Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
Sargybos bokšto
INTERNETINĖ BIBLIOTEKA
lietuvių
  • BIBLIJA
  • LEIDINIAI
  • SUEIGOS
  • w03 1/15 p. 21
  • Skaitytojų klausimai

Susijusios vaizdo medžiagos nėra.

Vaizdo siužeto įkelti nepavyko.

  • Skaitytojų klausimai
  • Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2003
  • Panašūs
  • Skaitytojų klausimai
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos karalystę (studijų numeris) 2022
  • Senovinė priesaika, nepraradusi savo vertės
    Atsibuskite! 2004
  • Skaitytojų klausimai
    Sargybos bokštas skelbia Jehovos karalystę 1986
  • Ar laikaisi savo pažadų?
    Mūsų tarnyba ir gyvenimas. Sueigų programa (2017)
Daugiau
Sargybos bokštas skelbia Jehovos Karalystę 2003
w03 1/15 p. 21

Skaitytojų klausimai

Ar krikščionis nenusižengia Rašto principams, jei teisme deda ranką ant Biblijos ir prisiekia kalbėti tiesą?

Tai kiekvienas turi nuspręsti pats. (Galatams 6:5) Tačiau prisiekti teisme kalbėti tiesą Biblija nedraudžia.

Duoti priesaiką daug kur įprasta nuo seno. Graikai prisiekdami pakeldavo į dangų ranką ar paliesdavo aukurą. Prisiekiantis romėnas tardamas priesaiką laikydavo rankoje akmenį ir sakydavo: „Jeigu meluosiu, tegu [dievas] Jupiteris, saugantis miestą ir tvirtovę, atmes mane nuo viso gero, kaip aš metu šį akmenį“ (Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature).

Tai rodo, kad žmonės linkę pripažinti tam tikrą dievišką jėgą, kuri mato juos ir kuriai jie atskaitingi. Nuo senų senovės tikrieji Jehovos garbintojai suvokė, jog Jis žino, ką jie sako ir daro. (Patarlių 5:21; 15:3) Jie duodavo priesaiką Dievo akivaizdoje, lyg jis pats būtų šalia. Pavyzdžiui, taip prisiekė Boazas, Dovydas, Saliamonas ir Zedekijas. (Rūtos 3:13; 2 Samuelio 3:35; 1 Karalių 2:23, 24; Jeremijo 38:16) Tikrojo Dievo garbintojai leisdavosi prisaikdinami ir kitų. Taip pasielgė Abraomas ir Jėzus Kristus. (Pradžios 21:22-24; Mato 26:63, 64)

Duodamas priesaiką Jehovos akivaizdoje, asmuo kartais padarydavo tam tikrą gestą. Štai Abramas (Abraomas) pasakė Sodomos karaliui: „Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu.“ (Pradžios 14:22, Brb) Angelas, kalbantis pranašui Danieliui, „pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju.“ (Danieliaus 12:7, Brb) Apie patį Dievą sakoma, kad prisiekdamas jis tarsi pakelia ranką. (Pakartoto Įstatymo 32:40; Izaijo 62:8)

Duoti priesaikos Raštas nedraudžia. Tačiau dėl kiekvieno teiginio krikščioniui prisiekti nebūtina. Jėzus pasakė: „Tiesiog jūsų ‘taip’ tebus ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’. (Mato 5:33-37, NW) Panašiai kalbėjo ir mokinys Jokūbas. Sakydamas „neprisiekinėkite“, jis perspėjo neduoti lengvabūdiškų priesaikų. (Jokūbo 5:12) Bet nei Jėzus, nei Jokūbas nenurodė, jog teisme duoti priesaikos negalima.

Tad ką daryti krikščioniui, jeigu teisme jo prašoma prisiekti teisingai liudyti? Galbūt jis sutiks duoti tokią priesaiką. O gal jam bus leista tik pareikšti, kad nemeluos. (Galatams 1:20)

Jei teismas reikalauja prisiekiant pakelti ranką ar padėti ją ant Biblijos, krikščionis galbūt tai padarys, turėdamas omenyje biblinius pavyzdžius, kur priesaika buvo patvirtinta gestu. Vis dėlto duodant priesaiką krikščioniui svarbiausia ne parodyti gestą, o atsiminti, kad prisiekiama Dievo akivaizdoje. Tokia priesaika yra labai atsakingas dalykas. Jei krikščionis mano, jog tokiomis aplinkybėmis gali ir turi atsakyti į klausimą, tuomet jam reikia turėti mintyse būtinybę kalbėti tiesą, kaip ir dera Dievo tarnui kiekvienu metu.

    Leidiniai lietuvių kalba (1974–2026)
    Atsijungti
    Prisijungti
    • lietuvių
    • Bendrinti
    • Parinktys
    • Copyright © 2026 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
    • Naudojimosi svetaine sąlygos
    • Privatumo politika
    • Privatumo nustatymai
    • JW.ORG
    • Prisijungti
    Bendrinti