Vestuvės, teikiančios garbę Jehovai

Šis straipsnis apie krikščioniškas vestuves iš pradžių buvo parengtas Etiopijoje amharų kalba, kad daugelis tos šalies žmonių, neseniai tapusių Jehovos Liudytojais, gautų vertingų nurodymų šia tema. Jame kalbama apie kai kuriuos tos vietos papročius ir tradicijas, kurios gali būti kitokios negu ten, kur gyveni tu. Tas kontrastas tau tikriausiai bus gana įdomus. Straipsnyje pateikiami ir nuosaikūs Biblijos patarimai, kurie, kaip pamatysi, tinka net tada, jei vestuvių papročiai tavo vietovėje kitokie.

„DŽIUGINANČIOS krikščionių vestuvės“ — taip vadinosi puikus studijų straipsnis 1984 metų balandžio 15 dienos Sargybos bokšto numeryje anglų kalba. Kitas šio leidinio straipsnis vadinosi „Saikingai džiaugtis vestuvių šventėse“. (Ketinantiems tuoktis daugiau išmintingų patarimų galima rasti knygose „Padaryk savo šeimos gyvenimą laimingą“ [rusų kalba, 2 skyrius] ir „Tavo jaunystė — praleisk ją naudingiausiai“ [anglų kalba, 19 ir 20 skyriai].)a Nuo tada, kai pasirodė tie straipsniai, daug kas tapo Jehovos Liudytojais, tad mes norime priminti kai ką, kas ypač naudinga mūsų vietovėje, taip pat ir kitus tinkamus punktus, kurių laikydamiesi galėsime surengti vestuves, teikiančias garbę Jehovai, santuokos Įkūrėjui.

Pirmiausia galėtume apsvarstyti, kokiu laiku kelti vestuves. Ar reikėtų rinktis laiką, kai toje vietovėje yra tradicinis vestuvių metas? Vietiniai žmonės tiki, kad bet kuriuo kitu metų laiku sudaryta santuoka nebus sėkminga. Tai nepagrįstas prietaras, nes daug susituokusių laimingų ir vieningai tarnaujančių Jehovai porų tuokėsi ne tą tradicinį sezoną. Mes netikime geru ar blogu likimu (Izaijo 65:11, Brb red.; Kolosiečiams 2:8). Mes nepadėtume netikintiems giminaičiams pamatyti skirtumo tarp tiesos ir melo, jeigu vestuvių dieną rinktumėmės remdamiesi jų prietarais. Krikščionys tikrai gali tuoktis bet kurį mėnesį.

Jeigu vestuvių kalbą numatoma sakyti po privalomų civilinių apeigų, būtų neišmintinga atidėti ją daugeliui dienų. Jei pora norėtų, kad vestuvių kalba būtų sakoma Karalystės salėje, ji turėtų pakankamai anksti paprašyti susirinkimo vyresniųjų leidimo pasinaudoti sale. Vietiniai vyresnieji įsitikins, ar vestuvių ceremonija nesudrums jų sąžinės. Kalba turi būti sakoma tada, kai nevyksta jokia kita susirinkimo sueiga. Brolis, kuriam paskirta sakyti vestuvių kalbą, iš anksto susitiks su būsimuoju jaunikiu bei nuotaka, kad duotų naudingų patarimų ir įsitikintų, ar nėra moralinių arba teisinių kliūčių jiems tuoktis ir ar jis pritaria viskam, kas numatyta po to, pavyzdžiui, jei vyks pobūvis. Vestuvių kalba turėtų trukti apie pusvalandį ir ją pasakyti reikia kilniai, pabrėžiant dvasinius dalykus. Vestuvių kalba yra tikrai daug svarbesnė už bet kokį pobūvį, kuris galbūt vyks po to.

Krikščionių vestuvės yra gera proga parodyti, kad esame „ne iš pasaulio“ (Jono 17:14; Jokūbo 1:27). Mūsų drausmingumas turi būti akivaizdus. Tai reiškia, kad turime atvykti laiku, užuot vertę žmones laukti ir galbūt trukdę susirinkimo renginius. Tai ypač svarbu žinoti nuotakai, nes giminaičiai pasauliečiai gali skatinti ją vėluoti, tuo tarsi pabrėždami jos svarbumą. Būdama punktuali, subrendusi krikščionė sesuo gali parodyti, kad tokios dvasinės savybės kaip nuolankumas ir atidumas jai yra svarbios! O jei įamžinti tokią progą yra pakviestas fotografas, būtina laikytis tvarkos. Reikėtų paprašyti, kad fotografas vilkėtų švarką ir tvarkingas kelnes bei ryšėtų kaklaraištį ir kad fotografuodamas netrukdytų kalbai. Neturėtų būti fotografuojama per maldą. Mūsų drausmingumas teiks garbę Jehovai ir bus puikus liudijimas. Nėra reikalo bandyti taikytis prie pasaulietiškų papročių, kurie tik užtemdytų tikrąją įvykio reikšmę.

Kad vestuvės praeitų sėkmingai, nebūtina rengti pobūvį, bet Rašte nedraudžiama tokia džiaugsminga šventė. Tačiau toks tikrųjų krikščionių susibūrimas turi skirtis nuo pasaulietiškų pobūvių su prabanga, besaikiu gėrimu, persivalgymu, trankia muzika, nepadorias mintis sukeliančiais šokiais ir net muštynėmis. Biblijoje „apsirijimai“ priskiriami prie kūno darbų (Galatams 5:21). Kai susibūrimas ne toks didelis, lengviau viską tinkamai kontroliuoti. Nebūtina statyti palapinę, nors tai ir būtų populiarus paprotys. O jei kai kurie nuspręstų tiesti palapinę, kad būtų daugiau erdvės ar dėl oro sąlygų, tai jų pačių reikalas.

Patirtis rodo, kad geriausias būdas apriboti svečių skaičių yra pasinaudoti specialiais raštiškais kvietimais. Užuot kvietus visą susirinkimą, išmintingiau kviesti atskirus asmenis, ir kaip drausmingi krikščionys mes turėtume atsižvelgti į tai. Raštiški kvietimai taip pat padeda mums išvengti sąmyšio, kuris kyla pobūvyje pasirodžius asmeniui, su kuriuo nutrauktas bendravimas, nes jei taip įvyktų, daug brolių ir seserų galbūt nuspręstų išeiti (1 Korintiečiams 5:9-11). Jei pora kviečia netikinčius giminaičius ar pažįstamus, ji, be abejo, kvies jų nedaug, o pirmenybę teiks „tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Kai kurie nusprendė pažįstamus pasauliečius ar netikinčius giminaičius verčiau kviesti pasiklausyti vestuvių kalbos, o ne į pobūvį. Kodėl? Nes yra buvę atvejų, kai vestuvių pobūvyje pasauliečiai giminės taip sukomplikavo padėtį, jog dauguma brolių ir seserų suprato, kad jiems nedera pasilikti. Kai kurios poros nutaria surengti tik kuklius pietus su artimais šeimos nariais bei draugais krikščionimis.

Remiantis Jono 2:8, 9 (ŠvR), yra praktiška išrinkti „vestuvių šeimininką“. Jaunikis norės išsirinkti patikimą krikščionį, kuris pasirūpintų, kad būtų laikomasi drausmės bei aukštų moralės normų. Jeigu svečiai atneša dovanų, jos turi būti įteiktos neparodant „puikybės“ (1 Jono 2:16). Muzika gali būti linksma, bet neužteršta abejotinos vertės eilėmis, ne pernelyg triukšminga ar pasižyminti trankiu ritmu. Daugelis įsitikino, kad geriausia būtų, jei vienas vyresnysis iš anksto pasiklausytų, kokia muzika skambės. Šokiai gali sudaryti keblumų, nes daugelis tradicinių šokių susiję su vaisingumo papročiais ir pasižymi nederamu geismingumu. Pradėjus pjaustyti vestuvių pyragą ir atidarius šampaną, pasauliečiai kartais ima elgtis nevaržomai. Todėl norėdamos išvengti problemų daugelis krikščionių porų nusprendžia, kad vestuvių pobūvyje nebus jokių alkoholinių gėrimų.

Kadangi norime pagerbti Jehovą, vengsime puikuotis, kad neatkreiptume į save per didelio dėmesio. Net pasaulietiniai leidiniai nepritaria visuotiniam polinkiui siekti per didelio prašmatnumo. Kaip neišmintinga būtų, jei pora įklimptų į skolas rengdama fantastiškas vestuves, o po to keletą metų kęstų nepriteklių stengdamasi atlyginti tos vienintelės dienos išlaidas! Žinoma, ta proga derėtų vilkėti kuklius ir tvarkingus rūbus, tinkančius asmeniui, kuris pareiškia garbinąs Dievą (1 Timotiejui 2:9, 10). Straipsnyje „Krikščionių vestuvės turi atspindėti supratingumą“ (1969 metų sausio 15 dienos Sargybos bokšto numeris, anglų kalba) buvo tokios įdomios pastabos apie aprangą:

„Vestuvės yra ypatinga proga, tad paprastai stengiamasi atrodyti džiugiai ir patraukliai. Tačiau tai nereiškia, kad sesuo turi vilkėti specialią suknelę, o brolis specialų kostiumą. Reikėtų atsižvelgti į vietinį stilių, išlaidas ir savo skonį. ... Argi būtų protinga pirkti brangų apdarą ir sudaryti finansinių sunkumų sau ar kitiems?.. Kai kurios nuotakos džiaugėsi galėdamos pasinaudoti artimos draugės ar giminaitės suknele. Kitoms buvo labai malonu pačioms pasisiūti vestuvių drabužius ir taip galbūt įsigyti rūbą, tinkamą apsivilkti vėliau kitomis progomis. Be to, visiškai tinkama, kai pora tuokiasi vilkėdama jiems labiausiai tinkančiais jau turimais drabužiais... Kiti, nors turėdami galimybių surengti prašmatnias vestuves, galbūt patys norės kuklių vestuvių, nes laikai kritiški.“

Taip pat ir vestuvių palyda (jaunikio draugai ir jaunosios draugės) neturėtų būti gausi. Jie irgi neturėtų trokšti atkreipti per didelio dėmesio į save apranga ir elgesiu. Nors asmuo, su kuriuo nutrauktas bendravimas, ir galėtų dalyvauti, kai sakoma kalba Karalystės salėje, 1984 metų balandžio 15 dienos Sargybos bokšte pasakyta: „Nebūtų tinkama, kad vestuvių palydoje dalyvautų asmenys, su kuriais nutrauktas bendravimas ar kurių gėdingas gyvenimo būdas prieštarauja Biblijos principams.“

Nors Jėzus dalyvavo vestuvėse, mums sunku įsivaizduoti, kad jis būtų pritaręs įsigalėjusiam papročiui labai triukšmingai važiuoti per miestą mašinų kortežu; policija yra net nubaudusi vestuvių kortežo vairuotojus už garsinį signalizavimą. (Žiūrėk Mato 22:21.) Apskritai, užuot pamėgdžioję žmonėms iš tautų būdingą puikavimąsi ar elgesį, krikščionys turėtų parodyti išmintį, kuri dera nuolankiesiems (Patarlių 11:2).

O kaip su dalyvavimu kaimynų, pasauliečių bendradarbių ar tolimų giminaičių bei pažįstamų vestuvėse? Dėl to kiekvienas krikščionis apsisprendžia pats. Naudinga turėti omenyje, kad mūsų laikas brangus, nes turime skirti laiko savo tarnybai, asmeniniam studijavimui ir kitiems šeimos bei susirinkimo užsiėmimams (Efeziečiams 5:15, 16). Savaitgaliais vyksta sueigos bei lauko tarnybos susitikimai, ir mes nenorime jų praleisti (Žydams 10:24, 25). Daugelio vestuvių laikas sutampa su asamblėjų ar specialiosios tarnybos prieš Viešpaties Vakarienę laiku, kai sutelkiamos pastangos daugiau skelbti. Mes neturime leistis atitraukiami nuo to ir turime lygiai taip pat kaip ir mūsų broliai visame pasaulyje dėti ypatingas pastangas dalyvauti Viešpaties Vakarienėje. Prieš sužinodami tiesą mes praleidome daug laiko su pasauliečiais, galbūt tokioje aplinkoje, kuri įžeidžia Dievą (1 Petro 4:3, 4). Dabar mūsų prioritetai pasikeitė. Pasaulietiškai porai visada galima palinkėti laimės nusiunčiant atviruką ar trumpam apsilankant kitą dieną. Kai kurie išnaudoja tokias progas liudyti ir perskaito kai ką tinkama neseniai susituokusiems iš Rašto.

Vestuvės, kuriose akcentuojami dvasiniai, o ne pasaulietiški dalykai, tikrai teikia garbę Jehovai. Būdami tikri, kad laikosi atskirai nuo pasaulio su jo prietarais ir kraštutinumais, neleisdami, kad tai trukdytų jų reguliariai teokratinei veiklai, nesipuikuodami, o parodydami kuklumą, krikščionys pasidžiaugs tokia švente. Be to, jie galės minėti tą įvykį su gryna sąžine ir maloniais prisiminimais. Tegu visos išmintingai ir supratingai organizuotos mūsų krikščioniškos vestuvės bus liudijimas nuoširdiems stebėtojams.

[Išnaša]

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Krikščionys vergiškai nesilaiko visų vietinių vestuvių papročių