Smilkalai. Ar dera juos naudoti garbinant?
„DIEVAMS patinka kvepalai“, — senovėje sakydavo egiptiečiai. Deginti smilkalus jiems buvo svarbi garbinimo dalis. Tikėdami, jog dievai arti, egiptiečiai kasdien smilkydavo šventyklose, ant šeimos aukurų, netgi darbuodamiesi. Panašiai elgėsi ir kitos tautos.
Kas yra smilkalai? Šis žodis gali nurodyti smilkalų dūmus ar pačią deginamąją medžiagą. Smilkalai gaminami iš aromatinių lipų ir sakų, pavyzdžiui, bosvelijos medžio dervos, balzamo. Šie produktai trinami į miltelius ir paprastai maišomi su prieskoniais, medžio žieve bei gėlių žiedlapiais gauti tam tikram specialios paskirties aromatui.
Smilkalai senovėje buvo tiek pageidaujami ir vertinami, kad prekyba jų komponentais įgijo didžiulę reikšmę. Karavanai, traukiantys prekybos keliais, gabendavo šias medžiagas iš tolimų šalių. Galbūt atsimenate, kaip jaunėlį Jokūbo sūnų Juozapą pardavė izmaelitų pirkliams, ‘einantiems iš Gileado su sakais, balzamu ir kvapiaisiais syvais apkrautais kupranugariais į Egiptą’. (Pradžios 37:25) Smilkalų paklausa taip išaugo, kad kvapiųjų dervų prekybos keliu, be abejonės, inicijuotu smilkalų prekiautojų, prasidėjo kelionės tarp Azijos ir Europos.
Šiandien daugelio religijų žmonės tebenaudoja smilkalus atlikdami įvairias religines ceremonijas. Be to, vis daugiau žmonių smilko namuose tiesiog norėdami pasimėgauti jų aromatu. Kaip krikščionims reikėtų žiūrėti į smilkalų deginimą? Ar jis Dievui priimtinas? Patyrinėkime, ką apie tai sako Biblija?
„Šventas Viešpačiui“
Senovės Izraelio laikais smilkyti padangtėje buvo svarbi kunigų užduotis. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje sakoma: „Smilkalų deginimą hebrajai, matyt, laikė tokiu reikšmingu garbinimo aktu ir šventu atnašavimu, kad apie kokį kitą jų naudojimą niekur nerašoma.“
Jehova Dievas nurodė keturis komponentus, kuriuos padangtėje reikėdavo sumaišyti ir deginti: „Paimk kvapiųjų balzamų — natofo, onychų ir galbano, — šių kvapiųjų balzamų kartu su grynais smilkalais po lygią dalį ir pagamink iš jų smilkalą, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą. Šiek tiek jo sugrūsi į miltelius ir dalį padėsi priešais Sandoros plokštes Susitikimo Palapinėje.“ (Išėjimo 30:34-36) Biblistų nuomone, vėliau prie pradinių keturių komponentų žydų rabinai pridėjo kitus ir gautą mišinį naudojo šventyklos reikalams.
Padangtėje deginami smilkalai buvo šventi, skirti tik garbinti Dievui. Jehova įsakė: „Darydami smilkalą pagal šio mišinio sudėtį, nedarysite jo sau; laikysite jį šventu Viešpačiui. Kas tik darys nors truputį tokio pat sau pauostyti, bus pašalintas iš tautos.“ (Išėjimo 30:37, 38) Ant paskirto aukuro kunigai degindavo smilkalus rytą ir vakare. (2 Metraščių 13:11) Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas smilkydavo Švenčiausiojoje. (Kunigų 16:12, 13)
Ne visos smilkalų atnašos Dievui buvo priimtinos. Tuos, kas nebūdami kunigai įžūliai smilkydavo, jis bausdavo. (Skaičių 16:16-18, 35; 17:1-5 [16:16-18, 35-40, Brb]; 2 Metraščių 26:16-20) Kai žydų tauta ėmė garbinti stabus ir lieti kraują, jos deginamų smilkalų Dievas nekentė. Dėl tautos veidmainystės Jehova pareiškė: „Smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.“ (Izaijo 1:13, 15) Izraelitai tiek apleido teisingą Dievo garbinimą, kad uždarė šventyklą ir degino smilkalus ant kitų aukurų. (2 Metraščių 28:24, 25) Metams bėgant šventuosius smilkalus netgi imta naudoti iškreiptam netikrų dievų garbinimui. Visa tai rūstino Jehovą. (Ezechielio 16:2, 17, 18)
Smilkalai ir pirmieji krikščionys
Įstatymo sandora, kartu su paliepimu kunigams atnašauti šventus smilkalus, nustojo galioti 33 m. e. m., Kristui įvedus naująją sandorą. (Kolosiečiams 2:14) Nėra duomenų, kad pirmieji krikščionys būtų deginę smilkalus religiniais tikslais. Apie tai Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje sakoma: „[Pirmieji krikščionys] smilkalų tikrai nedegino. Smilkalų aukojimas buvo tik pagoniškas paprotys... Keletas grūdelių, aukotojo užmestų ant pagonių aukuro, reiškė garbinimo veiksmą.“
Pirmieji krikščionys taip pat atsisakė deginti smilkalus Romos imperatoriaus „dieviškumui“ pripažinti, nors dėl to galėjo būti nužudyti. (Luko 4:8; 1 Korintiečiams 10:14, 20) Žinant apie tuomet paplitusį smilkymą stabmeldiškais tikslais, nenuostabu, kad pirmieji krikščionys netgi neprekiavo smilkalais.
Smilkalų deginimas šiandien
Kam smilkalai naudojami šiandien? Daugelyje krikščionijos bažnyčių jie smilkomi per ceremonijas ir liturgines apeigas. Azijoje šeimos degina smilkalus šventyklose ar prie šeimos altorių, kad pagerbtų dievus ir apsaugotų mirusiuosius. Pamaldose smilkalai rūkomi iškvėpinti patalpai, gydyti, apvalyti, saugoti.
Pastaruoju metu smilkalus pamėgo netgi netikintys žmonės. Kai kurie juos degina medituodami. Viename žinyne patariama per smilkymą užmegzti ryšį su „subtiliosiomis sąmonės formomis“ ir „energijomis“ už fizinio pasaulio ribų. Gyvenimo problemoms spręsti ten irgi rekomenduojami smilkalų deginimo ritualai, leidžiantys bendrauti su „antgamtinėmis būtybėmis“. Ar tai tinka krikščionims?
Jehova griežtai smerkia tuos, kurie bando maišyti tyrą garbinimą su klaidingomis religinėmis ceremonijomis. Apaštalas Paulius citavo Izaijo pranašystę ir taikė ją krikščionims ragindamas saugotis blogo klaidingos religijos poveikio. Jis rašė: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu.“ (2 Korintiečiams 6:17; Izaijo 52:11) Tikrieji krikščionys vengia visko, kas susiję su klaidingu garbinimu ar okultizmu. (Jono 4:24)
Kadangi smilkalai naudojami religinėse ceremonijose ir spiritizmo seansuose, ar jų deginti visai negalima? Nebūtinai. Galbūt kai kam tiesiog norisi jausti namuose malonų jų aromatą. (Patarlių 27:9) Bet ir šiuo atveju nuspręsdamas, ar deginti smilkalus, krikščionis turėtų apsvarstyti keletą veiksnių. Ar kiti nepagalvos, jog degindami smilkalus palaikote klaidingą religiją? Ar jūsų bendruomenėje smilkalai nesiejami su spiritizmo apeigomis? Ar paprastai naudojami nereliginiams tikslams?
Jeigu asmuo nusprendžia deginti smilkalus, turi pagalvoti apie savo bei kitų sąžinę. (1 Korintiečiams 10:29) Čia tinka apaštalo Pauliaus žodžiai romiečiams: „Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę.“ (Romiečiams 14:19-21)
Maldos, „paruoštos kaip smilkalai“
Izraelitų aukojami smilkalai simbolizavo maldas, kurias Dievas girdi. Todėl psalmininkas Dovydas giedojo Jehovai: „Tebūna mano maldos Tau priimtinos [„paruoštos“, NW] kaip smilkalai.“ (Psalmyno 141:2, Vl)
Ištikimi izraelitai smilkymo nelaikė tuščiu ritualu. Tas kvapias medžiagas jie stengėsi ruošti ir deginti taip, kaip paliepė Jehova. Krikščionys šiandien vietoj smilkalų aukoja maldas, rodančias didelį dėkingumą ir pagarbą mūsų dangiškajam Tėvui. Dievo Žodis patikina mus: kaip maloniai kvepiantys smilkalai, anuomet aukojami šventyklos kunigų, „teisiųjų malda jam patinka“. (Patarlių 15:8)
[Iliustracijos 29 puslapyje]
Padangtėje ir šventykloje deginami smilkalai buvo šventi
[Iliustracija 30 puslapyje]
Ar smilkalų deginimas ir meditavimas dera krikščioniui?