Kas yra Talmudas?

„Be abejonės, Talmudas yra vienas žymiausių visų laikų literatūros veikalų“ (The Universal Jewish Encyclopedia).

„[Talmudas yra] vienas didžiųjų intelektinių žmonijos šedevrų, sunkiai suvokiamas, prasmingas, subtilus dokumentas, kurį daugiau kaip pusantro tūkstančio metų tyrinėja didžiausi protai“ (Jokūbas Noisneris, žydų mokslininkas ir rašytojas).

„Talmudas yra [judaizmo] kertinis akmuo, kuriuo remiasi visas žydų dvasinio bei intelektinio gyvenimo statinys“ (Adinas Steinzalcas, Talmudo žinovas ir rabinas).

TALMUDAS, be abejonės, šimtmečiais turėjo milžinišką įtaką žydams. Tačiau, priešingai anksčiau cituotiems pagyrimo žodžiams, Talmudas menkinamas ir vadinamas „tamsumo ir nesuvokiamos prasmės jūra“. Jis smerkiamas kaip šventvagiškas Velnio darbas. Popiežiaus įsaku jis daug kartų buvo cenzūruojamas, konfiskuojamas, o Europoje daugybė jo egzempliorių netgi viešai sudeginta aikštėse.

Koks iš tiesų tai kūrinys, sukėlęs tiek daug polemikos? Kas išskiria Talmudą iš kitų žydų raštų? Kodėl jis buvo parašytas? Kodėl taip paveikė judaizmą? Ar jis reikšmingas nežydų pasauliui?

Po Jeruzalės šventyklos sunaikinimo 70-aisiais m. e. metais net pusantro šimtmečio Izraelio rabinų išminčių mokyklos atkakliai ieškojo naujo pagrindo išsaugoti nusistovėjusią žydų tvarką. Jie aptarinėjo ir stiprino daugelį savo žodinio įstatymo tradicijų. Nors nebuvo šventyklos, jie rėmėsi tomis tradicijomis ir taip nustatinėjo judaizmui naujus apribojimus bei reikalavimus, nurodydami kryptį kasdieninio gyvenimo šventumui. Ši nauja dvasinė struktūra bendrais bruožais buvo nusakyta Mišnoje, kurią trečiojo m. e. amžiaus pradžioje sudarė Judas ha-Nasis.a

Mišna buvo savarankiškas kūrinys, nepagrįstas Biblijos nuorodomis. Jos klausimų svarstymo metodika ir net hebrajų kalba buvo unikali — skyrėsi nuo biblinės. Nutarimai, kuriuos rabinai citavo Mišnoje, turėjo visame kame daryti poveikį kasdieniniam žydų gyvenimui. Iš tikrųjų Jokūbas Noisneris aiškina: „Mišna buvo Izraelio konstitucija. ... Ji reikalavo pritarti jos nuostatams ir taikyti juos.“

Bet kaip tada, jei kas nors suabejodavo, ar Mišnoje pateikti išminčių pamokymai tikrai prilygsta duotiesiems Rašte? Rabinai turėdavo įrodyti, kad tanaitų (žodinio įstatymo mokytojų) mokymai, randami Mišnoje, yra visiškai suderinti su Hebrajiškaisiais Raštais. Prisireikė tolesnių komentarų. Rabinai manė esant reikalinga paaiškinti bei pateisinti Mišną, taip pat patvirtinti, kad ji kilo iš Mozei prie Sinajaus duoto Įstatymo. Jie jautėsi esą priversti įrodyti, jog ir žodinio, ir rašytinio įstatymo dvasia bei paskirtis yra ta pati. Taigi Mišna, užuot buvusi judaizmo baigiamuoju komentaru, tapo nauju religinių diskusijų pagrindu.

Kaip atsirado Talmudas

Rabinai, ėmęsi šios naujos nelengvos užduoties, žinomi kaip amoraitai — Mišnos „interpretuotojai“, arba „aiškintojai“. Kiekviena mokykla burdavosi apie žymų rabiną. Nedidelis būrelis mokslininkų bei tyrinėtojų rengdavo diskusijas ištisus metus. Bet patys svarbiausi posėdžiai vykdavo dukart per metus, adaro bei elulio mėnesiais, kai sumažėdavo žemės ūkio darbų ir galėdavo dalyvauti šimtai ar net tūkstančiai žmonių.

Adinas Steinzalcas aiškina: „Mokyklos vadovas pirmininkaudavo sėdėdamas ant kėdės ar ant specialaus patiesalo. Priekinėse eilėse priešais jį sėdėdavo žymūs mokslininkai, įskaitant jo kolegas ar iškilius mokinius, o už jų — visi kiti mokslininkai. ... Sėdėjimo tvarka buvo nustatyta pagal tiksliai apibrėžtą hierarchiją [pagal svarbą].“ Būdavo perskaitoma Mišnos dalis. Tai, kas perskaityta, būdavo lyginama su analogiška ar papildoma medžiaga, surinkta tanaitų, bet neįtraukta į Mišną. Prasidėdavo nagrinėjimas. Stengiantis išsiaiškinti, ar mokymai derinasi tarpusavyje, būdavo iškeliama klausimų bei svarstomi prieštaravimai. Paremti rabinų mokymams būdavo ieškoma patvirtinančių citatų iš Hebrajiškųjų Raštų.

Nors ir kruopščiai paruoštos, šios diskusijos būdavo įtemptos, kartais audringos. Vienas išminčius, kurio žodžiai cituojami Talmude, kalbėjo apie „ugnies kibirkštis“, lekiančias iš rabinų burnų debatų metu (Hullin 137b, Babilono Talmudas). Štai ką apie tą eigą sako Steinzalcas: „Mokyklos vadovas arba paskaitą skaitantis išminčius savaip paaiškina problemas. Mokslininkai iš auditorijos dažnai jį apiberia klausimais, pagrįsdami juos kitais šaltiniais, kitų komentatorių nuomone arba savo pačių loginėmis išvadomis. Kartais debatai būna labai trumpi ir apriboti neabejotinu bei galutiniu atsakymu į pateiktą klausimą. Bet neretai kiti mokslininkai pasiūlo alternatyvų sprendimą ir kyla didžiuliai debatai.“ Juose pasisakyti galėdavo visi dalyviai. Posėdžiuose išaiškėję rezultatai būdavo perduodami į kitas mokyklas peržiūrėti jų mokslininkams.

Nepaisant to, šie posėdžiai nebuvo tik nesibaigiantys teisiniai debatai. Teisiniai dalykai, skirti valdyti bei tvarkyti žydų religinį gyvenimą, vadinami halacha. Šis žodis yra kilęs iš hebrajiškos šaknies „eiti“ ir nurodo ‛gyvenimo kelią, kuriuo žmogus turi eiti’. Visi kiti dalykai — pasakojimai apie rabinus ir Biblijos personažus, išmintingi posakiai, tikėjimo bei filosofinės sąvokos — vadinami hagada, nuo hebrajiškos šaknies „sakyti“. Rabinų debatų metu halacha ir hagada persipindavo.

Savo knygoje The World of the Talmud Morisas Adleris pastebi: „Išmintingas mokytojas pertraukdavo užsitęsusį ir sunkų teisinį ginčą, pradėdamas kalbą apie lengvesnius bei labiau pamokančius dalykus. ... Taigi randame visko: legendų ir istorijų, to paties laikotarpio mokslo duomenų bei folkloro, Biblijos aiškinimų ir biografijų, trumpų pamokslų ir teologinių vingrybių; nesusipažinusiam su mokyklų įpročiais tai atrodytų keistas nesusistemintų duomenų kratinys.“ Tų mokyklų mokslininkams visi tokie nukrypimai buvo tikslingi ir siejosi su aptariamu klausimu. Halacha ir hagada buvo statybiniai blokai naujai konstrukcijai, kuriamai rabinų mokyklose.

Kaip atsirado du Talmudai

Galiausiai pagrindinis Palestinoje buvęs rabinų centras persikėlė į Tiberiją. Kitos žinomos mokyklos buvo įsikūrusios Seforoje, Cezarėjoje ir Lidoje. Bet ekonominės padėties blogėjimas, nuolatinis politinis nestabilumas ir galiausiai atskalūniškos krikščionybės spaudimas bei persekiojimai daugelį privertė persikelti į kitą pagrindinį žydų centrą Rytuose — į Babiloniją.

Šimtmečiais mokiniai būriais eidavo iš Babilonijos į Palestiną mokytis talentingų rabinų vadovaujamose mokyklose. Vienas tokių mokinių buvo Aba ben Ybas, dar vadinamas Aba Arika — Aba aukštaūgiu, vėliau paprasčiausiai žinomas kaip Rabas. Jis sugrįžo į Babiloniją apie 219-uosius m. e. metus po studijų, kurioms vadovavo Judas ha-Nasis, ir tai buvo posūkio taškas Babilonijos žydų bendruomenės dvasiniame gyvenime. Rabas įsteigė mokyklą Sure — vietovėje, kurioje buvo daug žydų, bet mažai mokslininkų. Jo vardas patraukė į mokyklą 1200 nuolatinių mokinių bei tūkstančius kitų dalyvių adaro ir elulio mėnesiais, pagal žydų kalendorių. Žinomas Rabo amžininkas Samuelis įkūrė mokyklą Nehardėjoje. Kitos garsios mokyklos iškilo Pumbeditoje ir Mehozoje.

Dabar nebeliko būtinybės keliauti į Palestiną, nes kiekvienas galėjo mokytis Babilonijoje, vadovaujamas žymaus mokytojo. Mišnos, kaip atskiro teksto, suformulavimas paruošė dirvą visiškai Babilonijos mokyklų nepriklausomybei. Nors dabar Palestinoje ir Babilonijoje vystėsi skirtingos studijavimo kryptys bei metodai, dažnas bendravimas bei keitimasis mokytojais išsaugojo mokyklų vienybę.

Ketvirtojo m. e. amžiaus pabaigoje bei penktojo pradžioje Palestinos žydų padėtis pasidarė ypač sunki. Suvaržymų bei persekiojimų protrūkiai didėjant atskalūniškos krikščionijos įtakai apie 425-uosius m. e. metus privedė prie galutinio smūgio, panaikinusio ir sinedrioną, ir nasio (patriarcho) padėtį. Taigi Palestinos amoraitai pradėjo drauge rašyti veikalą, sudarytą iš mokyklų diskusijų santraukų. Šis ketvirtojo m. e. amžiaus pabaigoje paskubomis sudarytas kompiliacinis veikalas tapo žinomas kaip Palestinos Talmudas.b

Kol mokyklos Palestinoje silpo, Babilonijos amoraitai pasiekė savo talentų apogėjų. Abajas ir Raba diskusijas išvystė iki painių bei subtilių debatų lygio; po kurio laiko tai tapo Talmudo analizės pavyzdžiu. Vėliau Ašis, Suro mokyklos vadovas (371—427 m. e. m.), pradėjo rinkti ir redaguoti diskusijų protokolus. Pasak Steinzalco, jis taip darė „nuogąstaudamas, kad, būdama padrika, didžioji dalis žodinės medžiagos nueis užmarštin“.

Medžiagos buvo kur kas daugiau negu ją pajėgė susisteminti vienas žmogus ar net viena karta. Amoraitų laikotarpis Babilonijoje baigėsi penktajame m. e. šimtmetyje, bet baigiamąjį Babilono Talmudo redagavimo darbą šeštajame m. e. šimtmetyje tęsė grupė, vadinama saboraitais, išvertus iš aramėjų kalbos — „aiškintojai“ arba „pažiūrų saugotojai“. Tie galutiniai redaktoriai sutvarkė ir sujungė tūkstančius neužbaigtų fragmentų bei šimtmečius trukusių rabinų debatų medžiagą ir taip suteikė Babilono Talmudui stilių bei struktūrą, kuri išskiria jį iš visų ankstesnių žydų raštų.

Ko pasiekė Talmudas?

Rabinai Talmude ketino įrodyti, kad Mišnos ištakos tos pačios kaip ir Hebrajiškųjų Raštų. Bet kodėl? Jokūbas Noisneris pareiškia: „Rašytiniai nurodymai Mišnoje buvo pagrindiniai. Bet pasirodo, kad esminiai dalykai buvo pačių išminčių valdžioje.“ Šiai valdžiai sustiprinti kiekviena Mišnos eilutė, kartais kiekvienas žodis, buvo nagrinėjama, ginčijama, aiškinama bei atitinkamai derinama. Noisneris pastebi, kad taip rabinai „kaitaliojo pagrindinius Mišnos nurodymus“. Nors jau ir užbaigtas kūrinys, Mišna buvo kritiškai nagrinėjama. To proceso metu ji buvo perkurta.

Šis naujas kūrinys, Talmudas, tiko rabinų tikslams. Jie nustatė tyrinėjimo taisykles, tad žmonės buvo mokomi protauti taip, kaip rabinai. Rabinai manė, kad jų tyrinėjimo bei svarstymo metodas atspindi Dievo mąstymą. Pats Talmudo nagrinėjimas tapo tikslu, garbinimo forma, mąstymu, tariamai tokiu, kaip Dievo. Tais pačiais metodais Talmudą tyrinėjo ir ateinančios kartos. Koks rezultatas? Istorikas Sesilis Rotas rašo: „Talmudas... uždėjo [žydams] charakteringą antspaudą, išskyrusį juos iš kitų, be to, išugdė nepaprastą atsparumą pašalinei įtakai bei tarpusavio susitelkimą. Jo intelektinio tyrinėjimo metodas stiprino žydų įžvalgumą ir suteikė jiems... proto aštrumo. ... Persekiojamam viduramžių žydui Talmudas atvėrė naują pasaulį, į kurį šis galėjo pasitraukti... Talmudas davė jam tėvynę, kuri visada galėjo būti su juo, netekus savojo krašto.

Mokydamas kitus rabinų mąstymo, Talmudas tikrai turi galios. Bet štai klausimas visiems, žydams ir nežydams: ar Talmudas tikrai atspindi Dievo mąstyseną? (1 Korintiečiams 2:11-16)

[Išnašos]

[Rėmelis 31 puslapyje]

Du Talmudai — ar jie panašūs?

Hebrajiško žodžio „Talmudas“ reikšmė yra „studijavimas“ arba „mokslas“. Palestinos ir Babilonijos amoraitai ėmėsi studijuoti, arba tyrinėti, Mišną. Tai daroma abiejuose Talmuduose (Palestinos ir Babilono), bet ar jie panašūs? Jokūbas Noisneris rašo: „Pirmasis Talmudas analizuoja įrodymus, antrasis tyrinėja prielaidas; pirmasis apsiriboja tyrinėjimo objektu, antrasis labai toli peržengia jo ribas.“

Geriau ir nuodugniau suredaguotas Babilono Talmudas yra ne tik daug didesnės apimties, bet ir atspindi gilesnį bei įžvalgesnį mąstymą bei analizę. Kai sakoma „Talmudas“, paprastai turimas omenyje Babilono Talmudas. Būtent šis Talmudas per ištisus šimtmečius buvo daugiausiai tyrinėjamas ir aiškinamas. Noisnerio nuomone, Palestinos Talmudas — „kompetentingų žmonių kūrinys“, o Babilono Talmudas — „genialus kūrinys“.