Pergyventi ‛Jehovos dieną’

„Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena didelė ir labai baisi, ir kas ją iškęs?“ (JOELIO 2:11)

1. Kodėl turėtume džiaugtis ‛baisia Jehovos diena’?

„BAISI“! Štai taip Dievo pranašas Joelis apibūdina didžią „Jehovos dieną“. Tačiau mes, kurie mylime Jehovą ir pasiaukojome jam remdamiesi Jėzaus išperkamąja auka, besiartinant Jehovos dienai neturime gūžtis iš baimės. Tai tikrai bus baisinga diena, bet kartu ir didžio išgelbėjimo, išvadavimo iš piktosios santvarkos, tūkstantmečius kamavusios žmoniją, diena. Žvelgdamas ton dienon Joelis ragina Dievo žmones ‛džiūgauti ir linksmintis, nes Viešpats [„Jehova“, NW] padarys didelių dalykų’, o paskui dar užtikrina: „Kas tik šauksis Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo, bus išgelbėtas.“ Tuomet Dievo Karalystėje „bus likutis, kaip Viešpats kalbėjo. Tarp išlikusiųjų bus Viešpaties šaukiamieji“ (Joelio 2:11, 21, 22; 3:5, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).

2. Kaip Dievo tikslai įgyvendinami a) „Viešpaties dieną“ b) „Jehovos dieną“?

² Jehovos bauginančios dienos nevalia painioti su „Viešpaties diena“ iš Apreiškimo 1:10. Pastarąją dieną išsipildo 16 regėjimų, aprašytų Apreiškimo knygos 1—22 skyriuose. Tai laikas, kuriuo įvyksta visa, ką Jėzus išpranašavo atsakydamas į savo mokinių klausimą: „Kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo [„dalyvavimo“, NW] ir pasaulio [„daiktų sistemos“, NW] pabaigos ženklas?“ Žemėje Jėzaus dangiškas dalyvavimas yra paženklintas ‛karais, badmečiais, neapykanta, marais ir neteisybe’. Šie vargai didėja, todėl Jėzus suteikia paguodą dievobaimingiesiems siųsdamas savo šiuolaikinius mokinius skelbti „šią Karalystės Evangeliją visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“. Paskui staiga ateis Viešpaties dienos kulminacija — dabartinės santvarkos „galas“, Jehovos bauginanti diena (Mato 24:3-14; Luko 21:11, Brb red.). Tai bus Jehovos diena, skirta greit įvykdyti nuosprendį sugedusiam Šėtono pasauliui. „Dangus ir žemė sudrebės; bet Viešpats yra savo tautos viltis“ (Joelio 3:16).

Jehova imasi veiksmų Nojaus laikais

3. Kuo šiandieninės sąlygos panašios į buvusias Nojaus laikais?

³ Šiandien pasaulio sąlygos panašios į buvusias „Nojaus laikais“, prieš daugiau nei 4000 metų (Luko 17:26, 27). Pradžios 6:5 skaitome: „Dievas [matė], kad buvo didelis žmonių piktumas ant žemės ir kad visos jų širdies mintys yra visuomet palinkusios į piktą.“ Visai kaip nūdienos pasaulis! Visur klesti blogis, godumas ir nemeilė. Gal kartais pagalvojame, kad žmonijos sugedimas pasiekė aukščiausią tašką. Bet apaštalo Pauliaus pranašystė dėl „paskutinių dienų“ vis dar pildosi: „Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn klaidindami ir klysdami“ (2 Timotiejui 3:1, 13).

4. Koks buvo klaidingo garbinimo poveikis senovėje?

⁴ Ar religija būtų galėjusi suteikti palengvėjimą žmonijai Nojaus laikais? Priešingai, atskalūniška religija — tokia kaip tuometinė — būtų didžiai prisidėjusi prie sąlygų pražūtingumo. Mūsų pirmieji tėvai pasidavė klaidingam mokymui „senosios gyvatės, vadinamos Velniu ir Šėtonu“. Antroje kartoje nuo Adomo „buvo imta šauktis Jehovos vardo“, matyt, šventvagiškai (Apreiškimas 12:9; Pradžios 3:3-6; 4:26, NW). Vėliau maištingi angelai, pametę išimtinį atsidavimą Dievui, pasidarė žmogiškus kūnus, kad neteisėtai lytiškai santykiautų su gražiomis žmonių dukterimis. Tos moterys pagimdė nefilimais vadinamų mišrūnų milžinų, o jie engė ir baugino žmoniją. Šitaip demonų veikiamas, ‛kiekvienas kūnas pagadino savo kelią ant žemės’ (Pradžios 6:1-12).

5. Kaip Jėzus įspėjamai ragina mus, primindamas Nojaus dienų įvykius?

⁵ Tačiau viena šeima išsilaikė ištikima Jehovai. Taigi Dievas „išsaugojo tiesos šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną“ (2 Petro 2:5). Anas Tvanas buvo pirmavaizdis Jehovos bauginančios dienos, kuri ženklina šios santvarkos pabaigą ir apie kurią Jėzus pranašavo: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas. Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mato 24:36-39). Šiandien panaši yra mūsų padėtis, tad Jėzus ragina ‛saugotis, visą laiką budėti ir melstis, kad pajėgtume išvengti visų būsimųjų nelaimių’ (Luko 21:34-36).

Jehova teismiškai nubaudžia Sodomą ir Gomorą

6, 7. a) Kokių dalykų pirmavaizdis buvo Loto laikų įvykiai? b) Dėl ko tai mus aiškiai įspėja?

⁶ Nuo Tvano praėjus keletui šimtmečių, kai žemėje padaugėjo Nojaus palikuonių, ištikimasis Abraomas ir jo sūnėnas Lotas buvo kitos bauginančios Jehovos dienos liudytojai. Lotas su šeima gyveno Sodomoje. Kaip ir kaimyninę Gomorą, tą miestą apėmė pasibjaurėtinas lytinis amoralumas. Dėmesys buvo sutelktas ir į materializmą, — galiausiai tai paveikė net Loto žmoną. Jehova buvo pasakęs Abraomui: „Sodomos ir Gomoros kaltė yra didelė, o jų nuodėmė, iš tiesų, yra labai sunki“ (Pradžios 18:20, Šventasis Raštas, paruošė K. Burbulys). Abraomas maldavo Jehovos pagailėti tų miestų dėl juose gyvenančių teisiųjų, bet Jehova pareiškė negalįs rasti ten nė dešimties teisių žmonių. Dievo siųsti angelai padėjo Lotui ir dviem jo dukterims išbėgti į gretimą Coaro miestą.

⁷ Kas sekė toliau? Mūsų „paskutines dienas“ lyginant su Loto dienomis, Luko 17:28-30 pranešama: „Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.“ Sodomos ir Gomoros pražūtis tą baisingą Jehovos dieną mums yra aiškus perspėjimas šiuo Jėzaus dalyvavimo laiku. Dabartinė žmonijos karta irgi „ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną“ (Judo 7). Be to, mūsų laikų lytinis nedorovingumas yra kaltas dėl daugelio „marų“, Jėzaus išpranašautų šioms dienoms (Luko 21:11, Brb red.).

Izraelis pjauna „audrą“

8. Kaip Izraelis laikėsi sandoros su Jehova?

⁸ Metui atėjus, Jehova išsirinko Izraelį savo „nuosavybe tarp visų tautų, ... kunigiška karalija ir šventąja tauta“. Tačiau su tokia sąlyga: izraelitai turės ‛klausyti jo balso ir laikytis jo sandoros’ (Išėjimo 19:5, 6). Ar jie vertino tą didžią privilegiją? Toli gražu ne! Tiesa, jam ištikimai tarnavo atsidavę tos tautos nariai: Mozė, Samuelis, Dovydas, Juozapatas, Ezekijas, Jozijas, taip pat pasiaukoję pranašai bei pranašės. Bet šiaip tauta buvo neištikima. Laikui bėgant karalystė skilo į dvi dalis — Izraelį ir Judą. Apskritai abi tautos įsivėlė į pagonišką garbinimą bei kitus kaimyninių šalių papročius, užtraukusius Dievui nešlovę (Ezechielio 23:49).

9. Kaip Jehova nuteisė maištingą dešimties giminių karalystę?

⁹ Kaip Jehova išsprendė tą reikalą? Kaip visada, jis davė perspėjimą sulig Amoso paminėtu principu: „Viešpats Dievas juk nieko nedaro neapreiškęs savo paslapties savo tarnams pranašams.“ Pats Amosas skelbė apie nelaimę šiaurinei Izraelio karalystei: „Ką [Jehovos diena] jums atneš? Juk su Viešpaties diena ateis tamsybė, o ne šviesa“ (Amoso 3:7; 5:18, ŠvR). Amoso bendrininkas, pranašas Ozėjas, dar pareiškė: „Jie sėja vėją ir pjaus audrą“ (Ozėjo 8:7). Asirų kariuomenės rankomis 740 m. p. m. e. Jehova nuniokojo šiaurinę Izraelio karalystę kartą visiems laikams.

Jehova atsiskaito su atskalūniškuoju Judu

10, 11. a) Kodėl Jehova nesutiko atleisti Judui? b) Kokios bjaurystės sugadino tautą?

¹⁰ Savo pranašus Jehova siuntė ir į pietinę Judo karalystę. Tačiau tokie Judo karaliai kaip Manasas ir jo įpėdinis Amonas nesiliovė daryti kas bloga Jo akyse, praliejo daug „nekalto kraujo, ... tarnavo stabams ir juos garbino“. Nors Amono sūnus Jozijas darė kas teisu Jehovos akyse, paskesni karaliai bei tauta vėl įklimpo į blogį, tad „Viešpats nenorėjo duotis permaldaujamas“ (2 Karalių 21:16-21, Brb red.; 4 Karalių 24:3, 4).

¹¹ Per savo pranašą Jeremiją Jehova pareiškė: „Siaubingų ir bjaurių dalykų vyksta šalyje: pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?“ Judo tautą prislėgė milžiniška kraujo kaltė ir jos žmonės buvo sugedę: vogė, žudė, svetimavo, melagingai prisiekinėjo, garbino kitus dievus ir darė dar kitas bjaurystes. Dievo šventykla tapo „plėšikų lindyne“ (Jeremijo 2:34; 5:30, 31, Brb red.; 7:8-12, Brb red.).

12. Kaip Jehova nubaudė išdavikišką Jeruzalę?

¹² Jehova pareiškė: „Aš atvedu nelaimę iš šiaurės [Chaldėjos] ir didelį sunaikinimą“ (Jeremijo 4:6). Tad išdavikiškai Jeruzalei ir jos šventyklai sugriauti jis atvedė pasaulinę Babilonijos galybę, anuometinį „visos žemės kūjį“ (Jeremijo 50:23). 607 m. p. m. e. po smarkios apgulties miestą paėmė galinga Nebukadnecaro kariuomenė. „Babilono karalius liepė užmušti [karaliaus] Sedekijo sūnus Reblatoje jo akyse; ir visus Judo didikus Babilono karalius užmušė. Taip pat jis išlupdino Sedekijui akis ir apkaldino jį pančiais, kad būtų nuvestas į Babiloną. Kaldiečiai sudegino ugnimi taip pat karaliaus namus ir tautos namus ir nugriovė Jerusalės sienas. Tautos liekanas, kurios buvo likusios mieste, ir pabėgėlius, kurie buvo pas jį atbėgę, ir kitą likusią liaudį kareivių vadas Nabuzardanas perkėlė į Babiloną“ (Jeremijo 39:6-9).

13. Kas buvo išgelbėti Jehovos dieną 607 m. p. m. e. ir kodėl?

¹³ Tikrai bauginanti diena! Tačiau iš to ugninio teismo buvo išgelbėtos kelios Jehovai paklusnios sielos. Prie jų priskaitomi ir neizraelitai rechabai, kurie, priešingai negu judėjai, buvo nuolankios ir paklusnios dvasios. Išgelbėtas buvo ir ištikimas eunuchas Ebed Melechas, išvadavęs Jeremiją iš mirties purviname šulinyje, bei atsidavęs Jeremijo raštininkas Baruchas (Jeremijo 35:18, 19; 38:7-13; 39:15-18; 45:1-5). Būtent tokiems Jehova pasakė: „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų... Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.“ Tas pažadas mažu mastu išsipildė 539 m. p. m. e., kai Babilono nugalėtojas karalius Kyras paleido dievobaimingus žydus ir jie sugrįžo atstatyti Jeruzalės miesto bei šventyklos. Šiandieną tie, kurie palieka babilonietišką religiją ir imasi tyrai garbinti Jehovą, irgi gali laukti šlovingos, amžinai taikios ateities atkurtame Jehovos Rojuje (Jeremijo 29:11, Brb red.; Psalmių 36:34; Apreiškimas 18:2, 4).

Pirmojo amžiaus „didelis suspaudimas“

14. Kodėl Jehova galutinai atmetė Izraelį?

¹⁴ Persikelkime į pirmąjį m. e. amžių. Ligi tol grįžusieji žydai vėl pasidarė atskalūnai. Jehova atsiuntė savo viengimį Sūnų žemėn būti jo Pateptuoju, arba Mesiju. 29—33 m. e. m. po visą Izraelio kraštą Jėzus skelbė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mato 4:17) Be to, jis rinko ir ruošė mokinius drauge su juo skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Kaip atsiliepė žydų vadovai? Jie apšmeižė Jėzų ir galiausiai padarė baisų nusikaltimą — skausmingai nužudė jį ant kančių stulpo. Jehova atmetė žydus kaip savąją tautą. Šįkart galutinai.

15. Kokia privilegija teko atgailavusiems žydams?

¹⁵ Sekminių dieną 33 m. e. m. prikeltasis Jėzus išliejo šventąją dvasią ir taip įgalino savo mokinius kalbėti kalbomis skubiai susirinkusiems žydams bei prozelitams. Apaštalas Petras kreipėsi į minią: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. ... Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Kaip reagavo nuoširdūs žydai? „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį“, jie atgailavo dėl savo nuodėmių ir buvo pakrikštyti (Apaštalų darbai 2:32-41). Karalystę imta skelbti sparčiau ir per 30 metų apie ją išgirdo „visa tvarinija po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23).

16. Kaip Jehova pakreipė įvykius, kad įgyvendintų teisminį nuosprendį kūniškajam Izraeliui?

¹⁶ Dabar Jehovai prisiartino metas įvykdyti teisminį nuosprendį savo atmestai tautai, kūniškajam Izraeliui. Daug tūkstančių žmonių iš viso tuo laiku žinomo pasaulio tautų įėjo į krikščionių susirinkimą ir buvo patepti kaip dvasinis „Dievo Izraelis“ (Galatams 6:16). O to meto žydai jau skendėjo neapykantos bei sektantiško smurto liūne. Priešingai tam, ką Paulius rašė apie ‛klusnumą viešajai valdžiai’, jie atvirai maištavo prieš viešpataujančią Romos galybę (Romiečiams 13:1). Jehova akivaizdžiai pakreipė tolimesnius įvykius. Romos legionai, vadovaujami generolo Galaus, 66 m. e. m. atžygiavo ir apsupo Jeruzalę. Užpuolikai romėnai skverbėsi į miestą — net kasėsi po šventyklos siena. Anot Juozapo Flavijaus istorijos raštų, tikrai buvo sielvartas miestui ir žmonėms.a Bet staiga smogikai atsitraukė. Tada Jėzaus mokiniai galėjo ‛bėgti į kalnus’, kaip kad raginama jo pranašystėje, užrašytoje Mato 24:15, 16.

17, 18. a) Kokiu sielvartu Jehova įvykdė teisingumą žydams? b) Koks kūnas ‛išsigelbėjo’ ir kokių dalykų įvaizdis tai buvo?

¹⁷ Tačiau visiškas Jehovos nuosprendžio įvykdymas per sielvarto kulminaciją dar laukė ateity. 70 m. e. m. romėnų legionai, šįkart vadovaujami generolo Tito, atnaujino puolimą. Dabar kova buvo lemiama! Žydai, kariavę netgi tarpusavyje, romėnams nebuvo lygiaverčiai varžovai. Miestas bei šventykla buvo sulyginti su žeme. Daugiau nei milijonas išsekusių žydų nusikamavo ir mirė — pro miesto vartus buvo išmesta apytikriai 600000 lavonų. Paėmus miestą, 97000 žydų buvo išvesta į nelaisvę; daugelis iš jų vėliau žuvo gladiatorių kautynėse. Tikrai, vienintelis kūnas, išsigelbėjęs to sielvarto metais, — tai klusnūs krikščionys, išbėgę į kalnus anapus Jordano (Mato 24:21, 22, Brb red.; Luko 21:20-22).

¹⁸ Šitaip pirmąkart išsipildė Jėzaus didžioji pranašystė apie „daiktų sistemos pabaigą“; kulminaciją tai pasiekė Jehovos dieną, kuomet 66—70 m. e. m. maištingai žydų tautai buvo įvykdytas teisingumas (Mato 24:3-22). Bet tai tebuvo šešėlis ateisiančios „didelės ir baisingos Viešpaties [„Jehovos“, NW] dienos“ — galutinio sielvarto, tuojau pat apimsiančio visą pasaulį (Joelio 2:31). Kaip tu gali ‛būti išgelbėtas’? Atsakymas kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Kartojimo klausimai:

◻ Kaip „Viešpaties diena“ siejasi su „Jehovos diena“?

◻ Kokiam perspėjimui turėtume paklusti atmindami Nojaus dienas?

◻ Kokią svarbią pamoką duoda Sodoma ir Gomora?

◻ Kas buvo išgelbėti per pirmojo amžiaus „didelį suspaudimą“?

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Jehova išgelbėjo Nojaus ir Loto šeimas, taip pat pasirūpino išgelbėjimu 607 m. p. m. e. bei 70 m. e. m.