Nuraminimas nuo „visokios paguodos Dievo“
„Tebūnie pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 KORINTIEČIAMS 1:3, 4).
1, 2. Kokios paguodos reikia liūdintiesiems?
LIŪDINČIAM žmogui reikia tikros paguodos — ne banalių bei šabloniškų žodžių. Visi mes esame girdėję, kad ‛laikas užgydys žaizdas’, bet ar gali tuoj po netekties sielvarto apimtą žmogų paguosti tokia mintis? Krikščionys žino, kad Dievas pažadėjo prikėlimą, tačiau tai neapsaugo nuo didelio skausmo bei traumos esant nelauktai netekčiai. Ir, aišku, jei jūs praradote vaiką, kiti gyvi vaikai nepakeičia to brangiojo, kuris mirė.
2 Netekties momentu mums daugiausia padeda tikroji paguoda — tokia, kuri paremta tvirtais Dievo pažadais. Mums taip pat reikia atjautos. Jos tikrai reikėjo Ruandos žmonėms ir ypač šimtams tenykščių Jehovos Liudytojų šeimų, praradusių artimuosius tose žiauriose etninėse žudynėse. Iš ko gali susilaukti paguodos tie, kurie gedi?
Jehova — paguodos Dievas
3. Kokį paguodos pavyzdį davė Jehova?
3 Jehova davė pavyzdį suteikdamas mums visiems paguodą. Jis pasiuntė savo viengimį Sūnų, Kristų Jėzų, į žemę, kad suteiktų mums amžinąją paguodą ir viltį. Jėzus mokė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Jis taip pat pasakė savo pasekėjams: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Kitu atveju jis pasakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Ir Paulius tvirtino: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Romiečiams 5:8). Iš šių ir daugelio kitų Rašto tekstų mes suvokiame Dievo ir Kristaus Jėzaus meilę.
4. Kodėl apaštalas Paulius buvo ypač skolingas Jehovai?
4 Apaštalas Paulius ypač suprato neužtarnautą Jehovos gerumą. Jis buvo išvaduotas iš dvasinės mirties būsenos, iš aršaus Kristaus pasekėjų persekiotojo pats tapęs persekiojamu krikščionimi (Efeziečiams 2:1-5). Jis aprašo savo atvejį: „Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė“ (1 Korintiečiams 15:9, 10).
5. Ką rašė Paulius apie paguodą iš Dievo?
5 Tad Pauliui tiko parašyti: „Tebūnie pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame. Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad būdami kentėjimų draugai jūs būsite ir paguodos bendrai“ (2 Korintiečiams 1:3-7).
6. Ką reiškia graikiškas žodis, išverstas „paguoda“?
6 Kokie padrąsinantys žodžiai! Graikiškas žodis, čia išverstas „paguoda“, turi reikšmę „kvietimas būti šalia“. Todėl „tai yra stovėti šalia žmogaus, kad jis būtų padrąsintas, kai patiria sunkų išmėginimą“ (A Linguistic Key to the Greek New Testament). Vienas biblistas rašė: „Šis žodis... visada reiškia daug daugiau negu raminanti užuojauta. ... Krikščioniška paguoda visada yra paguoda, kuri teikia padrąsinimą; tai paguoda, įgalinanti žmogų įveikti visus gyvenimo sunkumus.“ Paguodą taip pat teikia raminantys žodžiai, pagrįsti tvirtu pažadu ir viltimi, — būtent apie mirusiųjų prikėlimą.
Jėzus ir Paulius — užjaučiantys guodėjai
7. Kaip Paulius paguodė savo brolius krikščionis?
7 Kokį puikų pavyzdį, kaip teikti paguodą, rodė Paulius! Jis galėjo parašyti broliams Tesalonikoje: „Jūsų tarpe buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs. Jūs žinote, kaip mes kiekvieną iš jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome, kalbinome, maldavome.“ Panašiai kaip mylintys, rūpestingi tėvai, mes visi galime dalintis savo šiluma bei užuojauta su kitais, kai jiems to reikia (1 Tesalonikiečiams 2:7, 8, 11, 12).
8. Kodėl Jėzaus mokymas yra paguoda tiems, kurie liūdi?
8 Rodydamas tokį rūpinimąsi bei gerumą, Paulius tik imitavo savo didįjį Pavyzdį — Jėzų. Prisimink užjaučiantį Jėzaus kvietimą visiems, kaip užrašyta Mato 11:28-30: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Taip, Jėzaus mokymas yra atgaiva, nes jis teikia viltį ir pažadą — prikėlimo pažadą. Tai viltis ir pažadas, kuriuos mes siūlome žmonėms, pavyzdžiui, palikdami jiems brošiūrą „Kai miršta tavo mylimas asmuo“ (rusų k.). Ši viltis gali padėti visiems mums, net jei liūdime jau ilgą laiką.
Kaip paguosti tuos, kurie gedi
9. Kodėl mes neturime būti nekantrūs su liūdinčiais žmonėmis?
9 Negalima numatyti, kada baigsis liūdesio laikotarpis po mylimo asmens mirties. Kai kurie žmonės neša gedulo naštą visą savo gyvenimą, ypač tie, kurie neteko savo vaiko. Ištikimų krikščionių pora Ispanijoje 1963 metais prarado savo vienuolikmetį sūnų dėl meningito ligos. Iki pat šios dienos jie vis dar braukia ašaras, kai kalba apie Pakitą. Sukaktys, nuotraukos, suvenyrai gali sukelti liūdnus prisiminimus. Todėl mums niekada nereikia būti nekantriems ir manyti, kad kiti jau turi būti atsigavę po savo netekties. Vienas autoritetingas medicinos šaltinis pripažįsta: „Depresija ir nuotaikos kaita gali tęstis keletą metų.“ Tačiau atmink, kad kaip fiziniai randai ant kūno, taip ir emociniai randai, gali likti visam mūsų gyvenimui.
10. Ką turime daryti, kad padėtume tiems, kurie gedi?
10 Kaip mes galime praktiškai paguosti tuos, kurie gedi krikščionių susirinkime? Broliui arba seseriai, kuriems reikia paguodos, mes su visu nuoširdumu galime pasakyti: „Jei kuo nors galiu tau padėti, tik pasakyk man.“ Tačiau iš tikrųjų ar dažnai artimojo netekęs žmogus kreipiasi į mus sakydamas: „Aš sugalvojau, kaip tu gali man padėti“? Matyt, mes patys turime imtis tinkamos iniciatyvos, jei norime paguosti tą, kuris gedi. Tad ką mes galime padaryti, kad būtų naudos? Yra keletas praktinių patarimų.
11. Kaip išklausydami mes galime paguosti kitus?
11 Išklausyk. Vienas iš naudingiausių dalykų, ką tu gali padaryti, — tai pasidalinti artimojo netekusio žmogaus skausmu jį išklausydamas. Tu galėtumei paklausti: „Ar nenorėtumei pasikalbėti apie tai?“ Tegu asmuo nusprendžia. Vienas krikščionis prisimena, kaip buvo tėvui mirus: „Man iš tikrųjų palengvėdavo, kai kiti klausdavo, kas atsitiko, ir po to tikrai išklausydavo.“ Kaip patarė Jokūbas, būk greitas klausytis (Jokūbo 1:19). Išklausyk kantriai ir užjausdamas. „Verkite su verkiančiais“, — patariama Biblijoje, Romiečiams 12:15. Atsimink, jog Jėzus verkė kartu su Morta ir Marija (Jono 11:35).
12. Kokį nuraminimą galime pasiūlyti tiems, kurie gedi?
12 Nuramink. Turėk omenyje, jog asmuo, netekęs artimojo, gali jaustis kaltas galvodamas, kad galbūt jis galėjo daugiau padaryti. Patikink jį, jog, matyt, visa, kas įmanoma, buvo padaryta (ar ką nors dar, kas, tavo manymu, būtų tikra ir pozityvu). Nuramink jį, kad tai, ką jis jaučia, visiškai nėra nenormalu. Papasakok jam apie kitus tau pažįstamus žmones, kurie sėkmingai atsigavo po panašios netekties. Kitaip tariant, būk jautrus ir užjaučiantis. Mūsų širdinga pagalba gali reikšti labai daug! Saliamonas rašė: „Laiku pasakytas žodis yra kaip auksinis obuolys ant sidabrinio padėklo“ (Patarlių 16:24; 25:11, ŠvR; 1 Tesalonikiečiams 5:11, 14).
13. Kaip gali padėti tai, kad mes esame prieinami?
13 Būk prieinamas. Būk prieinamas ne tik keletą pirmų dienų, kai yra daug draugų ir giminių, bet jei reikia, ir vėliau, praėjus mėnesiams, kai kiti bus grįžę prie įprastos tvarkos. Liūdesio laikotarpis gali būti labai įvairus, priklausantis nuo žmogaus. Mūsų krikščioniškas dėmesys ir užuojauta gali reikšti labai daug bet kuriuo metu, kai to reikia. Biblija sako, kad „žmogus, meilingas draugystėje, labiau mylimas kaip brolis“. Todėl posakis „Tikrą draugą pažinsi nelaimėje“ yra visiems žinoma tiesa ir mes turime jos laikytis (Patarlių 18:24; palygink Apaštalų darbų 28:15).
14. Apie ką galėtume kalbėti, kad paguostume artimojo netekusį asmenį?
14 Kalbėk apie gerąsias mirusiojo savybes: tai dar viena didelė parama, kai ji siūloma tinkamu metu. Papasakok šviesius epizodus, kuriuos prisimeni apie tą asmenį. Nebijok minėti mirusiojo vardo. Nesielk taip, tarsi tas mylimas asmuo, kurio neteko, niekada neegzistavo ar buvo menkystė. Paguodžia sužinojus tai, kas tvirtinama Harvardo medicinos fakulteto leidinyje: „Asmuo, netekęs artimojo, būna atsigavęs tada, kai pagaliau gali galvoti apie mirusįjį be neįveikiamo liūdesio... Kai apsiprantama su nauja tikrove, liūdesį pakeičia brangūs prisiminimai.“ „Brangūs prisiminimai“ — kokia paguoda prisiminti tuos mielus momentus, praleistus su mylimu žmogumi! Liudytojas, kuris prieš keletą metų prarado savo tėvą, pasakė: „Ypatingas mano prisiminimas — tai metas, kai skaitėme Bibliją su tėveliu vos tik jam pradėjus mokytis tiesos. Taip pat kai gulėdami upės pakrantėje kalbėjomės apie kai kurias mano problemas. Aš jį matydavau tik kas treji ketveri metai, todėl man šios progos buvo labai brangios.“
15. Kaip galime imtis iniciatyvos padėti?
15 Imkis iniciatyvos, kai tinka. Kai kurie liūdintys žmonės gali geriau laikytis negu kiti. Todėl pagal aplinkybes suteik praktinę paramą. Viena gedinti krikščionė prisimena: „Daugelis kalbėjo: ‛Pasakyk, jei ką galiu padaryti.’ O viena krikščionė nekláusė. Ji nuėjo tiesiai į miegamąjį, nuvilko suteptą patalynę ir ją išskalbė. Kita paėmė kibirą, pripylė vandens, skalbiklio ir išvalė kilimą, kurį mano vyras buvo apvėmęs. Tai buvo tikri draugai ir aš niekada jų neužmiršiu.“ Kai akivaizdu, jog reikia pagalbos, imkis iniciatyvos — galbūt paruošk valgyti, padėk valytis ar atlik naudingą įpareigojimą. Žinoma, mes turime būti atsargūs, kad neįkyrėtume gedinčiam žmogui, kai jis nori vienumos. Tad nuoširdžiai taikykime Pauliaus žodžius: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.“ Gerumas, kantrybė ir meilė niekada neapvilia (Kolosiečiams 3:12; 1 Korintiečiams 13:4-8).
16. Kodėl laiškas arba atvirukas gali paguosti?
16 Parašyk laišką arba nusiųsk atviruką su paguodos žodžiais. Dažnai nepagalvojama apie užuojautos laiško ar gražaus atjautos atviruko vertę. Koks jų pranašumas? Juos galima skaityti vis iš naujo. Toks laiškas neturi būti ilgas, bet jame turi būti parodyta užuojauta. Jame taip pat turi atsispindėti dvasinė nuotaika, tačiau be pamokslavimo. Gali paguosti vien tiktai pagrindinė mintis: „Mes pasiruošę tave palaikyti.“
17. Kaip gali paguosti malda?
17 Melskis su jais. Nemanyk, kad tavo malda su artimojo netekusiu bendrakrikščionimi ir už jį neturi didelės reikšmės. Biblijoje, Jokūbo 5:16, sakoma: „Daug gali... teisiojo malda.“ Pavyzdžiui, kai liūdintis asmuo girdi mus meldžiantis už jį, tai padeda jam išsklaidyti tokias neigiamas emocijas kaip kaltės jausmas. Silpnumo, demoralizacijos momentais Šėtonas bando pakenkti mums savo „machinacijomis“, arba „klastingais veiksmais“. Būtent tada mums reikia paguodos ir paramos malda, kaip tvirtino Paulius: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite malda užtardami visus šventuosius“ (Efeziečiams 6:11, Kingdom Interlinear; 6:18; palygink Jokūbo 5:13-15).
Ko reikia vengti
18, 19. Kaip mes galime būti taktiški vesdami pokalbius?
18 Kai asmuo gedi, taip pat yra dalykų, kurių nedera daryti arba sakyti. Patarlių 12:18 (ŠvR) perspėja: „Neapgalvota kalba sužeidžia lyg koks kardas, o išmintingųjų liežuvis pagydo.“ Kartais mes pasielgiame netaktiškai, to net nesuvokdami. Pavyzdžiui, mes galime tarti: „Aš žinau, kaip tu jautiesi.“ Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar tu patyrei tokią pat netektį? Be to, žmonių reakcija būna skirtinga. Tavo reakcija gali būti ne tokia pat kaip tų žmonių, kurie gedi. Daugiau jautrumo parodytume pasakydami: „Aš iš tikrųjų atjaučiu tave, nes ir pats patyriau panašią netektį, kai prieš kurį laiką mirė mano. ...“
19 Taip pat parodytume jautrumą vengdami aptarinėti, ar bus prikeltas mirusysis, ar ne. Kai kuriems broliams ir seserims sukelia daug skausmo kritiškos pastabos dėl mirusio netikinčio sutuoktinio ateities galimybių. Mes nesame teisėjai, nuo kurių priklausys prikelti ar neprikelti. Mes galime būti nuraminti, kad Jehova, matantis širdis, bus daug gailestingesnis negu dauguma iš mūsų kada nors sugebėtume būti (Psalmių 85:15; Luko 6:35-37).
Rašto tekstai, kurie paguodžia
20, 21. Kokie yra kai kurie Rašto tekstai, galintys paguosti gedintįjį?
20 Viena iš didžiausių nuraminimo priemonių, jei ji pasiūloma tinkamu metu, yra Jehovos pažadų mirusiesiems aptarimas. Tos Biblijos mintys bus naudingos gedinčiam asmeniui, tiek jau esančiam Liudytoju, tiek tam, kurį sutinkame tarnyboje. Kokie yra kai kurie tokie tekstai? Mes žinome, kad Jehova yra visokios paguodos Dievas, nes jis pasakė: „Aš, aš pats paguosiu.“ Jis taip pat pasakė: „Kaip motina užjaučia vaiką, taip paguosiu Aš jus“ (Izaijo 51:12; 66:13, ŠvR).
21 Psalmininkas rašė: „Tatai yra paguoda mano varge, nes tavo žodis atgaivina mane. Aš atsimenu, Viešpatie, kaip Tu esi pasaulį teisęs, ir tuo aš save pasiguodžiu. Tavo malonė tebūnie mano paguoda, kaip ir esi Savo tarnui pasižadėjęs.“ Atkreipk dėmesį, kad šiose ištraukose žodis „paguoda“ yra pakartotas kelis kartus. Taip, sielvartaudami mes galime rasti tikrą paguodą sau ir kitiems, jei atkreipiame dėmesį į Jehovos Žodį. Tai drauge su brolių meile ir užuojauta gali padėti mums sėkmingai įveikti netekties skausmą ir vėl užpildyti savo gyvenimą džiaugsminga veikla krikščioniškoje tarnyboje (Psalmių 118:50, 52, 76,).
22. Kokią mes turime perspektyvą?
22 Mes galime šiek tiek įveikti ir savo liūdesį padėdami kitiems jų sielvarto metu. Nukreipdami savo dėmesį į kitus, kuriems reikia paguodos, mes taip pat patiriame tikrą džiaugsmą duoti dovanas dvasine prasme (Apaštalų darbai 20:35). Dalinkimės su jais prikėlimo dienos viltimi, kai žmonės iš visų buvusių tautų, karta po kartos pasitiks savo prarastus mylimus asmenis, grįžtančius iš mirties į naująjį pasaulį. Kokia perspektyva! Kiek džiaugsmo ašarų liesis tuomet, nes mes prisiminsime, kad Jehova iš tikrųjų yra Dievas, „kuris guodžia prislėgtuosius“! (2 Korintiečiams 7:6, NTP).
Ar tu atsimeni?
◻ Kodėl Jehova yra „visokios paguodos Dievas“?
◻ Kaip Jėzus ir Paulius guodė liūdinčiuosius?
◻ Kokius kai kuriuos dalykus galime padaryti, kad paguostume gedinčiuosius?
◻ Ko turėtume vengti bendraudami su artimojo netekusiu asmeniu?
◻ Kokie yra tavo mėgiami Rašto tekstai, tinkantys paguosti netekties metu?
[Iliustracija 16 puslapyje]
Imkis taktiškos iniciatyvos padėti tiems, kurie liūdi