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui buvo pažadėjęs, kad iš jų linijos kils „sėkla“, per kurią bus palaimintos visos šeimos žemėje (Pradžios 26:4, NW; 28:14, NW). Tačiau Rachelė buvo nevaisinga. Jokūbas pasakė, jog tik Dievas gali duoti jai sūnų, kad per ją pildytųsi minėti pažadai. Bet Rachelė nekantravo. „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą, — kalbėjo ji Jokūbui. — Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“ (Pradžios 30:2, 3).

Toks Rachelės noras gali būti sunkiai suprantamas. Tačiau senovės laikų santuokų sutartys, rastos Artimųjų Rytų šalyse, byloja, jog toks paprotys buvo paplitęs. Nevaisinga žmona vyrui duodavo savo tarnaitę, kad ši pagimdytų palikuonįa (Pradžios 16:1-3). Kartais vergės vaikai buvo laikomi tikrosios žmonos vaikais.

Kai Bilha susilaukė berniuko, Rachelė laiminga pasakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų.“ Todėl pavadino jį Danu („teisėjas“). Kaip matome, Rachelė irgi savo sielvartą liejo Dievui maldose. Bilhai pagimdžius antrą sūnų, Naftalį („mano kova“), ji ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Berniukų vardai liudijo apie šių dviejų moterų konkurenciją (Pradžios 30:5-8).

Rachelė, duodama Bilhą Jokūbui, tikriausiai manė, kad tik šitaip gali susilaukti vaikų, kurių meldė. Tačiau Dievas buvo numatęs kitaip. Mums iš to pamoka. Ko nors Jehovos prašydami neturime tapti nekantrūs. Jis gali atsakyti į mūsų maldas kaip nors netikėtai ir kai mažiausiai to laukiame.

Nenorėdama pasiduoti, Lėja irgi davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą. Ši pagimdė Gadą, paskui Ašerą (Pradžios 30:9-13).

Kad Rachelė su Lėja buvo aršios konkurentės, liudija vienas įvykis. Lėjos sūnus Rubenas parsinešė mandragorų — vaisių, galinčių, kaip manyta, padėti pastoti. Kai Rachelė paprašė duoti keletą, Lėja piktai atšovė: „Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Kai kurių manymu, jos žodžiai reiškė, kad Jokūbas dažniau būdavo su Rachele negu su Lėja. Rachelė galbūt suprato sesers nuoskaudą, todėl pasakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragoras.“ Taigi vakare, kai Jokūbas grįžo namo, Lėja jam tarė: „Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras“ (Pradžios 30:15, 16).

Lėjai gimė penktas ir šeštas sūnūs, Isacharas ir Zabulonas. Tada ji kalbėjo: „Dabar jau mano vyras pakęs mane, nes jam pagimdžiau šešis sūnus“b (Pradžios 30:17-20; Jr).

Mandragoros nepadėjo. Kai po šešerių santuokos metų galiausiai Rachelė pastojo ir pagimdė Juozapą, tai įvyko dėl to, kad Jehova „atsiminė“ ją ir atsakė į jos maldą. Tik tada moteris galėjo pasakyti: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“ (Pradžios 30:22-24).

Mirtis ir paveldas

Gimdydama antrą sūnų, Benjaminą, Rachelė mirė. Jokūbas išties mylėjo Rachelę, ir abu jos sūnūs buvo jam labai brangūs. Po daugelio metų, jau gulėdamas mirties patale, Jokūbas apgailėjo anksti praradęs mylimą žmoną (Pradžios 30:1; 35:16-19; 48:7). Apie Lėjos mirtį žinome tik tiek, kad Jokūbas palaidojo ją kape, kur norėjo atgulti ir pats (Pradžios 49:29-32).

Senatvėje Jokūbas pripažino, kad jo gyvenimo dienos buvo kupinos sielvarto (Pradžios 47:9). Be abejonės, daug skausmo patyrė ir Lėja su Rachele. Jų patirtis liudija, kokios liūdnos būna poligamijos pasekmės ir kodėl Jehova vyrui skyrė tiktai vieną žmoną (Mato 19:4-8; 1 Timotiejui 3:2, 12). Jei vyras ar žmona ieško partnerio už santuokos ribų, kyla pavydas. Tai viena priežasčių, kodėl Dievas draudžia ištvirkauti ir svetimauti (1 Korintiečiams 6:18; Hebrajams 13:4).

Vis dėlto Dievas savo sumanymus vykdė ir tebevykdo per netobulus, bet jam ištikimus vyrus ir moteris. Tos dvi seserys, kaip ir mes visi, turėjo trūkumų. Tačiau per jas Jehova įgyvendino savo pažadą Abraomui. Iš tikrųjų, Rachelė ir Lėja „sukūrė Izraelio namus“ (Rūtos 4:11, Brb).

[Išnašos]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Abi, Rachelė ir Lėja, troško to, ką turėjo kita, ir buvo nelaimingos

[Iliustracija 10 puslapyje]

Iš dvylikos Jokūbo sūnų kilo Izraelio tauta