Kilnus moterų vaidmuo tarp ankstyvųjų Dievo tarnų
„Viešpats [„Jehova“, NW] Dievas kalbėjo: ‛Netinka žmogui vienam būti. Aš padarysiu jam pagalbininkę, kuri jam atitiktų [„būtų jo papildymas“, NW]“ (PRADŽIOS 2:18, ŠvR).
1. Kaip vienas Biblijos žodynas aprašo moterų dalią senovės laikais?
„NIEKUR senovėje Viduržemio jūros pakrančių šalyse arba Artimuosiuose Rytuose moterys neturėjo tokios laisvės, kokią jos turi dabartinėje Vakarų visuomenėje. Buvo visuotinai įprastas dalykas, kad moterys buvo priklausomos nuo vyrų, lygiai kaip vergai buvo priklausomi nuo laisvųjų ir jaunesni žmonės nuo senesniųjų. ... Berniukai buvo labiau gerbiami negu mergaitės, ir naujagimės mergaitės kartais būdavo paliekamos be priežiūros, kad numirtų.“ Taip vienas Biblijos žodynas aprašo moterų dalią senovės laikais.
2, 3. a) Pagal vieną ataskaitą, kokia šiandien yra daugelio moterų padėtis? b) Kokie iškyla klausimai?
2 Šiandien daugelyje pasaulio vietų padėtis nedaug geresnė. Kasmetinėje JAV Valstybės departamento ataskaitoje apie žmogaus teises 1994-aisiais pirmą kartą buvo atkreiptas dėmesys į elgesį su moterimis. „Faktai iš 193 šalių rodo, jog kasdienė diskriminacija realiai egzistuoja“, — remiantis šia ataskaita pareiškiama New York Times antraštėje.
3 Kadangi daug skirtingos kultūrinės kilmės moterų yra susijusios su Jehovos tautos susirinkimais visoje žemėje, iškyla kai kurie klausimai: ar ką tik aprašytas elgesys su moterimis yra toks, kokį Dievas pradžioje buvo numatęs? Kaip buvo elgiamasi su moterimis Jehovos garbintojų tarpe bibliniais laikais? Ir kaip turėtų būti elgiamasi su moterimis šiandien?
„Pagalbininkė“ ir „papildymas“
4. Ką Jehova pastebėjo po to, kai pirmasis vyras kurį laiką buvo Edeno sode vienas, ir ką Dievas tada padarė?
4 Jau kurį laiką Adomui esant vienam Edeno sode, Jehova pastebėjo: „Netinka žmogui vienam būti. Aš padarysiu jam pagalbininkę, kuri jam atitiktų [„būtų jo papildymas“, NW]“ (Pradžios 2:18). Nors Adomas ir buvo tobulas vyras, reikėjo dar kažko, kad būtų įgyvendintas Kūrėjo tikslas. Kad patenkintų tą poreikį, Jehova sukūrė moterį ir įvykdė pirmąją santuoką (Pradžios 2:21-24).
5. a) Kaip hebrajiškas daiktavardis, išverstas žodžiu „pagalbininkas“, dažnai vartojamas Biblijos rašytojų? b) Ką pažymi faktas, kad Jehova apibūdino pirmąją moterį kaip „papildymą“?
5 Ar žodžiai „pagalbininkė“ ir „papildymas“ nurodo, kad vaidmuo, Dievo skirtas moteriai, negarbingas? Priešingai. Biblijos rašytojai hebrajišką daiktavardį (ʽeʹzer), reiškiantį „pagalbininkas“, dažnai pritaiko Dievui. Pavyzdžiui, Jehova įrodo, kad jis yra „mūsų padėjėjas ir skydas“ (Psalmių 32:20; Išėjimo 18:4; Pakartoto Įstatymo 33:7). Ozėjo 13:9 (NW) Jehova netgi kalba apie save kaip apie Izraelio „pagalbininką“. O dėl hebrajiško žodžio (neʹghedh), išversto žodžiu „papildymas“, vienas Biblijos mokslininkas paaiškina: „Pagalba, kurios tikimasi, nėra vien pagalba kasdienėje jo veikloje arba suteikiant gyvybę vaikams..., bet abipusė parama, kurią teikia draugystė.“
6. Kas buvo pasakyta po moters sukūrimo ir kodėl?
6 Taigi kad Jehova apibūdina moterį kaip „pagalbininkę“ ir „papildymą“, nėra nieko nepagarbaus. Moteris turėjo savo unikalią protinę, emocinę ir fizinę sandarą. Ji buvo tinkama antrininkė, patenkinantis papildymas vyrui. Abu buvo skirtingi, bet abu reikalingi, kad pagal Kūrėjo tikslą būtų ‛pripildyta žemė’. Tai buvo akivaizdu po jų abiejų, vyro ir moters, sukūrimo, kai „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera“ (Pradžios 1:28, 31).
7, 8. a) Kokią įtaką Edene padaryta nuodėmė turėjo moters vaidmeniui? b) Kokie klausimai iškyla dėl Pradžios 3:16 žodžių išsipildymo Jehovos garbintojų atžvilgiu?
7 Po to, kai buvo padaryta nuodėmė, vyro ir moters padėtis pasikeitė. Jiems abiems, kaip nusidėjėliams, Jehova paskelbė nuosprendį. „Aš padauginsiu tavo vargus ir tavo gimdymus [„tavo nėštumo skausmą“, NW]“, — pasakė Jehova Ievai, kalbėdamas apie galimą atvejį, kuriam jis leidžia atsitikti, tarytum sukeltą jo paties. Jis pridūrė: „Tu gimdysi sopuliuose ir būsi vyro valdžioje [„geisi savo vyro“, NW], o jis bus tavo valdovas“ (Pradžios 3:16). Nuo to laiko daug žmonų, dažnai žiauriai, buvo savo vyrų valdomos. Užuot vertinus jas kaip pagalbininkes ir papildytojas, su jomis dažnai elgiamasi beveik kaip su tarnaitėmis arba vergėmis.
8 Taigi ką Pradžios 3:16 išsipildymas reiškė Jehovos garbintojoms moterims? Ar joms buvo skirta tarnauti ir būti pažemintoms? Visiškai ne! Bet kaip dėl Biblijos pranešimų, kuriuose kalbama apie moteris liečiantį elgesį ir papročius, kurie šiandien kai kuriose bendruomenėse gali atrodyti nepriimtini?
Suprasti biblinius papročius
9. Kai svarstome apie papročius, liečiančius biblinių laikų moteris, kokius tris dalykus turime turėti omenyje?
9 Bibliniais laikais tarp Dievo tarnų su moterimis buvo elgiamasi gerai. Žinoma, apsvarstant moteris liečiančius tų dienų papročius, naudinga turėti omenyje keletą veiksnių. Pirma, jeigu Biblijoje kalbama apie nemalonias situacijas, kurios susidarė dėl savanaudiško nedorų vyrų viešpatavimo, tai nereiškia, kad Dievas pritarė tokiam elgesiui su moterimis. Antra, nors Jehova kurį laiką pakentė tam tikrus papročius tarp savo tarnų, jis reguliavo juos, kad moterys būtų apsaugotos. Trečia, mes turime būti atsargūs, kad nespręstume apie senovės papročius lygindami juos su dabartinėmis normomis. Tam tikri papročiai, kurie gali atrodyti nemalonūs šiandien gyvenantiems žmonėms, anų laikų moterų nebūtinai buvo laikomi nepagarbiais. Apsvarstykime kai kuriuos pavyzdžius.
10. Koks buvo Jehovos požiūris į poligamiją ir kas parodo, kad jis niekada neatsisakė savo pradinės monogamijos normos?
10 Poligamija.a Pagal pradinį Jehovos tikslą, žmona neturėjo dalytis savo vyru su kita moterimi. Dievas sukūrė Adomui tiktai vieną žmoną (Pradžios 2:21, 22). Po maišto Edene poligamija pirmiausia pasireiškė Kaino linijoje. Galiausiai ji tapo papročiu ir buvo perimta kai kurių Jehovos garbintojų (Pradžios 4:19, ŠvR; 16:1-3; 29:21-28). Nors Jehova leido poligamiją ir tai padėjo padidinti Izraelio gyventojų skaičių, jis parodė dėmesį moterims reguliuodamas šį paprotį, kad būtų apsaugotos žmonos ir jų vaikai (Išėjimo 21:10, 11; Pakartoto Įstatymo 21:15-17). Be to, Jehova niekada neatsisakė savo pradinės monogamijos normos. Nojus ir jo sūnūs, kuriems buvo pakartotas įsakymas ‛veistis ir pripildyti žemę’, visi laikėsi monogamijos (Pradžios 7:7; 9:1; 2 Petro 2:5). Dievas apibūdino save kaip vieną žmoną turintį vyrą, kai simboliškai vaizdavo savo ryšį su Izraeliu (Izaijo 54:1, 5, ŠvR). Po to Dievo pradinė monogamijos norma taip pat buvo atkurta Jėzaus Kristaus ir jos buvo laikomasi pirmųjų krikščionių susirinkime (Mato 19:4-8; 1 Timotiejui 3:2, 12, NTP, išnaša).
11. Kodėl bibliniais laikais buvo mokamas mokestis už nuotaką ir ar tai buvo nepagarba moterims?
11 Mokesčio už nuotaką mokėjimas. Knygoje „Senovės Izraelis — jo gyvenimas ir institucijos“ (anglų k.) pareiškiama: „Šis įsipareigojimas sumokėti merginos šeimai sumą pinigų arba to ekvivalentą sudaro išorinį įspūdį, kad izraelitų santuoka — tai pirkimas. Bet [mokestis už nuotaką], atrodo, yra veikiau ne kaina, sumokėta už moterį, o kompensacija jos šeimai“ (kursyvas mūsų). Taigi mokestis už nuotaką buvo skirtas kompensuoti moters šeimai nuostolį už tai, kad ši neteko jos patarnavimų, ir už pastangas bei išlaidas, kurių iš jos šeimos pareikalavo rūpinimasis ja. Tai nebuvo nepagarba moteriai, bet patvirtinimas, kad ji buvo vertinga savo šeimai (Pradžios 34:11, 12; Išėjimo 22:16; žiūrėk 1989 m. sausio 15 d. Sargybos bokštą anglų k., puslapiai 21—24).
12. a) Kaip susituokę vyrai ir moterys kartais vadinami Rašte ir ar šios sąvokos moterims buvo įžeidžiančios? b) Kas pažymėtina dėl sąvokų, kurias Jehova vartojo Edene? (Žiūrėk išnašą.)
12 Vyrai kaip „savininkai“. Atsitikimas Abraomo ir Saros gyvenime apie 1918 m. p. m. e. parodo, kad jų laikais buvo akivaizdžiai tapę papročiu žiūrėti į vedusį vyrą kaip į „savininką“ (hebrajiškai baʹʽal), o į ištekėjusią moterį kaip į „priklausančią vyrui“ (hebrajiškai beʽu·lahʹ) (Pradžios 20:3, NW). Šios sąvokos atitinkamai kartais vartojamos Rašte, ir nėra nurodymo, kad ikikrikščioniškųjų laikų moterims jos būtų buvusios įžeidžiančios (Pakartoto Įstatymo 22:22, NW).b Tačiau į žmonas nebuvo žiūrima kaip į nuosavybės dalį. Nuosavybę arba turtą buvo galima pirkti, parduoti ir netgi paveldėti, bet taip nebuvo su žmona. „Namai ir turtai duodami gimdytojų, — sako Biblijos patarlė, — gudri gi moteris [„protinga žmona“, NW] — ypatinga Viešpaties [„Jehovos“, NW] dovana“ (Patarlių 19:14; Pakartoto Įstatymo 21:14).
Kilnus vaidmuo
13. Kai dievobaimingi vyrai sekdavo Jehovos pavyzdžiu ir paklusdavo jo Įstatymui, kaip tai atsiliepdavo moterims?
13 Koks tad buvo moterų vaidmuo tarp Dievo tarnų ikikrikščioniškais laikais? Kaip į jas buvo žiūrima ir su jomis elgiamasi? Paprastai sakant, kai dievobaimingi vyrai sekdavo paties Jehovos pavyzdžiu ir paklusdavo jo Įstatymui, moterys išlaikydavo savo orumą ir turėdavo daug teisių bei privilegijų.
14, 15. Kas įrodo, kad moterys Izraelyje buvo gerbiamos, ir kodėl Jehova galėjo teisėtai laukti iš savo garbintojų vyrų, kad jie gerbtų jas?
14 Moterys turėjo būti gerbiamos. Dievo Įstatyme Izraeliui buvo įsakyta gerbti ir tėvus, ir motinas (Išėjimo 20:12; 21:15, 17). „Kiekvienas tebijo savo tėvo ir savo motinos“, — sakoma Kunigų 19:3. Kai Betsabėja kartą atėjo pas savo sūnų Saliamoną, pagarbos ženklan ‛karalius atsikėlė prieš ją ir labai žemai nusilenkė’ (3 Karalių 2:19). Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica pažymima: „Pranašiški Dievo meilės Izraeliui sulyginimai su vyro meile savo žmonai galėjo būti padaryti tik visuomenėje, kurioje moterys buvo gerbiamos.“
15 Jehova laukia iš savo garbintojų vyrų, kad jie gerbtų moteris, kadangi jis gerbia jas. To įrodymai randami Rašto vietose, kur Jehova atvejus apie moteris pritaiko iliustracijoms ir palygina savo jausmus su tų moterų jausmais (Izaijo 42:14, NW; 49:15; 66:13, ŠvR). Tai padeda skaitytojams suprasti, ką jaučia Jehova. Įdomu, kad hebrajiškas žodis „gailestingumas“, arba „užuojauta“, kurį Jehova pritaiko sau, glaudžiai susijęs su žodžiu „įsčios“ ir gali būti apibūdintas kaip „motiniškas jausmas“ (Išėjimo 33:19; Izaijo 54:7).
16. Kokie pavyzdžiai rodo, kad dievobaimingų moterų patarimas buvo vertinamas?
16 Dievobaimingų moterų patarimas buvo vertinamas. Kai kartą dievobaimingasis Abraomas dvejojo, ar paklausyti savo dievobaimingos žmonos Saros patarimo, Jehova pasakė jam: „Klausyk jos balso“ (Pradžios 21:9b-12). Ezavo hetitės žmónos „nuliūdino Izaoko ir Rebekos širdį“. Galiausiai Rebeka pasakė, kokį sielvartą ji patirtų, jeigu jų sūnus Jokūbas imtų į žmonas hetitę. Kaip reagavo Izaokas? „Taigi, — sakoma pranešime, — Isaokas pasišaukė Jokubą, jį palaimino ir jam įsakė tardamas: Neimk žmonos iš Kanaano giminės.“ Taip, nors Rebeka ir nedavė tiesioginio patarimo, jos vyras padarė sprendimą parodydamas, kad atsižvelgia į jos jausmus (Pradžios 26:34, 35; 27:46; 28:1). Karalius Dovydas vėliau išvengė kraujo praliejimo, kadangi paklausė Abigailės maldavimo (1 Samuelio 25:32-35).
17. Kas rodo, kad moterys turėjo tam tikrą autoritetą šeimoje?
17 Moterys turėjo tam tikrą autoritetą šeimoje. Vaikai buvo raginami: „Mano sūnau, klausyk savo tėvo nurodymų ir neniekink savo motinos įsakymų“ (Patarlių 1:8, ŠvR). „Stropiõs moteriškės“ apibūdinimas Patarlių 31 skyriuje atskleidžia, kad darbšti ištekėjusi moteris ne tik tvarkė namų ūkį, bet taip pat galėjo sudarinėti nekilnojamojo turto sandėrius, įveisti produktyvų lauką, užsiimti smulkia prekyba ir buvo žinoma dėl savo išmintingų žodžių. Visų svarbiausia buvo tai, kad girtina moteris nuolankiai bijojo Jehovos. Nenuostabu, kad tokiõs žmonõs vertė buvo „žymiai didesnė negu koralų“ (NW)! Brangūs raudoni koralai buvo didžiai vertinami gaminant juvelyrinius dirbinius ir dekoruojant (Patarlių 31:10-31).
Moterys, kurios įgijo ypatingą Dievo palankumą
18. Kaip kai kurioms moterims bibliniais laikais buvo suteikta ypatinga malonė?
18 Jehovos požiūrį į moteris atspindėjo tai, kad bibliniais laikais kai kurioms iš jų jis suteikė ypatingą malonę. Hagarą, Sarą ir Manojo žmoną aplankė angelai, kurie perdavė joms Dievo nurodymus (Pradžios 16:7-12; 18:9-15; Teisėjų 13:2-5). Buvo „moterų, tarnaujančių“ prie padangtės, ir giesmininkių Saliamono namuose (Išėjimo 38:8, ŠvR; 1 Samuelio 2:22, ŠvR; Ekleziasto 2:8).
19. Kaip kartais Jehova naudojosi moterimis atstovauti sau?
19 Keletą kartų Izraelio istorijoje Jehova naudojosi moterimis atstovauti sau arba kalbėti už save. Apie pranašę Deborą mes skaitome: „Izraelio sūnūs ateidavo pas ją į teismą“ (Teisėjų 4:5, ŠvR). Po Izraelio pralaimėjimo kanaaniečių karaliui Jabinui Deborai iš tiesų teko ypatinga privilegija. Ji, matyt, bent iš dalies, buvo kompozitorė pergalės giesmės, kuri galiausiai tapo įkvėpto Jehovos pranešimo dalimi (Teisėjų, 5 skyrius).c Šimtmečiais vėliau, kad pasiteirautų Jehovos, karalius Jozijas pasiuntė delegaciją, į kurią įėjo vyriausiasis kunigas, pas pranašę Holdą. Holda galėjo autoritetingai atsakyti: „Štai ką sako Viešpats [„Jehova“, NW], Israėlio Dievas“ (4 Karalių 22:11-15). Tuo atveju karalius liepė delegacijai eiti pas pranašę, bet tai buvo padaryta norint gauti Jehovos nurodymus. (Palygink Malachijo 2:7.)
20. Kokie pavyzdžiai parodo Jehovos rūpinimąsi moterų jausmais ir gerove?
20 Jehovos rūpinimasis moterų gerove akivaizdus iš pavyzdžių, kur jis veikė kai kurių savo garbintojų moterų naudai. Jis du kartus įsikišo gindamas gražiąją Abraomo žmoną Sarą nuo išniekinimo (Pradžios 12:14-19; 20:1-7). Dievas parodė malonę Jokūbo mažiau mylimai žmonai Lijai ‛padarydamas ją vaisingą’, ir ji pagimdė sūnų (Pradžios 29:31, 32). Kai dvi dievobaimingos izraelitės pribuvėjos rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų vyriškos lyties žydų vaikus nuo nužudymo Egipte, Jehova įvertindamas tai „joms suteikė gausingus palikuonis“ (Išėjimo 1:17, 20, 21). Jis taip pat atsakė į karštą Onos maldą (1 Samuelio 1:10, 20). Ir kai pranašo našlė susidūrė su skolintoju, kuris buvo pasiruošęs paimti jos vaikus, kad būtų atsiskaityta už skolą, Jehova nepaliko jos nelaimėje. Dievas meilingai įgalino pranašą Eliziejų padauginti jos aliejaus atsargas, kad ji galėtų sumokėti skolą. Taigi ji apsaugojo savo šeimą ir savo orumą (Išėjimo 22:22, 23; 4 Karalių 4:1-7).
21. Kokį darnų moterų dalios aprašymą pateikia Hebrajų Raštai?
21 Taigi Hebrajų Raštai visiškai neparemia žeminančio požiūrio į moteris, bet pateikia darnų vaizdą apie jų vietą tarp Dievo tarnų. Nors Jehova neapsaugojo savo garbintojų moterų nuo Pradžios 3:16 žodžių išsipildymo, dievobaimingi vyrai, kurie sekė Jehovos pavyzdžiu ir laikėsi jo Įstatymo, su moterimis elgėsi kilniai ir su pagarba.
22. Kaip moterų vaidmuo jau buvo pasikeitęs Jėzui esant žemėje ir kokie iškyla klausimai?
22 Praslinkus šimtmečiams po Hebrajų Raštų užbaigimo, moterų vaidmuo tarp žydų pasikeitė. Kai Jėzus pasirodė žemėje, rabinų tradicijos buvo žymiai apribojusios moterų religines privilegijas ir jų visuomeninį gyvenimą. Ar tos tradicijos turėjo įtakos tam, kaip Jėzus elgėsi su moterimis? Kaip su krikščionėmis moterimis turi būti elgiamasi šiandien? Šie klausimai bus apsvarstomi kitame straipsnyje.
[Išnašos]
a Pagal žodyną Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary, „poligamija“ yra „santuoka, kurioje tiek vienos, tiek kitos lyties sutuoktinis gali turėti daugiau negu vieną partnerį tuo pat metu“. Konkretesnis terminas „poliginija“ apibrėžiamas kaip „padėtis arba paprotys vienu metu turėti daugiau negu vieną žmoną arba moterį“.
b Hebrajų Raštuose apie susituokusius vyrus ir moteris daug dažniau kalbama kaip apie „vyrą“ (hebrajiškai ʼish) ir „žmoną“ (hebrajiškai ʼish·shahʹ). Edene, pavyzdžiui, Jehova nevartojo sąvokų „savininkas“ ir „priklausanti vyrui“, bet „vyras“ ir „žmona“ (Pradžios 2:24, ŠvR; 3:16, 17). Ozėjo pranašystėje buvo išpranašauta, kad sugrįžęs iš nelaisvės Izraelis atgailaudamas vadins Jehovą: „Mano vyras“ ir nebevadins: „Mano savininkas“. Tai gali reikšti, kad sąvoka „vyras“ turėjo švelnesnę reikšmę negu „savininkas“ (Ozėjo 2:16, NW).
c Įsidėmėtina, kad nurodant Deborą Teisėjų 5:7 (NW), vartojamas pirmasis asmuo.
Kaip tu atsakytum?
◻ Ką žodžiai „pagalbininkė“ ir „papildymas“ nurodo apie moteriai Dievo paskirtą vaidmenį?
◻ Svarstydami moteris liečiančius papročius bibliniais laikais, ką turime turėti omenyje?
◻ Kas parodo, kad moterims buvo skirtas kilnus vaidmuo tarp ankstyvųjų laikų Dievo tarnų?
◻ Kaip Jehova suteikė ypatingą malonę moterims ikikrikščioniškais laikais?