Jie vykdė Jehovos valią

Savanoriškas aukojimas tyram garbinimui plėtoti

IZRAELITAI patys patyrė gelbstinčią Jehovos galią. Jie matė, kaip stebuklingai prasiskyrė Raudonosios jūros vandenys, — todėl galėjo pereiti sausuma ir išsigelbėti nuo egiptiečių armijos. Jau kitoje pusėje iš saugaus nuotolio jie stebėjo, kaip tie patys vandenys šniokšdami užliejo jų persekiotojus. Jehova išgelbėjo izraelitų gyvybes! (Išėjimo 14:21-31)

Gaila, tačiau kai kurie izraelitai neįvertino, ką jų Dievas padarė. Dar Mozei tebesant ant Sinajaus kalno, jie prinešė Aaronui auksinių papuošalų ir pareikalavo, kad šis padarytų jiems stabą garbinimui. Sugrįžęs Mozė rado minią maištininkų, valgančių, geriančių, šokančių ir besilenkiančių aukso veršiui! Jehovos nurodymu buvo nužudyta apie 3000 maištininkų — turbūt pagrindinių kurstytojų. Tą dieną Dievo tauta gavo svarbią pamoką apie tai, kad Jehova reikalauja išimtinio atsidavimo (Išėjimo 32:1-6, 19-29).

Netrukus po šio įvykio Mozė buvo pasiruošęs vykdyti Dievo įsakymą statyti padangtę — kilnojamą garbinimo palapinę. Šiam statiniui reikėjo brangių medžiagų bei nagingų darbininkų. Iš kur visa tai gauti? Ko galime pasimokyti iš šio Biblijos pranešimo?

Materialinės bei nagingo darbo aukos

Per Mozę Jehova įsakė izraelitams: „Padarykite tarp savųjų rinkliavą Viešpačiui. Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša Viešpačiui auką.“ Kokią auką? Tarp Mozės išvardytų daiktų buvo auksas, sidabras, varis, siūlai, drobė, kailiai, mediena bei brangakmeniai (Išėjimo 35:5-9).

Izraelitai galėjo taip dosniai aukoti, nes turėjo turto daugiau negu reikia. Prisimink, kad, išeidami iš Egipto, jie kartu su daugybe drabužių pasiėmė ir aukso bei sidabro dirbinių. Iš tiesų jie „apiplėšė egiptiečius“a (Išėjimo 12:35, 36). Prieš tai izraelitai noriai atsisakė savo papuošalų, kad padarytų stabą klaidingam garbinimui. Ar dabar jie taip pat trokš aukoti teisingam garbinimui paremti?

Atkreipk dėmesį, jog Mozė tiksliai nenustatė, kiek kiekvienas turėtų duoti, nieko nekaltino ir negėdino, kad paskatintų aukoti. Užuot taip elgęsis, jis tiesiog kreipėsi į „kiekvieną, dosnios širdies skatinamą“ žmogų. Mozė aiškiai jautė, kad Dievo tautai nereikia daryti spaudimo. Jis buvo įsitikinęs, jog kiekvienas duos pagal išgales. (Palygink 2 Korintiečiams 8:10-12.)

Tačiau statybai reikėjo ne tik materialinių aukų. Jehova izraelitams dar pasakė: „Kas tik iš jūsų yra nagingos išmonės, teateina ir tepadaro visa, ką Viešpats įsakė.“ Taip, ši statyba reikalavo išmonės. Iš tikrųjų šiam statiniui užbaigti reikėjo „visų amatų pažinimo“ — mokėti apdirbti medį, metalą bei brangakmenius. Žinoma, darbininkai pritaikė savo talentus vadovaujami Jehovos, tad visa šlovė dėl sėkmingos statybos teisėtai priklauso jam (Išėjimo 35:10, 30-35; 36:1, 2).

Izraelitai noriai atsiliepė į raginimą aukoti tiek savo išteklius, tiek sugebėjimus. Biblijoje sakoma: „Atėjo visi tie, kurių širdis buvo dosni ir kuriuos skatino jų dvasia, atnešdami Viešpačiui auką Susitikimo palapinės statybai, visai jos tarnybai ir šventiesiems drabužiams. Vyrai ir moterys — visi, kurie buvo dosnios širdies“ (Išėjimo 35:21, 22).

Pamoka mums

Šiandien milžiniškas gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimo darbas remiamas savanoriškomis aukomis. Daugiausia tai piniginės aukos. Kitais atvejais krikščionys, broliai bei seserys, dažnai panaudoja savo patirtį padėdami statyti Karalystės bei asamblėjų sales ir filialus. Be to, per visą pasaulį daugiau kaip šimte Betelio namų atliekamas darbas, reikalaujantis įvairių sugebėjimų. Visi, kurie aukoja iš širdies, gali būti tikri, kad Jehova nepamirš jų sunkaus triūso! (Žydams 6:10)

Tą patį galima pasakyti apie kiekvieno iš mūsų dalyvavimą krikščioniškoje tarnyboje. Visi esame skatinami gerai naudoti laiką, kad uoliai dalyvautume skelbimo darbe (Mato 24:14; Efeziečiams 5:15-17). Kai kurie tai daro kaip visalaikiai evangelistai, arba pionieriai. Kiti dėl susiklosčiusių aplinkybių negali tarnybai skirti tiek laiko, kiek pionieriai. Vis dėlto jie įtinka Jehovai. Kaip ir aukojant padangtės statybai, Jehova tiksliai nenustato, kiek kas turėtų duoti. Tačiau jis reikalauja, kad kiekvienas tarnautų jam visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (Morkaus 12:30). Jei taip darome, galime būti tikri, jog jis atlygins mums už savanoriškas aukas, kurias atiduodame teisingam garbinimui plėtoti (Žydams 11:6).

[Išnaša]