Kintantis „krikščionybės“ veidas. Ar tai priimtina Dievui?

TARKIM, tu užprašei dailininko nutapyti tavo portretą. Kai jis baigtas, džiaugiesi: panašumas nuostabus. Įsivaizduoji, su kokiu pasididžiavimu žvelgs į jį tavo vaikai ir vaikaičiai.

Tačiau, praėjus kelioms kartoms, vienas iš tavo palikuonių pagalvoja, jog pliktelėjusi galva portrete negražiai atrodo, todėl pripiešia plaukus. Kitam nepatinka nosies forma ir jis pakeičia ją. Karta po kartos pridedama daugiau „pagražinimų“, ir portretas mažai beprimena tave. Kaip jaustumeisi tai sužinojęs? Tikriausiai pasipiktintum.

Deja, pasakojimas apie portretą iš esmės atitinka vadinamųjų krikščionių bažnyčios istoriją. Ji liudija, jog netrukus po Kristaus apaštalų mirties, kaip ir buvo išpranašauta Biblijoje, oficialusis „krikščionybės“ veidas ėmė keistis (Mato 13:24-30, 37-43; Apaštalų darbai 20:30).a

Žinoma, Biblijos principus dera taikyti prie įvairių kultūrų bei amžių. Tačiau visiškai kas kita — keisti jos mokymus laikantis visuomenės pažiūrų. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Aptarkime, kokie pokyčiai padaryti daugelyje svarbių sričių.

Bažnyčia vienijasi su valstybe

Jėzus mokė, kad jo valdžia, arba Karalystė, yra dangiška ir kad ji, atėjus metui, sunaikins žmonių vyriausybes ir valdys visą žemę (Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10). Ji nesinaudos žmogiškomis politinėmis sistemomis. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, — pasakė Jėzus (Jono 17:16; 18:36). Tad jo mokiniai, nors ir klausė įstatymo, nesikišo į politiką.

Tačiau ketvirtajame amžiuje, valdant Romos imperatoriui Konstantinui, daug vadinamųjų krikščionių, laukdami Kristaus sugrįžimo ir Dievo Karalystės įkūrimo, pasidarė nekantrūs. Jų požiūris į politiką pamažu pasikeitė. „Iki Konstantino, — sakoma knygoje Europe—A History, — krikščionys nesiekė [politinės] valdžios savo tikslams įgyvendinti. Po Konstantino krikščionybė ir aukšti politikai susivienijo.“ Performuota krikščionybė tapo „visuotine“, arba „katalikiška“, Romos imperijos religija.

Enciklopedijoje Great Ages of Man sakoma, jog, susivienijus Bažnyčiai ir valstybei, „385 m. e. m., praėjus vos 80 metų po paskutinio didelio krikščionių persekiojimo, pati Bažnyčia ėmė bausti eretikus mirtimi, o jos dvasininkai turėjo galią, beveik prilygstančią imperatoriaus valdžiai“. Taip prasidėjo era, kurioje į tikėjimą žmonės buvo atverčiami nebe įtikinėjimu, o kardu, ir nuolankius pirmojo amžiaus skelbėjus pakeitė tituluota, valdžios siekianti dvasininkija (Mato 23:9, 10; 28:19, 20). Istorikas H. Dž. Velsas rašė apie „labai ryškius ir didelius skirtumus tarp“ ketvirtojo šimtmečio krikščionybės „ir Nazareto Jėzaus mokslo“. Tie „labai ryškūs ir dideli skirtumai“ pakenkė esminiams mokymams apie Dievą ir Kristų.

Naujas Dievas

Kristus ir jo sekėjai mokė, kad yra tik „vienas Dievas, Tėvas“, vadinamas vardu Jehova, kuris ankstyvuosiuose Biblijos rankraščiuose užrašytas apie 7000 kartų (1 Korintiečiams 8:6; Psalmių 83:18, NW). Jėzų sukūrė Dievas. Kolosiečiams 1:15 sakoma, kad jis yra „visos kūrinijos pirmgimis“. Todėl Jėzus, sukurta būtybė, aiškiai pasakė: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jono 14:28).

Tačiau trečiajame amžiuje įtakingi klerikalai, susižavėję pagoniško graikų filosofo Platono mokymu apie trejybę, Dievui ėmė taikyti Trejybės formulę. Vėlesniais šimtmečiais šis Raštu nepagrįstas mokymas Jėzų sulygino su Jehova, o Dievo šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą, padarė asmeniu.

Apie tai, kad bažnyčia perėmė pagonišką Trejybės sąvoką, enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia sakoma: „Formuluotė ‛vienas Dievas trijuose asmenyse’ nebuvo tvirtai įrodyta nei įdiegta krikščioniškame gyvenime bei tikėjime iki pat IV amžiaus pabaigos. Tačiau būtent ši formuluotė pirmoji pavadinta Trejybės dogma. Niekas iš Apaštališkųjų tėvų nė neįsivaizdavo nieko panašaus.“

Taip pat enciklopedijoje The Encyclopedia Americana sakoma: „Ketvirtojo šimtmečio mokymas apie trejybę neatspindėjo pirmųjų krikščionių mokymo apie Dievą; priešingai, tai buvo nukrypimas nuo šio mokymo.“ Leidinyje The Oxford Companion to the Bible Trejybė vadinama viena iš daugybės „vėlesnių tikėjimo formuluočių“. Tačiau Trejybė — ne vienintelė bažnyčios perimta pagoniška sąvoka.

Perdirbta siela

Šiandien įprasta tikėti, kad žmogus turi nemirtingą sielą, gyvenančią po kūno mirties. Tačiau ar žinojai, jog šis bažnyčios mokymas taip pat įdiegtas vėliau? Jėzus patvirtino Biblijos tiesą, kad mirusieji „nebežino nieko“, tai yra tarsi miega (Ekleziasto 9:5; Jono 11:11-13). Gyvybė bus grąžinta per prikėlimą — ‛pakeliant’ žmones iš mirties miego (Jono 5:28, 29). Nemirtingai sielai (jeigu tokia būtų) nereikėtų prikėlimo, nes nemirtingumas užkerta kelią mirčiai.

Pagrįsdamas Biblijos mokymą apie prikėlimą, Jėzus netgi prikėlė keletą žmonių iš mirties. Vienas pavyzdys — Lozorius, kuris jau keturios dienos buvo miręs. Jėzaus prikeltas, jis išėjo iš kapo gyvas, kvėpuojantis. Jokia nemirtinga siela iš dangiškos palaimos nesugrįžo į atgijusio Lozoriaus kūną. Jei taip būtų buvę, vargu ar prikeltas Lozorius būtų džiaugęsis tokia Jėzaus paslauga! (Jono 11:39, 43, 44)

Tad koks yra mokymo apie nemirtingą sielą šaltinis? Žodyne The Westminster Dictionary of Christian Theology sakoma, jog ta idėja „veikiau kilo iš graikų filosofijos, negu iš biblinio apreiškimo“. Enciklopedijoje The Jewish Encyclopedia aiškinama: „Įsitikinimas, kad siela gyvena po kūno mirties, yra filosofinė ar teologinė spėlionė ir todėl Šventajame Rašte niekur aiškiai nepabrėžiamas.“

Dažniausiai viena melagystė seka kitą, ir taip buvo su mokymu apie nemirtingą sielą. Jis paskatino įdiegti kitą pagonišką mokymą — apie amžinas kančias ugniniame pragare.b Tačiau Biblijoje aiškiai pasakyta, jog „atpildas už nuodėmę — mirtis“, o ne amžinos kančios (Romiečiams 6:23). Todėl apie prikėlimą Šventajame Rašte sakoma: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius.“ A. Vėliaus vertime rašoma: „Jūra... ir mirtis bei pragaras atidavė savo mirusiuosius.“ Taigi, paprastai tariant, esantieji pragare yra mirę, arba ‛miega’, kaip sakė Jėzus (Apreiškimas 20:13).

Ar tu nuoširdžiai tiki, kad mokymas apie amžinas kančias pragare traukia žmones prie Dievo? Vargu. Teisingi ir mylintys žmonės baisisi tokia idėja! Be to, Biblija moko, kad „Dievas yra meilė“ ir kad žiaurus elgesys net su gyvūnais jam nepakenčiamas (1 Jono 4:8; Patarlių 12:10; Jeremijo 7:31; Jonos 4:11).

„Portretas“ darkomas ir mūsų laikais

Dievas ir krikščionybė darkomi iki šiol. Vienas religijotyros profesorius neseniai rašė, kad jo protestantiškoje bažnyčioje vyksta kova „tarp Šventojo Rašto bei tikėjimo doktrinų autoriteto ir svetimų bei humanistinių ideologijų įtakos, tarp bažnyčios ištikimybės Kristaus viešpatystei ir krikščionybės keitimo bei taikymo prie amžiaus dvasios. Esminis klausimas toks: kas nustato bažnyčios kryptį? . . Šventasis Raštas ar vyraujanti nūdienos ideologija?“

Deja, iki šiol, atrodo, laimi „vyraujanti nūdienos ideologija“. Ne paslaptis, kad daugelis bažnyčių, norėdamos atrodyti pažangios ir plačių pažiūrų, pakeitė savo poziciją įvairiais klausimais. Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, jos pasidarė gana liberalios dėl moralės dalykų. Tačiau Biblijoje aiškiai sakoma, kad ištvirkavimas, svetimavimas ir homoseksualizmas yra sunkios nuodėmės Dievui ir kad darantieji jas „nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Korintiečiams 6:9, 10; Mato 5:27-32; Romiečiams 1:26, 27).

Apaštalui Pauliui rašant anksčiau pacituotus žodžius, graikų ir romėnų pasaulyje klestėjo blogis. Paulius būtų galėjęs samprotauti: ‛Taip, už dideles moralines nuodėmes Dievas pavertė pelenais Sodomą ir Gomorą, bet tai buvo prieš 2000 metų! Tas tikrai netaikoma šiam kultūros amžiui.’ Tačiau jis taip nedarė, nekraipė Biblijos tiesos (Galatams 5:19-23).

Žvelk į „portreto“ originalą

Savo dienų žydų religiniams vadovams Jėzus pasakė, kad jų garbinimas buvo ‛veltui, nes jie mokė žmonių išgalvotų priesakų’ (Mato 15:9). Tie klerikalai su Mozės perduotu Jehovos Įstatymu padarė tą patį, ką ir krikščionijos dvasininkija darė ir tebedaro su Kristaus įstatymu: Dievo tiesą jie išmargino tradicijos „dažais“. Bet Jėzus demaskavo visas melagystes nuoširdžių žmonių labui (Morkaus 7:7-13). Jis kalbėjo tiesą, nesvarbu, ar ji patiko kitiems, ar ne. Dievo Žodis visada buvo jam autoritetas (Jono 17:17).

Jėzus — kokia priešingybė daugumai vadinamųjų krikščionių! Iš tiesų Biblijoje išpranašauta: ‛Žmonės, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms’ (2 Timotiejui 4:3, 4). Tos „pasakos“, kurių keletą aptarėme, žudo dvasiškai, o Dievo Žodžio tiesa ugdo ir veda į amžinąjį gyvenimą. Jehovos liudytojai ragina tave išsiaiškinti šią tiesą (Jono 4:24; 8:32; 17:3).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Vardo „krikščionis“ kilmė

Bent dešimt metų po Jėzaus mirties jo mokiniai buvo žinomi kaip „Kelio“ sekėjai (Apaštalų darbai 9:2, Brb; 19:9, 23; 22:4). Kodėl? Todėl, kad jų gyvenimo esmė buvo tikėjimas Jėzumi Kristumi, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). Paskui, kažkada po 44 m. e. metų, Sirijos Antiochijoje Jėzaus mokinius ‛imta vadinti „krikščionimis“’ (Apaštalų darbai 11:26). Šis vardas netrukus paplito netgi tarp valstybės pareigūnų (Apaštalų darbai 26:28). Dėl to naujo vardo krikščionių gyvensena nepasikeitė; jie ir toliau sekė Kristaus pavyzdžiu (1 Petro 2:21).

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Viešai skelbdami, Jehovos liudytojai atkreipia žmonių dėmesį į Dievo Žodį, Bibliją

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Trečia iš kairės: United Nations/Photo by Saw Lwin