Mano, raupsuotojo, džiaugsmingas bei pilnas dvasinių palaimų gyvenimas

PAPASAKOJO IZAIJAS ADAGBONA

Augau Akūrėje, Nigerijoje. Mano šeima augino jamsą, bananus, manijoką ir kakavą. Tėvas nenorėjo, kad eičiau į mokyklą. „Tu esi ūkininkas. Tam, kad augintum jamsą, skaityti nebūtina“, — sakė jis man.

AŠ VIS VIEN norėjau išmokti skaityti. Vakarais stovėdavau prie lango namo, kuriame keletą vaikų mokė privatus mokytojas, ir klausydavaus. Tai buvo 1940-aisiais, kai man buvo apie 12 metų. Kada tų vaikų tėvas pamatydavo, imdavo šaukti ir vydavo mane šalin. Bet aš sugrįždavau. Kartais mokytojas neateidavo, — aš įsliūkindavau ir kartu su vaikais žiūrinėdavau jų knygas. Kartais jie man paskolindavo savo knygų. Taip aš išmokau skaityti.

Prisidedu prie Dievo žmonių

Laikui bėgant gavau Bibliją ir reguliariai prieš miegą ją skaitydavau. Vieną vakarą skaičiau Mato 10 skyrių, kuriame atskleidžiama, kad Jėzaus pasekėjai bus žmonių nekenčiami bei persekiojami.

Aš prisiminiau, kad prie mano namų buvo atėję Jehovos Liudytojai, ir su jais buvo nemaloniai elgiamasi. Man toptelėjo, jog tai galėjo būti žmonės, apie kuriuos kalbėjo Jėzus. Kai Liudytojai apsilankė kitą kartą, aš paėmiau iš jų žurnalą. Pradėjęs bendrauti su jais, tapau pajuokos objektu. Tačiau kuo labiau žmonės stengėsi atitraukti mane, tuo tikresnis ir džiaugsmingesnis dariausi, kad suradau teisingąją religiją.

Iš tikrųjų Jehovos Liudytojai padarė man įspūdį dėl to, kad jie, skirtingai nuo kitų mano vietovės religinių grupių, nepainiojo savo garbinimo su vietinės pagoniškos religijos papročiais bei tradicijomis. Pavyzdžiui, nors mano šeima eidavo į anglikonų bažnyčią, tėvas laikė jorūbų dievo Oguno relikvijų skrynią.

Po tėvo mirties turėjau ją paveldėti. Aš to nepanorau, nes žinojau, kad Biblija smerkia stabmeldystę. Jehovos padedamas dariau dvasinę pažangą ir 1954-ųjų gruodį buvau pakrikštytas.

Susergu raupsais

Tų metų pradžioje pastebėjau, kad mano kojos patinę ir nejautrios. Žengdamas ant karštų anglių, nejausdavau skausmo. Po kurio laiko ant kaktos ir lūpų pasirodė rausvos opos. Nei aš, nei mano šeima nežinojome, kas yra; mes manėme, kad tai egzema. Ieškodamas vaisto apėjau 12 žolininkų. Galiausiai vienas iš jų pasakė, kad tai raupsai.

Koks smūgis! Aš buvau sukrėstas ir negalėjau gerai miegoti. Sapnuodavau baisius sapnus. Bet žinodamas Biblijos tiesą ir pasikliaudamas Jehova žvelgiau į ateitį su pasitikėjimu.

Žmonės sakė mano mamai, kad jei aš nueičiau pas žynį ir paaukočiau auką, man pagerėtų. Eiti atsisakiau, žinodamas, kad tai nepatiktų Jehovai. Mamos draugai supratę, kad aš nusistačiau neiti pas žynį, pasiūlė jai paimti kolamedžio riešutą ir juo paliesti man kaktą. Paskui ji galėtų duoti tą riešutą žyniui kartu su aukomis mano vardu. Aš nenorėjau turėti nieko bendra su tuo, — tai jai ir pasakiau. Galų gale ji liovėsi mėginusi įpainioti mane į stabmeldišką tikėjimą.

Kai atsiguliau į ligoninę, raupsai jau buvo įsisenėję. Opų buvo ant viso mano kūno. Ligoninėje man davė vaistų, ir palaipsniui oda vėl tapo normali.

Jie manė, kad aš numiriau

Bet mano sunkumai tuo nesibaigė. Smarkus užkratas įsimetė man į dešinę koją, ir 1962 metais teko ją amputuoti. Po operacijos gydymas komplikavosi. Gydytojai nesitikėjo, kad begyvensiu. Baltasis misionierius, kunigas, atėjo atlikti paskutiniųjų apeigų. Nepajėgiau kalbėti, bet seselė pasakė, kad aš — Jehovos Liudytojas.

Kunigas paklausė: „Ar nori atsiversti ir tapti kataliku, kad eitum į dangų?“ Tai mane mintyse prajuokino. Aš meldžiau Jehovos jėgų atsakyti. Didžiulėmis pastangomis pajėgiau ištarti: „Ne!“ Kunigas apsisuko ir išėjo.

Mano būklė taip pablogėjo, kad ligoninės personalas manė, jog aš numiriau. Jie uždengė man veidą drobule. Vis dėlto į lavoninę manęs nenuvežė, nes pirmiau tą patvirtinti turėjo gydytojas arba medicinos sesuo. Budinčio gydytojo nebuvo, o visos seselės buvo išėjusios į pobūvį. Taip jie ir paliko mane palatoje per naktį. Kai kitą rytą gydytojas lankė ligonius, niekas nepriėjo prie mano lovos, nes vis dar buvau uždengtas ir laikomas mirusiu. Galų gale kažkas pastebėjo, kad „lavonas“ po drobule juda!

Taigi aš atsigavau, ir 1963-ųjų gruodį jie perkėlė mane į Abeokotės raupsuotųjų ligoninės koloniją Nigerijos pietvakariuose. Nuo tada čia ir gyvenu.

Priešinamasi mano skelbimui

Kai atvykau, kolonijoje buvo apie 400 raupsuotųjų, bet aš buvau vienintelis Liudytojas. Parašiau Bendrijai, ir jie tuoj pat atsakė: pavedė Akomojės susirinkimui susisiekti su manimi. Taip aš niekada nepraradau ryšio su broliais.

Tik atvykęs į koloniją, pradėjau skelbti. Vietinis kunigas tuo neapsidžiaugė ir apskundė mane socialiniam tarnautojui, atsakingam už tvarką stovykloje. Tarnautojas buvo pagyvenęs žmogus, atvykęs iš Vokietijos. Jis pareiškė, kad aš neturiu teisės mokyti Biblijos, nes neturiu išsilavinimo nei pažymėjimo; kadangi aš nepasirengęs, tai mokyčiau žmones netinkamai. Jei užsispirčiau, mane galėtų pašalinti iš stovyklos ir nebegydytų. Jis man neleido nieko atsakyti.

Po to davė nurodymą, kad niekas nestudijuotų Biblijos su manimi. Baigėsi tuo, kad susidomėję asmenys nustojo ateidinėti pas mane.

Išsakiau, kas atsitiko, maldoje Jehovai ir prašiau išminties bei vadovavimo. Kitą sekmadienį nuėjau į gyvenvietės baptistų bažnyčią, nors religinėse apeigose nedalyvavau. Per pamaldas būdavo metas, kai dalyvaujantieji galėdavo duoti klausimų. Pakėliau ranką ir paklausiau: „Jei visi geri žmonės eina į dangų, o visi blogi žmonės eina dar kur kitur, kodėl Izaijo 45:18 sakoma, jog Dievas padarė žemę, kad būtų gyvenama?“

Susirinkimas pradėjo labai murmėti. Galiausiai pastorius misionierius pasakė, kad mums nesuvokiami Dievo keliai. Tuomet aš pats atsakiau į savo klausimą — perskaičiau Rašto vietas, kur nurodyta, kad 144000 eis į dangų, nedorieji žus, o teisūs žmonės gyvens žemėje amžinai (Psalmių 36:10, 11; Apreiškimas 14:1, 4).

Įvertindami atsakymą, visi ėmė ploti. Tada pastorius pasakė: „Paplokite dar kartą, nes šis žmogus tikrai išmano Bibliją.“ Po pamaldų kai kurie priėjo prie manęs ir sakė: „Tu žinai daugiau už pastorių!“

Spaudimas pašalinti mane tęsiasi

Tai pristabdė persekiojimą, ir žmonės vėl studijavo su manimi Bibliją. Tačiau liko priešininkų, kurie darė spaudimą socialiniam tarnautojui, kad atsikratytų manęs. Praėjus beveik mėnesiui nuo tų pamaldų bažnyčioje, jis pasikvietė mane ir pasakė: „Kodėl nesiliauji skelbti? Mano šalyje žmonės nemėgsta Jehovos Liudytojų, čia — taip pat. Kodėl keli man rūpesčių? Ar nežinai, kad galiu tave pašalinti?“

Aš atsakiau: „Tėveli, gerbiu jus dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl to, kad jūs vyresnis už mane, o Biblijoje sakoma mums gerbti žilus plaukus. Antroji priežastis, dėl kurios jus gerbiu, yra ta, jog palikote savo šalį, kad padėtumėt mums čia. Trečioji, — kad jūs geras, kilnus ir padedate tiems, kurie kenčia. Bet kokia teise jūs manote galįs pašalinti mane? Šalies prezidentas nepašalina Jehovos Liudytojų. Šio krašto valdovas nepašalina mūsų. Net jei jūs išvysite mane iš šios stovyklos, Jehova vis vien pasirūpins manimi.“

Niekada anksčiau nebuvau taip tiesiai kalbėjęs su juo, ir mačiau, kad tai padarė įspūdį. Jis išėjo netaręs nė žodžio. Vėliau, kai kažkas nusiskundė manimi, jis bejėgiškai atsakė: „Aš daugiau nesiruošiu painiotis į šį reikalą. Jei turite sunkumų dėl jo skelbimo, aptarkite tai su juo!“

Raštingumo kursai

Mano skelbimui ir toliau priešinosi tie, kurie stovykloje lankė baptistų bažnyčią. Tada man toptelėjo mintis. Nuėjau pas socialinį tarnautoją ir pasiklausiau, ar galėčiau įsteigti raštingumo kursus. Paklaustas, kokio norėčiau užmokesčio, pasakiau, kad mokyčiau veltui.

Jie pasirūpino klase, lenta bei kreida, ir taip aš pradėjau mokyti kelis ligonius skaityti. Mes užsiiminėdavome kasdien. Pirmąsias 30 minučių mokydavau skaityti, paskui pasakodavau ir aiškindavau Biblijos pasakojimus. Vėliau juos perskaitydavome iš Biblijos.

Viena mokinė buvo moteris, vardu Nimota. Ji labai domėjosi dvasiniais dalykais ir duodavo religinio pobūdžio klausimų — ir bažnyčioje, ir mečetėje. Ten ji negaudavo atsakymų, taigi ateidavo paklausti manęs. Galiausiai ji paskyrė savo gyvenimą Jehovai ir buvo pakrikštyta. 1966 metais mes susituokėme.

Daugelis iš dabartinio mūsų susirinkimo išmoko skaityti bei rašyti tuose raštingumo kursuose. Aš nebuvau toks išmintingas, kad pasiūlyčiau tuos kursus. Tikrai Jehovos palaima buvo akivaizdi. Po to niekas nebandė man trukdyti skelbti.

Karalystės salė stovykloje

Tuo laiku, kai Nimota ir aš susituokėme, mes keturiese reguliariai susitikinėdavome studijuoti Sargybos bokšto. Apie metus laiko rinkdavomės kambaryje, kuriame būdavo apiplaudinėjamos raupsų žaizdos. Tada socialinis tarnautojas, kuris dabar jau buvo mano draugas, pasakė man: „Negerai, kad jūs garbinate savo Dievą procedūrų kabinete.“

Jis pasakė, kad galime susitikinėti laisvoje dailidės pašiūrėje. Laikui bėgant pašiūrė buvo pertvarkyta į Karalystės salę. Mes ją užbaigėme 1992-aisiais su miesto brolių pagalba. Kaip galite matyti nuotraukoje 24 puslapyje, mūsų salė yra solidus pastatas, nutinkuotas ir nudažytas, betonuotomis grindimis ir geru stogu.

Skelbiu raupsuotiesiems

Jau 33 metus mano teritorija yra raupsuotųjų kolonija. Kaip einasi skelbti raupsuotiesiems? Čia, Afrikoje, dauguma žmonių tiki, kad viskas ateina iš Dievo. Taigi susirgę raupsais jie mano, kad Dievas yra atsakingas už tai. Kai kurie labai prislėgti dėl savo būklės. Kiti pyksta ir sako: „Nekalbėk mums apie meilingą ir gailestingą Dievą. Jei toks būtų, ši liga praeitų! “Tada mes skaitome ir apsvarstome Jokūbo 1:13, kur sakoma: ‛Dievas nieko negundo.’ Toliau paaiškiname, kodėl Jehova leidžia ligoms kamuoti žmones, ir nurodome jo pažadą dėl žemės Rojaus, kuriame nė vienas nesirgs (Izaijo 33:24, Brb red.).

Daugelis palankiai atsiliepė į gerąją naujieną. Nuo tada, kai atvykau į šią stovyklą, Jehova per mane padėjo daugiau nei 30-čiai asmenų pasiaukoti ir pasikrikštyti; visi jie — raupsuotieji. Daug kas išsigydė ir sugrįžo į namus, keletas mirė. Dabar yra 18 Karalystės skelbėjų, ir apie 25 žmonės reguliariai lanko sueigas. Du iš mūsų tarnauja vyresniaisiais, turime vieną tarnybinį padėjėją ir vieną reguliarųjį pionierių. Koks esu laimingas, matydamas dabar tokią daugybę ištikimai tarnaujančiųjų Jehovai šioje stovykloje! Atvykęs čia nuogąstavau, kad būsiu vienas, bet Jehova nuostabiai palaimino mane.

Džiaugsmas tarnauti savo broliams

Vaistus nuo raupsų vartojau nuo 1960 metų ir nustojau vartoti tik maždaug prieš penkerius metus. Dabar aš visiškai išgydytas, kaip ir kiti susirinkimo nariai. Raupsai paliko savo žymę — netekau kojos žemiau kelio ir negaliu ištiesinti rankų, — bet liga praėjo.

Kadangi pasveikau, kai kas klausinėja manęs, kodėl nepalieku stovyklos ir negrįžtu namo. Yra kelios priežastys pasilikti, bet pati svarbiausioji — ta, kad ir toliau noriu padėti savo broliams čia. Džiaugsmas, patiriamas rūpinantis Jehovos avimis, pranoksta visa, ką galėtų duoti giminaičiai, jei sugrįžčiau pas juos.

Esu labai dėkingas, kad pažinau Jehovą prieš sužinodamas sergąs raupsais. Antraip, gal būčiau nusižudęs. Per tuos metus buvo daug kliūčių bei sunkumų, bet mane palaikė ne vaistai — mane palaikė Jehova. Džiaugiuosi prisimindamas praeitį, bet dar labiau džiaugiuosi mąstydamas apie ateitį, kai valdys Dievo Karalystė.

[Rėmelis 25 puslapyje]

Raupsų charakteristika

Kas jie?

Šiuolaikiniai raupsai yra liga, kurią sukelia bacila, atrasta Armauerio Hanseno 1873 metais. Pripažindami jo pasiekimą, gydytojai raupsus dar vadina Hanseno liga.

Bacila žaloja nervus, kaulus, akis bei tam tikrus kitus organus. Kartais rankos ir kojos pasidaro nejautrios. Negydoma liga gali labai sudarkyti veidą bei galūnes. Mirštama nuo jos retai.

Ar įmanoma išgyti?

Žmonės, sergantys lengva raupsų forma, pasveiksta ir negydomi. Sunkesniais atvejais gali būti gydoma vaistais.

Pirmieji šio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pasiūlyti vaistai nuo raupsų veikė lėtai ir darėsi vis mažiau veiksmingi, nes raupsų bacilos išsiugdė atsparumą jiems. Buvo išrasti nauji vaistai, ir nuo devintojo dešimtmečio pradžios gydymo standartu visame pasaulyje tapo kelių vaistų terapija. Gydant šiuo būdu, vartojami trys vaistai: diafenilsulfonas, rifampicinas ir klofaziminas. Nors kelių vaistų terapija užmuša bacilas, ji neatitaiso jau padarytos žalos.

Ši terapija yra labai veiksminga ligai gydyti. Todėl žmonių, sergančių raupsais, skaičius sumažėjo nuo 12 milijonų 1985 metais iki maždaug 1,3 milijono 1996-ųjų viduryje.

Kaip jais užsikrečiama?

Raupsai nėra labai užkrečiami; daugelis žmonių turi pakankamai stiprią imuninę sistemą jiems pasipriešinti. Paprastai užsikrečia tie žmonės, kurie ilgą laiką turi glaudų sąlytį su užkrėstuoju.

Gydytojai tikrai nežino, kaip bacila patenka į žmogaus kūną, bet įtaria, kad per odą arba nosį.

Ateities perspektyvos

Raupsus „užsibrėžta pašalinti kaip visuomeninę sveikatos problemą“ iki 2000-ųjų metų. Vadinasi, nė vienoje vietovėje raupsuotųjų nebus daugiau kaip 1 iš 10000. Valdant Dievo Karalystei, raupsai visai pranyks (Izaijo 33:24, Brb red.).

Šaltiniai: Pasaulinė sveikatos organizacija; Asociacijų kovai su raupsais tarptautinė federacija ir Manson’s Tropical Diseases, išleista 1996 metais.

[Rėmelis 27 puslapyje]

Ar raupsai dabar tokie pat, kaip bibliniais laikais?

Mūsų laikais medicinos vadovėliai raupsus apibrėžia tiksliu terminu; mokslinis juos sukeliančio mikrobo pavadinimas yra Raupsų mikobakterija (Mycobacterium leprae). Biblija, žinoma, nėra medicinos vadovėlis. Hebrajų bei graikų kalbų žodžiai, daugelyje Biblijos vertimų išversti kaip „raupsai“, turi platesnę reikšmę. Pavyzdžiui, bibliniai raupsai akivaizdžiai apnikdavo ne tik žmones, bet ir drabužius bei namus — to bacilos nedaro (Kunigų 13:2, 47; 14:34).

Be to, šiandieniniai žmoginių raupsų simptomai nevisiškai atitinka biblinį raupsų aprašymą. Kai kas spėja tokią priežastį: laikui bėgant ligų pobūdis keičiasi. Kiti mano, kad Biblijoje raupsais vadinama daugelis ligų — toji, kurią sukelia raupsų mikobakterija (M. leprae), gal yra viena iš jų, o gal ir ne.

Theological Dictionary of the New Testament pažymi, kad ir graikiškas, ir hebrajiškas žodis, paprastai verčiamas kaip raupsai, „nurodo tą patį negalavimą, arba negalavimų grupę... Ar ši liga yra tai, ką mes dabar vadiname raupsais, galima suabejoti. Bet tikslus medicininis ligos atpažinimas nekeičia mūsų požiūrio į [Jėzaus ir jo mokinių atliktą raupsuotųjų] išgydymą“.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Susirinkimas prie Karalystės salės raupsuotųjų stovykloje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Izaijas Adagbona su žmona Nimota