Apolas — iškalbingas krikščioniškos tiesos skelbėjas
AR KRIKŠČIONIŲ susirinkimo nariai tiesoje yra jau daug metų, ar tik keletą, visi Karalystės skelbėjai turi norėti daryti pažangą kaip gerosios naujienos pranešėjai. Tai reiškia didinti Dievo Žodžio pažinimą ir savo sugebėjimą mokyti kitus. Kai kurie siekdami to gali susidurti su sunkumais, jiems gali tekti įveikti kliūtis ar ieškoti galimybių savo veiklai išplėsti.
Biblijoje yra keletas pavyzdžių senovės laikų atsidavusių vyrų ir moterų, kurie įvairiais būdais sėkmingai darė didelę dvasinę pažangą ir buvo palaiminti už savo pastangas. Vienas iš jų buvo Apolas. Pirmą kartą Rašte jis mums pristatomas kaip asmuo, nevisiškai suprantantis krikščionių mokymus; tačiau vos po keleto metų jis jau tarnauja keliaujančiuoju pirmojo amžiaus susirinkimo atstovu. Kaip jis galėjo padaryti tokią pažangą? Jis turėjo savybių, kurias mums visiems būtų naudinga imituoti.
„Puikiai išmanantis Raštus“
Pagal Biblijos rašytoją Luką, maždaug 52 m. e. m. „vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties [„Jehovos“, NW] kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą. Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje“ (Apaštalų darbai 18:24-26).
Egipto miestas Aleksandrija buvo po Romos antras didžiausias pasaulio miestas ir vienas svarbiausių kultūros centrų tiek žydams, tiek graikams tuo metu. Sveiką Hebrajų Raštų pažinimą ir tam tikrą iškalbą Apolas, matyt, buvo išsiugdęs lavindamasis gausioje to miesto žydų bendruomenėje. Kur Apolas išgirdo apie Jėzų, atspėti sunkiau. „Greičiausiai jis buvo keliautojas — galbūt keliaujantis pirklys, — mano mokslininkas F. F. Brusas, — ir galėjo sutikti krikščionis skelbėjus bet kurioje iš daugelio vietų, kuriose lankėsi.“ Kaip bebūtų, nors jis ir teisingai kalbėjo bei mokė apie Jėzų, atrodo, kad jam buvo paliudyta dar iki 33 m. e. m. Sekminių, nes jis „tepažinojo Jono krikštą“.
Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas buvo veiksmingai paliudijęs visai izraelitų tautai ir daugelis buvo jo pakrikštyti atgailos krikštu (Morkaus 1:5; Luko 3:15, 16). Kaip teigia nemaža istorikų, daugelis Romos imperijoje gyvenusių žydų žinojo apie Jėzų tik tiek, kiek buvo girdėję skelbiant apie jį Jordano pakrantėse. „Jų krikščionybė tebebuvo tokia kaip mūsų Viešpaties tarnybos pradžioje, — sako V. Dž. Konibaris ir Dž. S. Hausonas. — Jie nesuprato tikrosios Kristaus mirties prasmės; galbūt jie net nežinojo apie Jo prisikėlimą.“ Atrodo, kad Apolas taip pat nežinojo apie šventosios dvasios išliejimą per Sekmines 33 m. e. m. Vis dėlto jis turėjo kažkiek teisingos informacijos apie Jėzų ir nepasilaikė jos sau. Iš tiesų jis drąsiai ieškojo progų kalbėti apie tai, ką žinojo. Tačiau jo uolumas ir entuziazmas dar nebuvo suderintas su tiksliu pažinimu.
Uolus, bet nuolankus
Luko pranešime tęsiama: „Išgirdę jį kalbant, Priskilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniai išaiškino jam Dievo kelią“ (Apaštalų darbai 18:26). Akvilas ir Priskilė tikriausiai pamatė, kad Apolo ir jų pačių tikėjimas turėjo daug bendro, bet jie išmintingai padarė nebandydami taisyti jo nevisiško supratimo viešai. Norėdami padėti jam, jie turbūt ne kartą kalbėjosi su juo asmeniškai. Kaip reagavo Apolas, vyras, „galingas... Raštuose“? (Apaštalų darbai 18:24, Kingdom Interlinear) Tikriausiai prieš susitikdamas Akvilą ir Priskilę Apolas jau buvo kurį laiką skelbęs savo ne visai išsamią žinią viešai. Išdidus asmuo paprasčiausiai būtų atsisakęs klausyti bet kokių pastabų, tačiau Apolas buvo nuolankus ir dėkingas galėdamas papildyti savo žinias.
Tas pats Apolo kuklumas matosi ir iš to, kad jis noriai priėmė Efezo brolių rekomendacinį laišką Korinto susirinkimui. Pranešime tęsiama: „Kai Apolas sumanė vykti į Achają, broliai jam pritarė ir parašė mokiniams, kad jį [„maloniai“, NW] priimtų“ (Apaštalų darbai 18:27; 19:1). Apolas nereikalavo, kad būtų priimtas dėl savo nuopelnų, bet kukliai laikėsi krikščionių susirinkimo tvarkos.
Korinte
Pirmieji Apolo tarnybos rezultatai Korinte buvo puikūs. Apaštalų darbų knygoje pranešama: „Nuvykęs tenai, buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiems. Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją“ (Apaštalų darbai 18:27, 28).
Apolas atsidėjo susirinkimo tarnybai ir skatino brolius savo pasiruošimu bei uolumu. Koks buvo jo sėkmės raktas? Apolas, be abejo, turėjo įgimtų gabumų ir drąsiai viešai diskutuodavo su žydais. Bet kas daug svarbiau, aiškindamas jis rėmėsi Raštais.
Nors Apolas buvo labai įtakingas tarp korintiečių, jo skelbimas, deja, nelauktai turėjo neigiamą poveikį. Kodėl? Ir Paulius, ir Apolas padarė daug gera sodindami ir laistydami Karalystės tiesos sėklą Korinte. Paulius ten skelbė apie 50 m. e. m., kai iki Apolo atvykimo buvo likę maždaug dveji metai. Kai apie 55 m. e. m. Paulius rašė savo pirmąjį laišką korintiečiams, jau buvo įvykę susiskaldymai. Kai kurie savo vadovu laikė Apolą, o kiti teikė pirmenybę Pauliui ar Petrui arba laikėsi vien Kristaus (1 Korintiečiams 1:10-12). Kai kurie sakė: ‛Aš priklausau Apolui.’ Kodėl?
Apolo ir Pauliaus skelbiama žinia buvo ta pati, bet jie buvo skirtingos asmenybės. Kaip Paulius pats prisipažino, jam ‛trūko iškalbingumo’; o Apolas buvo „iškalbingas“ (2 Korintiečiams 10:10; 11:6). Jis turėjo sugebėjimų, kurie įgalino jį būti išklausytą kai kurių žydų bendruomenės Korinte narių. Jam sekėsi ‛smarkiai sukirsti žydus’, o tuo tarpu Paulius prieš kurį laiką buvo palikęs sinagogą (Apaštalų darbai 18:1, 4-6).
Ar tai galėjo būti kai kuriems priežastis sekti Apolu? Nemaža komentatorių įrodinėja, kad dėl graikų įgimto polinkio į filosofines diskusijas kai kurie teikė pirmenybę labiau įkvepiančioms Apolo kalboms. Džiuzepė Rikotis mano, kad dėl „gyvos [Apolo] kalbos ir vaizdingų palyginimų juo žavėjosi daugelis tų, kurie mėgo jį labiau už Paulių, kalbantį paprastai ir neišraiškingai“. Jeigu dėl tokių asmeniškų polinkių kai kurie asmenys iš tikrųjų nederamai leido atsirasti susiskaldymams tarp brolių, nesunku suprasti, kodėl Paulius aštriai kritikavo „išmintingųjų išminties“ iškėlimą (1 Korintiečiams 1:17-25).
Tačiau toks kritikavimas nereiškė, kad Paulius ir Apolas nesutarė. Nors kai kurie nerealiai įsivaizdavo, kad tie du skelbėjai buvo nuožmūs priešininkai, kovoję dėl to, kuris labiau patiks korintiečiams, Raštuose nesakoma nieko panašaus. Užuot bandęs pasidaryti grupuotės vadu, Apolas paliko Korintą, grįžo į Efezą ir buvo su Pauliumi, kai šis rašė pirmąjį laišką susiskaldžiusiam susirinkimui.
Tarp jų nebuvo jokios nesantaikos ar konkurencijos; veikiau jie abu, matyt, bendradarbiavo spręsdami problemas Korinte su abipusiu pasitikėjimu. Galbūt Paulius turėjo abejonių dėl kai kurių Korinte, bet tikrai ne dėl Apolo. Jie abu dirbo visiškai darniai; savo mokymais jie papildė vienas kitą. Štai ką pasakė pats Paulius: „Aš sodinau, Apolas laistė“, nes jie abu buvo „Dievo bendradarbiai“ (1 Korintiečiams 3:6, 9, 21-23).
Kaip ir Paulių, korintiečiai Apolą didžiai gerbė ir troško, kad jis vėl apsilankytų. Bet kai Paulius kvietė Apolą grįžti į Korintą, šis iš Aleksandrijos kilęs vyras atsisakė. Paulius sako: „Brolį Apolą aš labai raginau keliauti... pas jus, bet jis niekaip nenori šiuo metu. Jis atvyks radęs tinkamą laiką“ (1 Korintiečiams 16:12). Apolas galbūt nebuvo linkęs grįžti dėl to, kad bijojo sukelti tolesnį skilimą, ar paprasčiausiai todėl, kad buvo užsiėmęs kitur.
Paskutinį kartą Apolas paminėtas Rašte keliaujantis į Kretą ir galbūt net toliau. Paulius vėl parodo ypatingą dėmesį savo draugui ir bendradarbiui, prašydamas Titą aprūpinti Apolą ir jo bendrakeleivį Zeną viskuo, ko reikėtų jiems kelionėje (Titui 3:13). Iki to laiko, po maždaug dešimties metų krikščioniško lavinimosi, Apolas buvo padaręs pakankamą pažangą ir galėjo tarnauti keliaujančiuoju susirinkimo atstovu.
Dieviškosios savybės,greitinančios dvasinį augimą
Šis skelbėjas iš Aleksandrijos davė puikų pavyzdį visiems šiuolaikiniams gerosios naujienos skelbėjams ir, žinoma, visiems, kurie trokšta daryti dvasinę pažangą. Mes galime nebūti tokie iškalbūs kaip jis, bet mes tikrai galime stengtis imituoti jo pažinimą ir sugebėjimą naudotis Raštu, taip padėdami nuoširdiems tiesos ieškotojams. Rodydamas uolaus veiklumo pavyzdį, Apolas „buvo labai naudingas... įtikėjusiems“ (Apaštalų darbai 18:27). Apolas buvo nuolankus, pasiaukojantis ir pasiruošęs tarnauti kitiems. Jis puikiai suprato, kad krikščionių susirinkime neturi būti konkurencijos ar ambicijų, nes mes visi esame „Dievo bendradarbiai“ (1 Korintiečiams 3:4-9; Luko 17:10).
Mes kaip ir Apolas galime daryti dvasinę pažangą. Ar esame pasiruošę pagerinti arba išplėsti savo šventą tarnybą ieškodami galimybių būti labiau panaudoti Jehovos ir jo organizacijos? Tada mes būsime uolūs krikščioniškos tiesos tyrinėtojai ir skelbėjai.