Uolumas tyrai garbinti Jehovą

„Viešpats [„Jehova“, NW] turi pavydžiojo vardą: jis yra pavydusis Dievas“ (IŠĖJIMO 34:14).

1. Kokia yra pagrindinė Dievo savybė ir kaip ji susijusi su jo pavydu?

JEHOVA apibūdina save kaip „pavydųjį Dievą“. Tu gali nustebti, kodėl, nes žodis „pavydas“ turi neigiamą atspalvį. Žinoma, pagrindinė Dievo savybė yra meilė (1 Jono 4:8). Todėl bet kokie jo pavydo jausmai turi būti žmonijos labui. Iš tikrųjų mes pamatysime, kad Dievo pavydas yra labai svarbus veiksnys visatos taikai ir harmonijai.

2. Kaip galima išversti hebrajiškus žodžius, nurodančius „pavydą“?

² Giminingi hebrajiški žodžiai, nurodantys „pavydą“, randami daugiau kaip 80 kartų Hebrajų Raštuose. Beveik 40 kartų jais apibūdinamas Jehova Dievas. „Kai pavydo sąvoka taikoma Dievui, — aiškina Dž. H. Livingstonas, — ji nereiškia iškreipto jausmo, bet greičiau išimtinio Jehovos garbinimo reikalavimą“ („Penkiaknygė ir jos kultūrinė aplinka“, anglų k.). Todėl „Naujojo Pasaulio vertime“ tas hebrajiškas daiktavardis kartais verčiamas ‛reikalauti išimtinio atsidavimo’ (Ezechielio 5:13, NW). Kitas tinkamas vertimas yra „uolumas“ (Psalmių 78:5; Izaijo 9:7).

3. Kokiais atvejais pavydas gali būti geram tikslui?

³ Žmogus buvo sukurtas su sugebėjimu jausti pavydą, bet dėl žmonijos nuopuolio į nuodėmę pavydo jausmas pasidarė iškreiptas. Tačiau žmogaus pavydas gali būti geram tikslui. Jis gali paskatinti žmogų apsaugoti mylimą asmenį nuo blogos įtakos. Be to, žmonės gali deramai parodyti uolumą Jehovai ir jo garbinimui (3 Karalių 19:10). Tokio Jehovos pavydo teisingam supratimui išreikšti hebrajiškas daiktavardis gali būti išverstas kaip „nepakantumas jokiai konkurencijai“ jo atžvilgiu (2 Karalių 10:16, NW).

Aukso veršis

4. Koks buvo Dievo įstatyme Izraeliui svarbus įsakymas, susijęs su teisingu pavydu?

⁴ Teisingo pavydo pavyzdys yra tai, kas atsitiko izraelitams gavus Įstatymą prie Sinajaus kalno. Ne kartą jie buvo perspėti negarbinti žmonių padarytų dievų. Jehova pasakė jiems: „Aš, Jehova, tavo Dievas, esu Dievas, reikalaujantis išimtinio atsidavimo [arba „pavydus (uolus) Dievas; Dievas, nepakantus konkurencijai“]“ (Išėjimo 20:5, NW, išnaša; palygink Išėjimo 20:22, 23; 22:20; 23:13, 24, 32, 33). Jehova sudarė sandorą su izraelitais pažadėdamas juos laiminti ir nuvesti į Pažadėtąją žemę (Išėjimo 23:22, 31). O tauta sakė: „Visa, ką Viešpats kalbėjo, padarysime ir būsime klusnūs“ (Išėjimo 24:7).

5, 6. a) Kuo izraelitai didžiai nusikalto stovykloje prie Sinajaus kalno? b) Kaip Jehova ir jo ištikimi garbintojai parodė teisingą pavydą prie Sinajaus?

⁵ Tačiau netrukus izraelitai nusidėjo Dievui. Jie tebebuvo stovykloje, Sinajaus kalno papėdėje. Mozė jau daugelį dienų buvo ant kalno (jis vis gavo iš Dievo tolesnius nurodymus) ir tauta vertė Mozės brolį Aaroną padaryti jiems dievą. Aaronas nusileido ir iš žmonių sunešto aukso nuliejo veršį. Buvo tvirtinama, kad šis stabas simbolizuoja Jehovą (Psalmių 106:20, ŠvR). Kitą dieną jie atnašavo aukas ir „jį pagarbino“. Tada jie „atsikėlė žaisti“ (Išėjimo 32:1, 4, 6, 8, 17–19).

⁶ Mozė nusileido nuo kalno, kai izraelitai šventė. Pamatęs jų gėdingą elgesį, jis sušuko: „Kas yra Jehovos pusėje?“ (Išėjimo 32:25; 32:26, NW). Levio sūnūs susirinko prie Mozės ir jis įsakė jiems pasiimti kalavijus ir užmušti stabmeldžius puotautojus. Rodydami uolumą tyrai garbinti Jehovą, levitai nužudė apie 3000 savo kaltųjų brolių. Jehova sustiprino šią akciją siųsdamas bausmę tiems, kurie išliko gyvi (Išėjimo 32:28, 35). Po to Dievas pakartojo įsakymą: „Negarbink svetimo dievo, nes Viešpats [„Jehova“, NW] turi pavydžiojo vardą: jis yra pavydusis Dievas“ (Išėjimo 34:14).

Peoro Baalas

7, 8. a) Kaip daugelis izraelitų įsitraukė į didelę stabmeldystę, susijusią su Peoro Baalu? b) Kaip liovėsi Jehovos bausmė?

⁷ Po keturiasdešimties metų, kai Izraelis netrukus turėjo įeiti į Pažadėtąją žemę, patrauklios moabietės bei madianietės sugundė daugelį izraelitų apsilankyti ir pasinaudoti jų svetingumu. Tie vyrai turėjo atsisakyti artimai bendrauti su netikrų dievų garbintojais (Išėjimo 34:12, 15). Tačiau jie nubėgo kaip ‛jaučiai į skerdyklą’ paleistuvauti su moterimis ir prie jų prisidėti garbinant Peoro Baalą (Patarlių 7:21, 22, ŠvR; Skaičių 25:1–3).

⁸ Jehova siuntė bausmę, kad nužudytų tuos, kurie buvo įsitraukę į šį gėdingą su seksu susijusį garbinimą. Dievas taip pat įsakė nekaltiesiems izraelitams užmušti savo kaltuosius brolius. Įžūliai nepaklusdamas, vienas Izraelio vadas, vardu Zambris, atsivedė madianietę kunigaikštytę į savo palapinę, kad sugultų su ja. Tai pamatęs, dievobaimingas kunigas Finėjas užmušė nedorąją porą. Bausmė liovėsi ir Dievas paskelbė: „Phinejas nukreipė mano rūstybę nuo Israėlio sūnų; nes jis buvo prieš juos sužadintas uolumo dėl manęs, kad aš pats savo uolume nesunaikinčiau Israėlio sūnų“ (Skaičių 25:11). Nors tauta buvo išgelbėta nuo sunaikinimo, mažiausiai 23000 izraelitų žuvo (1 Korintiečiams 10:8). Jie prarado savo ilgai puoselėtą viltį įeiti į Pažadėtąją žemę.

Perspėjanti pamoka

9. Kas atsitiko Izraelio ir Judo žmonėms už tai, kad jie nebuvo uolūs tyrai garbinti Jehovą?

⁹ Liūdna, kad izraelitai greitai pamiršo šias pamokas. Jie neįrodė esą uolūs tyrai garbinti Jehovą. „Savo drožiniais kėlė jo [Dievo] pavydą“ (Psalmių 77:58). Todėl Jehova leido, kad 740 m. p. m. e. dešimt Izraelio giminių būtų asiriečių paimtos į nelaisvę. Likusi dviejų giminių Judo karalystė susilaukė panašios bausmės, kai 607 m. p. m. e. buvo sugriauta jų sostinė Jeruzalė. Daugelis buvo nužudyti, o išlikusieji gyvi buvo išvesti nelaisvėn į Babiloną. Koks perspėjantis pavyzdys visiems krikščionims šiandieną! (1 Korintiečiams 10:6, 11).

10. Kas atsitiks neatgailaujantiems stabmeldžiams?

¹⁰ Trečdalis žemės gyventojų — maždaug 1,9 milijono — dabar tvirtina esą krikščionys (1994 Britannica Book of the Year). Dauguma iš jų priklauso bažnyčioms, naudojančioms savo garbinimui paveikslus, atvaizdus ir kryžius. Jehova nepasigailėjo savo paties tautos, kuri kurstė jo pavydą stabmeldyste. Nepagailės jis ir besidedančiųjų krikščionimis, kurių garbinimo priemonės — materialūs daiktai. „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“, — pasakė Jėzus Kristus (Jono 4:24). Be to, Biblija perspėja krikščionis sergėtis stabmeldystės (1 Jono 5:21). Neatgailaujantys stabmeldžiai bus tarp tų, kurie nepaveldės Dievo Karalystės (Galatams 5:20, 21).

11. Kaip gali krikščionis nusikalsti stabmeldyste nesilenkdamas stabui ir kas padės žmogui vengti tokios stabmeldystės? (Efeziečiams 5:5).

¹¹ Nors tikrasis krikščionis niekada nesilenks stabams, jis turi vengti visko, kas, Dievo požiūriu, yra stabmeldiška, netyra bei nuodėminga. Pavyzdžiui, Biblija perspėja: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė“ (Kolosiečiams 3:5, 6). Paklūstant šiems žodžiams reikia atmesti amoralų elgesį. Tai reikalauja vengti pramogų, kurios skirtos sukelti netyrą seksualinį troškimą. Užuot tenkinę tokį geismą, tikrieji krikščionys yra uolūs garbinti tyrai.

Vėlesni uolumo Dievui pavyzdžiai

12, 13. Kaip Jėzus paliko žymų pavyzdį parodydamas uolumą tyrai garbinti Dievą?

¹² Žymiausias pavyzdys žmogaus, parodžiusio uolumą tyrai garbinti Dievą, buvo Jėzus Kristus. Pirmais savo tarnybos metais jis pamatė godžius pirklius, prekiaujančius šventyklos kieme. Atvykusiems žydams galbūt reikėdavo pinigų keitėjų paslaugų, kad savo užsienio valiutą pakeistų į pinigus, tinkančius šventyklos mokesčiams. Jiems taip pat reikėdavo nusipirkti galvijų ir paukščių, kad atnašautų Dievo įstatymo reikalaujamas aukas. Tokie prekybiniai sandėriai turėjo būti atlikinėjami ne šventyklos kieme. Dar blogiau, kad prekeiviai, matyt, neteisingai pelnėsi iš religinių savo brolių reikmių pernelyg keldami kainas. Graužiamas uolumo tyrai garbinti Dievą, Jėzus ėmėsi rimbo, kad išvarytų avis ir galvijus. Jis taip pat išvartė pinigų keitėjų stalus sakydamas: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jono 2:14–16). Taigi Jėzus įvykdė žodžius iš Psalmių 68:10: „Uolumas [arba „pavydas“, Byington] tavo namams graužė mane.“

¹³ Po trejų metų Jėzus vėl pastebėjo godžius pirklius, prekiaujančius Jehovos šventykloje. Ar jis ėmė ją valyti ir antrą kartą? Jis buvo toks pat didžiai uolus tyrai garbinti Dievą kaip tada, kai pradėjo savo tarnavimą. Jis išvarė ir pardavėjus, ir pirkėjus. Ir nurodė dar didesnį savo veiksmų pagrindą: „Argi neparašyta: ‛Mano namai vadinsis maldos namais visoms tautoms!’ O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Morkaus 11:17). Koks nuostabus atkaklumo pavyzdys parodant uolumą Dievui!

14. Kaip Jėzaus uolumas garbinti tyrai turėtų veikti mus?

¹⁴ Dabar jau pašlovinto Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenybė nėra pasikeitusi (Žydams 13:8). Šiame 20-ame amžiuje jis yra toks pat uolus tyrai garbinti savo Tėvą kaip ir tuomet, kai buvo žemėje. Tai galima matyti iš Apreiškimo knygoje užrašytų Jėzaus pranešimų septyniems susirinkimams. Jie labiausiai tinka dabar, esant „Viešpaties dienai“ (Apreiškimas 1:10; 2:1—3:22). Regėjime apaštalas Jonas matė pašlovintą Jėzų Kristų, kurio „akys tarsi ugnies liepsna“ (Apreiškimas 1:14). Tai parodo, jog niekas nelieka Kristaus nepastebėta, kai jis tikrina susirinkimus rūpindamasis, kad jie išliktų tyri ir tinkami Jehovos tarnybai. Šiuolaikiniams krikščionims reikia turėti omenyje Kristaus perspėjimą dėl bandymų tarnauti dviems šeimininkams — Dievui ir turtams (Mato 6:24). Jėzus pasakė materialistais tapusiems Laodikėjos susirinkimo nariams: „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. ... Būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apreiškimas 3:14–19). Žodžiu ir pavyzdžiu paskirtieji susirinkimo vyresnieji turi padėti savo bendratikiams vengti materializmo žabangų. Vyresnieji taip pat privalo saugoti kaimenę nuo moralinio sugedimo šiame į seksą besiorientuojančiame pasaulyje. Be to, Dievo tauta nepakenčia bet kokios Jezabelės įtakos susirinkime (Žydams 12:14, 15; Apreiškimas 2:20).

15. Kaip apaštalas Paulius sekė Jėzumi parodydamas uolumą garbinti Jehovą?

¹⁵ Apaštalas Paulius buvo Kristaus sekėjas. Kad apsaugotų neseniai pakrikštytus krikščionis nuo kenksmingos įtakos, jis sakė: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu“ (2 Korintiečiams 11:2). Prieš tai Pauliaus uolumas tyrai garbinti paskatino jį nurodyti tam pačiam susirinkimui, kad nebebendrautų su neatgailaujančiu paleistuviu, darančiu žalingą įtaką. Įkvėpti nurodymai, duoti tuo atveju, yra didelė parama vyresniesiems šiandieną, kai jie stengiasi išlaikyti daugiau nei 75500 Jehovos Liudytojų susirinkimų tyrus (1 Korintiečiams 5:1, 9–13).

Dievo pavydo nauda jo tautai

16, 17. a) Koks buvo tautų požiūris Dievui baudžiant senovės Judą? b) Kaip Jehova parodė pavydą dėl Jeruzalės po 70-ies Judo nelaisvės metų?

¹⁶ Kai Dievas nubaudė Judo žmones leisdamas, kad jie būtų išvesti į Babilono nelaisvę, iš jų buvo juokiamasi (Psalmių 136:3). Iš uolios neapykantos edomiečiai net padėjo babiloniečiams užtraukti Dievo tautai nelaimę ir Jehova tai įsidėmėjo (Ezechielio 35:11; 36:15). Nelaisvėje likusieji gyvi atgailavo ir po 70 metų Jehova sugrąžino juos į jų žemę.

¹⁷ Iš pradžių Judo žmonių padėtis buvo nepaprastai sunki. Jeruzalės miestas ir jo šventykla gulėjo griuvėsiuose. O visos pastangos atstatyti šventyklą buvo trukdomos aplinkinių tautų (Ezdro 4:4, 23, 24). Kaip tai veikė Jehovos jausmus? Įkvėptame pranešime sakoma: „Štai ką sako kareivijų Viešpats: Aš turiu labai didelio pavydo dėl Jerusalės ir Siono. Aš esu užsidegęs didžiausia rūstybe pasiturinčioms tautoms, nes kai aš maža rūstinaus, jos pradėjo pikta daryti. Todėl štai ką sako Viešpats: Aš kreipsiuos į Jerusalę pasigailėjimais, ir mano namai bus joje statomi, sako kareivijų Viešpats“ (Zacharijo 1:14–16). Iš tiesų pagal šį pažadą šventykla ir Jeruzalės miestas buvo sėkmingai atstatyti.

18. Ką patyrė tikrieji krikščionys per Pirmąjį pasaulinį karą?

¹⁸ Panašus atvejis buvo su tikrųjų krikščionių susirinkimu 20-ame amžiuje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Jehova baudė savo žmones, nes jie nesilaikė griežto neutraliteto to pasaulinio konflikto metu (Jono 17:16). Dievas leido politinėms jėgoms juos prislėgti ir krikščioniškojo pasaulio dvasininkai džiūgavo dėl šios nelaimės. Iš tikrųjų dvasininkai buvo pirmieji, siekę, kad politikai uždraustų Biblijos Tyrinėtojų (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai) darbą (Apreiškimas 11:7, 10).

19. Kaip Jehova parodė uolumą dėl savo garbinimo nuo 1919 metų?

¹⁹ Tačiau Jehova parodė uolumą dėl savo garbinimo ir vėl suteikė savo atgailaujantiems žmonėms palankumą po karo, 1919 metais (Apreiškimas 11:11, 12). Todėl Jehovos garbintojų skaičius padidėjo nuo mažiau negu 4000 žmonių 1918 metais iki maždaug 5 milijonų šiandieną (Izaijo 60:22). Greitai Jehovos uolumas tyrai jį garbinti bus parodytas dar dramatiškiau.

Būsimieji Dievo pavydo veiksmai

20. Ką netrukus Dievas padarys, kad parodytų uolumą dėl savo tyro garbinimo?

²⁰ Amžių amžiais krikščioniškojo pasaulio bažnyčios elgėsi taip kaip žydai atskalūnai, kurstę Jehovos pavydą (Ezechielio 8:3, 17, 18). Netrukus Jehova Dievas ims veikti — įkvėps radikalų sumanymą Jungtinių Tautų narių širdyse. Tai paskatins šias politines jėgas nuniokoti krikščioniškąjį pasaulį ir likusią klaidingos religijos dalį (Apreiškimas 17:16, 17). Tikrieji garbintojai išliks gyvi per tą baisų Dievo nuosprendžio įvykdymą. Jie atsilieps į dangaus būtybių žodžius: „Aleliuja [„Girkite Jah, žmonės“, NW]!.. Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę [klaidingą religiją], kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu [savo klaidingais mokymais ir remdama sugedusią politiką]; jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis“ (Apreiškimas 19:1, 2).

21. a) Ką Šėtonas ir priklausantieji jo sistemai darys po klaidingos religijos sunaikinimo? b) Kaip reaguos Dievas?

²¹ Kas įvyks po pasaulinės klaidingos religijos imperijos sunaikinimo? Šėtonas sukurstys politines jėgas kilti į globalinę ataką prieš Jehovos tautą. Kaip tikrasis Dievas reaguos į tą Šėtono bandymą panaikinti teisingą garbinimą žemėje? Ezechielio 38:19–23 mums sakoma: „Savo uolume [iš pavydo], savo rūstybės ugnyje aš tai sakau... Aš teisiu jį [Šėtoną] maru, krauju, smarkiu lietumi ir labai didele kruša; ugnimi ir siera aš lysiu ant jo ir ant jo kariuomenės, ir ant daugelio tautų, kurios yra su juo. Aš pasirodysiu didis ir šventas ir pasidarysiu žinomas daugelio tautų akyse, ir jie žinos, kad aš Viešpats.“ (Žiūrėk taip pat Sofonijo 1:18; 3:8.)

22. Kaip mes galime parodyti, jog esame uolūs tyrai garbinti Jehovą?

²² Kaip paguodžia žinia, kad visatos Valdovas uoliai rūpinasi savo tikraisiais garbintojais! Iš didžio dėkingumo už neužtarnautą jo gerumą būkime uolūs tyrai garbinti Jehovą Dievą! Ir toliau uoliai skelbkime gerąją naujieną ir su pasitikėjimu laukime grandiozinės dienos, kuomet Jehova padarys didžiu ir šventu laikomą savo kilnų vardą (Mato 24:14).

Punktai apmąstymui

◻ Ką reiškia būti uoliam dėl Jehovos?

◻ Ko mes galime išmokti iš senovės izraelitų pavyzdžio?

◻ Kaip mes galime vengti kurstyti Jehovos pavydą?

◻ Kaip Dievas ir Kristus parodė uolumą dėl tyro garbinimo?

[Rėmelis 22 puslapyje]

Meilė nėra pavydi

APIE pavydą 19-to amžiaus biblistas Albertas Barnesas rašė: „Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių blogio pasireiškimų ir aiškiai parodo didelį žmogaus ydingumą.“ Jis sako toliau: „Jei kas nors galėtų ištirti visų karų, vaidų ir pasaulio planų priežastis, visų sumanymų bei tikslų, kuriais net išpažįstantieji krikščionybę sugadino savo religiją ir pradėjo pasaulietiškai mąstyti, ištakas, nustebtų pamatęs, kiek daug tai buvo susiję su pavydu. Mums skaudu, kad kitiems sekasi labiau negu mums; mes geidžiame, nors ir neteisėtai, turėti, ką kiti turi; todėl naudojamės nusikalstamais metodais siekdami sumažinti tų žmonių džiaugsmą arba patys įsigyti tai, ar parodyti, jog jie neturi tiek daug, kiek būtų įprasta turėti. ... Taip mumyse bus patenkinama pavydo dvasia“ (Romiečiams 1:29; Jokūbo 4:5).

Priešingai tam, Barnesas įdomiai pareiškė apie meilę, kuri „nepavydi“ (1 Korintiečiams 13:4). Jis rašė: „Meilė nepavydi kitiems laimės, kurią jie turi; ji džiaugiasi jų gerove; o kai jų laimė didėja..., tie, kuriems meilė turi poveikį, ... jos nemažins, netrikdys jų dėl sėkmės, neatitrauks jų nuo tos laimės, nemurmės ir neliūdės, kad patys nėra tokie privilegijuoti. ... Jei mes mylėtume kitus, jei mes džiaugtumės jų laime, nepavydėtume.“

[Iliustracija 20 puslapyje]

Finėjas buvo uolus tyrai garbinti Jehovą