Jeronimas — ginčus sukėlęs Biblijos vertimo pradininkas

TRENTO susirinkimas 1546 metų balandžio 8-ąją paskelbė įsaką, jog lotyniškoji Vulgata „patvirtinama [Katalikų] Bažnyčios, ... ir kad niekas tenedrįsta ir nemano kokia nors dingstimi jos atmesti“. Vulgata buvo užbaigta daugiau kaip prieš tūkstantį metų, tačiau prieštaravimai dėl jos bei ją išvertusio Jeronimo ilgai nesibaigė. Kas buvo tas Jeronimas? Kodėl jis ir jo Biblijos vertimas sukėlė ginčus? Kokią įtaką jo darbas turi šiandieniniam Biblijos vertimui?

Kaip tapo mokslininku

Lotyniškas Jeronimo vardas — Eusebius Hieronymus. Gimė jis maždaug 346 m. e. m. Stridone, esančiame Romos provincijoje Dalmatijoje, netoli nuo šiandieninio Italijos ir Slovėnijos pasienio.a Tėvai buvo gana pasiturintys, ir jau nuo mažų dienų jis pajuto pinigų vertę — įgijo išsilavinimą Romoje pas garsų gramatiką Donatą. Paaiškėjo, jog Jeronimas yra gabus gramatikai, retorikai bei filosofijai. Tuo metu jis ėmė studijuoti ir graikų kalbą.

366 m. e. m. išvykęs iš Romos, Jeronimas keliavo iš vienos vietos į kitą ir galiausiai apsistojo Akvilajoje, Italijos mieste, kur susipažino su asketizmo idėja. Sužavėtas šios idėjos apie savęs išsižadėjimą, kartu su grupe draugų keletą metų gyveno asketiškai.

373-iaisiais dėl neaiškių aplinkybių grupė išsiskyrė. Nusivylęs Jeronimas iškeliavo rytų link per Bitiniją, Galatiją ir Kilikiją, kol galiausiai atvyko į Sirijos Antiochiją.

Ilgos kelionės išsekintas ir nusilpęs, Jeronimas susirgo karštine. „O, jeigu Viešpats Jėzus Kristus staiga perkeltų mane pas tave, — rašė jis draugui. — Mano vargšas kūnas, silpnas net ir tuomet, kai nesergu, yra tarsi sudaužytas.“

Ligotas, vienišas ir kankinamas vidinės prieštaros, Jeronimas greitai patyrė dar vieną krizę — dvasinę. Sapne jis išvydo save „tempiamą prie Dievo teismo sosto“. Paprašytas nurodyti, kas esąs, Jeronimas atsakė: „Aš esu krikščionis.“ Tačiau pirmininkaujantysis danguje atkirto: „Melagi, tu esi Cicerono, o ne Kristaus pasekėjas.“

Iki tol Jeronimas aistringai studijavo pagonių klasiką, o ne Dievo Žodį. „Mane kankino sąžinė“, — pasakė jis. Tikėdamasis pataisyti padėtį, Jeronimas sapne prisiekė: „Viešpatie, jeigu dar kada nors užsigeisčiau pasaulietinių knygų, jeigu vėl jas skaityčiau, aš išsiginčiau Tavęs.“

Vėliau Jeronimas teigė, kad jo negalima laikyti atsakingu už sapne duotą priesaiką. Ir vis dėlto jis nusprendė bent jau iš principo tesėti savo pažadą. Todėl, palikęs Antiochiją, Jeronimas ieškojo vienumos Kalkidėje, esančioje Sirijos dykumoje. Gyvendamas kaip atsiskyrėlis, jis visiškai atsidėjo Biblijos ir teologinės literatūros studijoms. Jeronimas sakė: „Dievo knygas skaičiau daug uoliau, nei anksčiau žmonių knygas.“ Be to, jis išmoko vietinę sirų kalbą ir vieno krikščionybę priėmusio žydo padedamas ėmė studijuoti hebrajų kalbą.

Popiežiaus įgaliojimas

Maždaug po penkerių vienuoliško gyvenimo metų Jeronimas sugrįžo į Antiochiją tęsti studijų. Tačiau sugrįžęs bažnyčią rado labai susiskaldžiusią. Dar būdamas dykumoje, Jeronimas kreipėsi į popiežių Damazą patarimo sakydamas: „Bažnyčia pasidalijusi į tris frakcijas ir kiekviena nori, kad palaikyčiau jos pusę.“

Po kurio laiko Jeronimas nusprendė prisijungti prie Paulino, vieno iš trijų vyrų, pretendavusių į Antiochijos vyskupo vietą. Jeronimas sutiko būti Paulino įšventintas į kunigus su dviem sąlygomis. Pirma, jis norėjo laisvės, kad galėtų siekti savo vienuoliškų tikslų. Ir antra, primygtinai reikalavo atleisti jį nuo kunigavimo bažnyčioje.

381 m. e. m. Jeronimas lydėjo Pauliną į Konstantinopolio susirinkimą, po to vyko su juo į Romą. Popiežius Damazas greitai pastebėjo to vyro išsimokslinimą ir kalbinius sugebėjimus. Po metų Jeronimas jau buvo paaukštintas ir užėmė garbingas asmeninio Damazo sekretoriaus pareigas.

Būdamas sekretoriumi, Jeronimas nevengė ginčų. Priešingai, jis, atrodo, sukeldavo juos. Pavyzdžiui, jis ir toliau gyveno asketiškai net prabangiuose popiežiaus rūmuose. Be to, iškeldamas savo asketišką gyvenimo būdą ir karštai pasisakydamas prieš pasaulietišką dvasininkų nesaikingumą, Jeronimas įsigijo daugybę priešų.

Nepaisant priešininkų, popiežius Damazas visapusiškai rėmė Jeronimą. Jis turėjo svarią priežastį skatinti Jeronimą toliau tęsti Biblijos tyrinėjimus. Tuomet buvo naudojamasi įvairiais lotyniškais Biblijos vertimais. Dauguma jų buvo atlikti atmestinai, su akivaizdžiomis klaidomis. Damazas nerimavo ir dėl to, kad kalba dalijo bažnyčią į Rytų ir Vakarų. Nedaug kas Rytuose temokėjo lotynų kalbą; dar mažiau Vakaruose mokėjo graikiškai.

Todėl popiežiui Damazui rūpėjo pataisyti lotyniškąjį Evangelijų vertimą. Jis norėjo, kad vertimas tiksliai atitiktų graikiškąjį originalą, o jo lotynų kalba būtų sklandi ir suprantama. Jeronimas buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, galinčių tai padaryti. Laisvai kalbėdamas graikiškai, lotyniškai ir siriškai bei pakankamai mokėdamas hebrajų kalbą, jis buvo gerai pasirengęs tokiam darbui. Taigi, Damazo įgaliotas Jeronimas pradėjo darbą, trukusį daugiau kaip 20 metų.

Prieštaravimai stiprėja

Labai greitai versdamas Evangelijas, Jeronimas dirbo kaip tikras mokslininkas. Lygindamas visus tuomet prieinamus graikiškus rankraščius, jis pataisė lotyniškojo teksto stilių ir turinį, kad šis būtų kuo artimesnis graikiškajam.

Dauguma gerai priėmė Jeronimo išverstas keturias Evangelijas bei jo pataisytą lotyniškąjį Psalmyną, pagrįstą graikišku Septuagintos tekstu. Nepaisant to, priešininkai vis tiek jo nepaliko. „Tam tikri niekingi žmonės, — rašė Jeronimas, — apgalvotai puola mane kaltindami, esą, prieštaraudamas senovės autoritetams ir viso pasaulio nuomonei, stengiausi ištaisyti kai kurias evangelijų vietas.“ Tokie kaltinimai ypač sustiprėjo po popiežiaus Damazo mirties 384-aisiais. Neturėdamas artimų santykių su nauju popiežiumi, Jeronimas nusprendė išvykti iš Romos. Jis vėl patraukė į rytus.

Tapo hebrajų kalbos žinovu

386-aisiais Jeronimas įsikūrė Betliejuje ir ten išgyveno visą likusį laiką. Jį lydėjo nedidelė ištikimų pasekėjų grupė; tarp jų buvo Paula, pasiturinti Romos aukštuomenės moteris. Jeronimui skelbiant asketizmą, Paula pradėjo gyventi asketiškai. Jos finansiškai remiamas, Jeronimas įkūrė vienuolyną. Ten jis tęsė savo mokslinę veiklą ir užbaigė didžiausią savo gyvenimo darbą.

Gyvenant Palestinoje, Jeronimui atsirado galimybė geriau išmokti hebrajų kalbos. Jis sumokėjo keliems žydų mokytojams, kad šie padėtų jam suprasti kai kuriuos sunkesnius kalbos aspektus. Tačiau, net gelbstint mokytojams, tai nebuvo lengva. Apie vieną mokytoją, Baraniną iš Tiberiados, Jeronimas pasakė: „Kiek pastangų ir išlaidų man kainavo priversti Baraniną mokyti mane naktį.“ Kodėl jie mokėsi naktį? Todėl, kad Baraninas baiminosi žydų bendruomenės reakcijos į jo bendravimą su „krikščionimi“!

Jeronimo dienomis žydai dažnai išjuokdavo hebrajiškai kalbančius nežydus, nes šie negalėdavo tinkamai ištarti gomurinių garsų. Tačiau Jeronimas, įdėjęs daug pastangų, galiausiai sugebėjo tai padaryti. Be to, nemažai hebrajiškų žodžių jis užrašė lotyniškais rašmenimis. Tai padėjo ne tik įsiminti žodžius, bet ir išsaugoti to meto hebrajiškąjį tarimą.

Didžiausias Jeronimo sukeltas ginčas

Nėra žinoma, kiek Biblijos popiežius Damazas pavedė išversti Jeronimui. Tačiau nekyla abejonių dėl to, kaip į šį reikalą žvelgė pats Jeronimas. Jis buvo labai susikaupęs ir atkaklus. Jeronimas karštai troško sukurti ką nors „naudinga Bažnyčiai, vertinga būsimoms kartoms“. Todėl nusprendė paruošti visos Biblijos pataisytą lotynišką vertimą.

Versdamas Hebrajiškuosius Raštus, Jeronimas ketino remtis Septuaginta. Į šį graikišką Hebrajiškųjų Raštų variantą, iš pradžių išverstą trečiajame šimtmetyje p. m. e., buvo žiūrima kaip į tiesiogiai Dievo įkvėptą. Taigi Septuaginta buvo labai populiari tarp graikiškai kalbančių to meto krikščionių.

Tačiau tęsdamas darbą, tarp graikiškų rankraščių Jeronimas atrado prieštaravimų, panašių į tuos, kuriuos pastebėjo lotyniškuosiuose. Jeronimo nusivylimas augo. Galiausiai jis priėjo išvadą, jog, norėdamas patikimai išversti, turės atmesti graikiškus rankraščius, taip pat labai gerbiamą Septuagintą, ir pereiti tiesiai prie originalo — hebrajiško teksto.

Šis sprendimas sukėlė protestą. Kai kurie Jeronimą pavadino teksto klastotoju, Dievo niekintoju, atmetančiu bažnyčios tradicijas žydų naudai. Net Augustinas — žymiausias to laikmečio bažnyčios teologas — prašė Jeronimą grįžti prie Septuagintos sakydamas: „Jeigu tavo vertimas taps populiariausiu daugelyje bažnyčių, bus baisu, kai skaitant Raštą kils nesutarimų tarp Lotynų ir Graikų bažnyčių.“

Taip, Augustinas būgštavo, jog bažnyčia gali pasidalyti, jei Vakarų bažnyčios naudos Jeronimo lotyniškąjį tekstą, pagrįstą hebrajiškuoju, o Graikų bažnyčios rytuose naudosis Septuaginta.b Be to, Augustinas abejojo, ar verta Septuagintą pakeisti vertimu, ginamu tik Jeronimo.

Kaip Jeronimas reagavo į visų šių priešininkų puolimą? Pagal charakterį — ignoravo kritikus. Jis toliau vertė tiesiai iš hebrajų kalbos ir 405-aisiais baigė savo lotynišką Bibliją. Vėliau ji buvo pavadinta Vulgata, taip nurodant, jog tai plačiai naudojamas vertimas (lotyniškai vulgatus reiškia „paplitęs, populiarus“).

Ilgalaikiai laimėjimai

Jeronimo Hebrajiškųjų Raštų vertimas buvo ne tik esamo teksto pataisa. Ateinančioms kartoms jis pakeitė Biblijos studijavimo ir vertimo pobūdį. „Vulgata, — sako istorikas Vilis Durantas, — tebėra didžiausias ir įtakingiausias ketvirtojo šimtmečio literatūrinis laimėjimas.“

Nepaisant to, kad Jeronimas buvo aštrialiežuvis ir vaidingas, jis be kieno nors pagalbos ištyrinėjo Bibliją iki pat įkvėpto hebrajiškojo teksto. Jis atidžiai išstudijavo ir palygino senovinius hebrajiškus bei graikiškus Biblijos rankraščius, kurie neišliko iki mūsų dienų. Jo darbas buvo atliktas anksčiau net už žydų masoretų darbus. Taigi Vulgata suteikia vertingos informacijos, jei palyginsime besikeičiančius Biblijos vertimus.

Dievo Žodžio mylėtojai nepateisina neįprasto Jeronimo elgesio ar religinių pažiūrų, tačiau vertina kruopščias šio ginčus sukėlusio Biblijos vertimo pradininko pastangas. Taip, Jeronimas pasiekė savo tikslą — sukūrė šį tą „vertinga būsimoms kartoms“.

[Išnašos]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Jeronimo statula Betliejuje

[Šaltinio nuoroda]

Garo Nalbandian

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

Viršuje kairėje hebrajiškasis rankraštis: Courtesy of the Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem; Apačioje kairėje siriškasis rankraštis: Reproduced by kind permission of The Trustees of the Chester Beatty Library, Dublin; Viršuje centre graikiškasis rankraštis: Courtesy of Israel Antiquities Authority