Tiesa. Ar jos tikimės tik iš kitų?

„NEKENČIU melo ir nemėgstu, kai man meluoja“, — pasakė viena šešiolikmetė. Daugelis su tuo sutiktume. Mums norisi girdėti tiesą — ir iš žmonių lūpų, ir iš spaudos. Tačiau ar patys nieko neiškraipome kalbėdami su kitais?

Vokietijoje atlikus apklausą, didžioji dalis respondentų teigė, jog „siekiant apsiginti ar apsaugoti kitus truputį pameluoti leistina, netgi būtina, kad žmonės galėtų sutarti“. O viena žurnalistė rašė: „Visuomet sakyti tiesą ir tik tiesą — kilnu, bet nuobodu.“

Gal ir mes norime, kad kiti mums sakytų tiesą, o patys kai kada manome turį svarią priežastį to nedaryti? Ar kalbėti tiesą iš tikrųjų svarbu? Kokios melo pasekmės?

Daug žalos dėl netiesos

Iškraipant tiesą pakertamas sutuoktinių bei šeimos narių tarpusavio pasitikėjimas. Nepagrįstos paskalos suteršia žmogaus gerą vardą. Jei įmonės darbuotojai sukčiauja, auga gamybos išlaidos, sykiu brangsta produktai. Kai mokesčių mokėtojai klastoja duomenis, mažiau surenkama biudžeto pajamų ir dėl to nukenčia visuomenė. Iškraipydami faktus mokslininkai sužlugdo savo karjerą, pakenkia garbingų institucijų reputacijai. Trokšdami greit praturtėti lengvatikiai investuotojai susigundo abejotinais pasiūlymais ir netenka santaupų ar patiria dar didesnę žalą. Biblijoje ne veltui sakoma, jog Dievas, be kita ko, nekenčia „melagingo liežuvio“ ir „neteisingai liudijančio melagingo liudytojo“ (Patarlių 6:16-19).

Paplitęs įprotis meluoti pragaištingas tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei. Tai akivaizdu. Tačiau kodėl žmonės sąmoningai iškraipo tiesą? Ar kiekviena netiesa yra melas? Į šį bei kitus klausimus atsakys kitas straipsnis.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Melas ardo pasitikėjimą tarp sutuoktinių