Ko galime pasimokyti iš senovėje gyvenusių dievobaimingų šeimų

JUNGTINĖS TAUTOS 1994-uosius paskelbė tarptautiniais šeimos metais – šitaip jos bandė atkreipti visuomenės dėmesį į šeimos instituciją. Nors pasaulio lyderiai, sociologai ir šeimų konsultantai nepraleidžia progos išreikšti nerimą dėl didelio nesantuokinių vaikų gimstamumo ir itin greit augančio skyrybų skaičiaus, ieškoti realių, veiksmingų būdų, kaip šias problemas išspręsti, deja, nelabai skuba.

Ar gali šeimos rasti kokios nors pagalbos Biblijoje? Kai kurių manymu, to tikėtis būtų naivu, juk Biblija buvo parašyta prieš daug amžių, be to, Artimuosiuose Rytuose – krašte, pasižyminčiame savitu gyvenimo būdu, tradicijomis ir kultūra. Nuo biblinių laikų žmonių gyvensena daugelyje pasaulio kraštų labai pasikeitė. Vis dėlto parašyti Bibliją įkvėpė Jehova – Dievas, kurio dėka, kaip rašė apaštalas Paulius, kiekviena šeima turi vardą (Efeziečiams 3:14, 15; 2 Timotiejui 3:16). Kas šioje knygoje sakoma apie sunkumus, su kuriais šeimoms tenka kovoti?

Jehova žino, ko reikia, kad šeima būtų laiminga. Todėl jo Žodyje apie šeimą kalbama išties nemažai, neretai – įvairiais pamokymais. Taip pat šioje knygoje pasakojama apie šeimas, kurios vadovavosi Dievo nustatytais principais ir dėl to buvo darnios ir laimingos. Pakalbėkime apie tai, kaip šeimos bibliniais laikais gyveno, ir pažiūrėkime, ko iš jų gyvenimo galime pasimokyti.

Vadovavimas šeimoje – per sunki užduotis?

Pagvildenkime vadovavimo šeimoje temą. Pavyzdžiui, patriarchai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas savo šeimoms vadovavo tikrąja ta žodžio prasme (Apaštalų darbų 7:8, 9; Hebrajams 7:4). Ralfas Gaueris (Ralph Gower) leidinyje The New Manners and Customs of Bible Times rašė: „Šeima tam tikra prasme buvo [...] nedidelė karalystė, kurią valdė tėvas. Visi, kas gyveno jo namuose – žmona, vaikai, vaikaičiai ir tarnai, – buvo jam pavaldūs.“ Neretai patriarchai vadovavo ir savo sūnų šeimoms (palygink su Pradžios 42:37).

Ar turėdami tokią valdžią patriarchai savo žmonas ir vaikus engė? Tikrai ne. Tiesa, Dievas pirmajai moteriai, Ievai, buvo pasakęs: „Tu trokši savo vyro artumo, o jis tau viešpataus“ (Pradžios 3:16). Tačiau šie žodžiai reiškė, koks apskritai bus ištekėjusių moterų gyvenimas, jais nenorėta pasakyti, kad taip bus ir Jehovos garbintojų šeimose. Dievobaimingi vyrai turėjo prisiminti, kokį vaidmenį šeimoje vyrui ir moteriai yra numatęs Dievas. Jehova sukūrė moterį, kad būtų vyro padėjėja, o ne jo vergė (Pradžios 2:20). Senovėje gyvenę dievobaimingi vyrai pripažino, kad yra pavaldūs ir atskaitingi Dievui, todėl jiems suteiktais įgaliojimais nepiktnaudžiavo. Patriarchai savo žmonas ir vaikus nuoširdžiai mylėjo ir jais rūpinosi, nesielgė su jais kaip su vergais.

Apie patriarchų meilę vaikams šį tą galima suprasti iš to, kas užrašyta Pradžios 50:23. Apie Juozapo vaikaičius čia sakoma taip: „Jie gimė jam ant kelių.“ Šie žodžiai gali reikšti, kad Juozapas tuos vaikus pripažino esant jo palikuonius. Bet jie gali reikšti ir tai, kad jis supo vaikaičius ant kelių ir su jais žaidė. Kaip malonu, kad ir šiandien tėčiai panašiai išreiškia šiltus jausmus savo vaikams.

Patriarchai rūpinosi ir dvasinėmis šeimos reikmėmis. Štai Nojus po tvano išėjęs iš laivo „pastatė Jehovai aukurą. Paėmęs keletą švariųjų gyvulių ir švariųjų paukščių, paaukojo juos ant aukuro kaip deginamąją auką“ (Pradžios 8:20; palygink su Jobo 1:5). Dievui ištikimas patriarchas Abraomas irgi rodė sektiną pavyzdį – duodavo šeimos nariams įvairių pamokymų. Savo sūnus ir visus kitus palikuonius jis mokė „eiti Jehovos keliu, daryti, kas teisu ir teisinga“ (Pradžios 18:19). Toks rūpestingas vadovavimas prisidėjo prie šeimos emocinės ir dvasinės gerovės.

Kaip ir senovėje gyvenę patriarchai, dievobaimingi tėvai šiandien irgi pareigingai atlieka šeimos galvos pareigas – ugdo namiškius dvasiškai, padeda jiems laikytis Dievo nustatytų normų ir rodo sektiną pavyzdį (Mato 28:19, 20; Hebrajams 10:24, 25). Taip pat skiria laiko asmeniškam kiekvieno šeimos nario ugdymui.

Ryžtingi veiksmai reikiamu metu

Kai Jokūbas galiausiai sumokėjo uošviui didžiulę skolą, paklausė: „Kada aš galėsiu pasirūpinti savo paties namais?“ (Pradžios 30:30). Kaip ir kiekvienas šeimos galva, Jokūbas jautė atsakomybę pasirūpinti namiškių materialiniais poreikiais, dėl to sunkiai dirbo. Pradžios 30:43 sakoma: „Jokūbas labai praturtėjo. Jis įsigijo didžiules kaimenes, daug tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų.“

Tačiau kas atsitiko praėjus kuriam laikui ir Jokūbui apsigyvenus Kanaano krašte? Veikiausiai jam nežinant, jo duktė Dina susibičiuliavo su kitatikėmis kanaanietėmis ir dažnai nueidavo su jomis pasimatyti (Pradžios 34:1).a Be to, jis sužinojo, kad jo namiškiai turi daiktų, susijusių su stabmeldyste, bet nieko dėl to nedarė. Vis dėlto, kad ir kaip ten buvo, kai vienas kanaanietis Diną išprievartavo, Jokūbas ėmėsi ryžtingų veiksmų. „Pašalinkite svetimus dievus, kokius tik turite, apsivalykite“, – paliepė jis (Pradžios 35:2–4).

Šiandien dievobaimingi tėvai turi atidžiai stebėti, kad šeimos dvasingumui niekas nepakenktų. Jei namiškių dvasinei gerovei gresia pavojus – pavyzdžiui, jei namuose yra nepadoraus turinio leidinių ar muzikos įrašų, – jie privalo imtis ryžtingų veiksmų.

Pažymėtina, kad senovėje gyvenusių dievobaimingų moterų, pavyzdžiui, Saros, Rebekos ir Rachelės, įtaka šeimoje irgi buvo labai reikšminga. Jos klausė savo vyrų, tačiau prireikus imdavosi tinkamos iniciatyvos veikti šeimos narių labui. Pavyzdžiui, kaip rašoma Išėjimo 4:24–26 (išn.), Mozei kartu su šeima keliaujant į Egiptą, „pasirodė Jehova [tai yra Jehovos angelas] ir norėjo jį [tai yra Mozės sūnų] nužudyti.“ Iš visko sprendžiant, mirtis sūnui grėsė dėl to, kad Mozė nebuvo jo apipjaustęs. Cipora skubiai ėmėsi veiksmų ir sūnų apipjaustė. Tada angelas nuo jo pasitraukė. Šiandien dievobaimingos žmonos prireikus irgi gali imtis tinkamos iniciatyvos.

Tėvų pamokymai ir Mozės Įstatymas

1513 m. p. m. e. patriarchų laikai baigėsi – Izraelis buvo suburtas į tautą (Išėjimo 24:3–8). Tėvai ir toliau turėjo vadovauti šeimai. Tačiau Dievas savo tautai davė Įstatymą ir nuo tada šis tapo viršesnis už šeimos įstatymą; jį vykdyti buvo paskirti tautos teisėjai (Išėjimo 18:13–26). Už aukų Jehovai aukojimą buvo atsakingi iš Levio giminės kilę kunigai. Tačiau tėvo vaidmuo šeimoje išliko svarbus. Mozė ragino: „Žodžiai, kuriuos tau šiandien perduodu, tepasilieka tavo širdyje. Įskiepyk juos savo vaikams, kalbėk apie juos, kai esi namie, kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7).

Dvasiškai ugdyti šeimą buvo galima ir progomis, numatytomis Įstatyme, pavyzdžiui, per Paschą. Kasmet, artinantis Paschos dienai, nisano 14-ajai, izraelitų šeimos imdavo ruoštis kelionei į Jeruzalę (Pakartoto Įstatymo 16:16; palygink su Luko 2:41). Vaikai tokio džiugaus meto neabejotinai laukė. Keliauti būdavo tikras malonumas. Tuo metu lietingasis metų sezonas jau būdavo pasibaigęs, iš po žiemos imdavo šildyti pavasarinė saulutė. Sniegui ant Hermono kalno tirpstant, Jordano upė išsiliedavo iš krantų.

Tėčiai vaikus galėjo supažindinti ne tik su įvairiomis krašto vietovėmis, pro kurias eidavo, bet ir su turtinga tautos istorija, susijusia su tomis vietovėmis. Tarp jų galėjo būti, pavyzdžiui, Garizimas ir Ebalas – kalnai, ant kurių buvo perskaityti Įstatyme surašyti prakeikimai ir palaiminimai. Arba galbūt šeima keliaudavo pro Betelį, kur Jokūbas sapne regėjo į dangų vedančius laiptus. Galima tik įsivaizduoti, kokios įdomios diskusijos kelyje užvirdavo! Artėdami prie Jeruzalės, keleiviai sutikdavo šeimų iš kitų krašto kampelių. Keliaudami drauge visi džiaugdavosi vieni kitų draugija ir maloniais pašnekesiais.

Galiausiai šeima įžengdavo į Jeruzalę – „tobulą grožybę“ (Psalmyno 50:2). Biblistas Alfredas Edersheimas (Alfred Edersheim) sako: „Daugelis tų piligrimų, ko gero, palapines pasistatydavo už miesto sienų. Tiems, kurie rasdavo vietą mieste, nakvynė nieko nekainuodavo.“ Taip jaunuoliai galėjo matyti, kaip svarbu mylėti artimą ir būti svetingiems. Šiais laikais panašių pamokų jaunimas gauna kasmetiniuose Jehovos liudytojų kongresuose.

Nisano 14-oji. Reikia paskersti ir kelias valandas kepti Paschos avinėlį. Artinantis vidurnakčiui, kai avinėlis, kartu su nerauginta duona ir karčiosiomis žolelėmis, būdavo paruoštas ir patiektas, šeima susėsdavo valgyti. Pagal vyraujantį paprotį sūnus paklausdavo: „Ką jums ši šventė reiškia?“ Tada tėvai, kaip buvo sakoma Įstatyme, atsakydavo: „Tai Paschos auka Jehovai, aplenkusiam Egipte izraelitų namus. Jis siuntė negandą egiptiečiams, o mūsų namų nelietė“ (Išėjimo 12:26, 27; 13:8).

Izraelio karalius Saliamonas pasakė, kad yra laikas juoktis ir laikas šokti (Mokytojo 3:4). Taigi izraelitų vaikai turėdavo laiko pramogoms. Jėzus Kristus, tikėtina, juos stebėdavo žaidžiančius aikštėse (Zacharijo 8:5; Mato 11:16). Pasiturinčiose šeimose būdavo įprasta rengti smagius susibūrimus su dainomis, šokiais ir skaniais valgiais (Luko 15:25). Kaip izraelitai, šiandien dievobaimingi tėvai irgi stengiasi, kad jų vaikai turėtų sveikų pramogų ir gerą draugiją.

Mamos ir vaikai žydų visuomenėje

Koks, remiantis Mozės Įstatymu, buvo mamos vaidmuo šeimoje? Patarlių 1:8 sakoma: „Paklusk, mano sūnau, kai tėvas tave drausmina, ir nepaniekink motinos pamokymų.“ Vadinasi, žmona, nepažeisdama klusnumo vyrui principo, irgi žiūrėdavo, kad šeimoje būtų laikomasi Dievo nustatytų normų. Vaikai turėjo mamą gerbti – net ir tada, kai ji sulaukdavo senatvės (Patarlių 23:22).

Mamos įtaka vaikų auklėjimui ir mokymui buvo gana didelė. Ji iš esmės viena pati rūpindavosi kūdikiu – tol, kol nustodavo jį žindyti. Be abejonės, per tą laiką tarp jų užsimegzdavo labai artimas ryšys (Izaijo 49:15). Tėčiai mokydavo sūnus kokio nors amato, o mamos mokydavo dukras namų ruošos. Mamos darė nemenką įtaką ir sūnums. Pavyzdžiui, karalius Lemuelis turėjo daug naudos iš „žodžių, kuriais jį mokė jo motina“ (Patarlių 31:1).

Kaip rašoma Biblijoje, sumani žmona prižiūrėjo „šeimynos darbą“, taigi dėl savo šeimos galėjo nuveikti išties daug. Remiantis Patarlių 31:10–31, ji rūpinosi įvairiais pirkiniais, galėjo įsigyti nekilnojamojo turto ir net užsiimti nedideliu verslu. Vyras tokią žmoną vertino, jos vertė, Biblijos žodžiais tariant, „pranoksta koralus“.

Sektinas pavyzdys šių laikų šeimoms

Bibliniais laikais dievobaimingoje šeimoje kiekvienas turėjo sąlygas bręsti emociškai ir dvasiškai. Tėčiai jiems suteiktais įgaliojimais naudojosi rūpestingai ir atsakingai, stengdamiesi dėl namiškių gerovės. Jie, galima sakyti, buvo šeimos dvasiniai vadovai. Ir tėčiai, ir mamos visapusiškai rūpinosi vaikais – juos mokė, auklėjo, kartu garbino Dievą ir organizuodavo jiems pramogų. Dievobaimingos žmonos gerbė vyro vadovavimą ir visokeriopai jam padėjo, taip pat prireikus dėl šeimos narių gerovės imdavosi tinkamos iniciatyvos. Klusnūs vaikai teikė džiaugsmo ir tėvams, ir Dievui Jehovai. Be abejonės, dievobaimingos senovėje gyvenusios šeimos yra sektinas pavyzdys šių laikų šeimoms.

[Išnaša]

[Iliustracija]

Kaip ir dievobaimingos šeimos bibliniais laikais, tavo šeima gali būti laiminga.