Ar iš anksto nulemtas likimas gali derintis su Dievo meile?

„MES apibrėžiame likimą kaip nekintamą Dievo planą, kuriuo remdamasis jis nusprendė, ką norėjo daryti su kiekvienu žmogumi. Nes jis nesukūrė jų, kad visi būtų vienodos padėties, bet iš anksto paskyrė vienus amžinajam gyvenimui, o kitus — amžinajam pasmerkimui.“

Taip protestantas reformatas Jonas Kalvinas apibrėžė savąją likimo sampratą knygoje Institutes of the Christian Religion (Krikščionių tikėjimo pamokymas). Ši samprata remiasi idėja, kad Dievas yra visažinis ir kad jo kūrinių veiksmai negali kelti abejonių dėl jo tikslų arba priversti jį ką nors keisti.

Bet ar tai tikrai atitinka, ką Biblija leidžia suprasti apie Dievą? Dar svarbiau, ar toks aiškinimas suderinamas su Dievo savybėmis, ypač su svarbiausiąja savybe — meile?

Dievui įmanoma išpranašauti ateitį

Dievas gali išpranašauti ateitį. Jis apibūdina save kaip ‛skelbiantį nuo pat pradžios paskutinius dalykus ir nuo pradžios, kas dar neįvykę, ir sakantį: „Mano nutarimas pasiliks ir visa mano valia įvyks“’ (Izaijo 46:10). Žmonijos istorijos laikotarpiu Dievas įgalino užrašyti savo pranašystes, kad parodytų, jog jis gali atskleisti savo išankstines žinias ir išpranašauti įvykius jiems dar neįvykus.

Taigi Babilono karaliaus Baltazaro dienomis, kai pranašas Danielius sapnavo du laukinius gyvūnus, kurių vienas užėmė antrojo vietą, Jehova pateikė jam to sapno išaiškinimą: „Avinas, kurį tu matei su dviem ragais, yra Medų ir Persų karalius [„karaliai“, ŠvR]. Ožys yra Graikų karalius“ (Danieliaus 8:20, 21). Akivaizdu, jog Dievas parodė savo išankstines žinias, kad atskleistų pasaulio valdžių seką. Tada dominavusią Babilono imperiją turėjo pakeisti Medija bei Persija, o po to Graikija.

Pranašystės taip pat gali liesti individualų asmenį. Pavyzdžiui, pranašas Michėjas paskelbė, kad Mesijas gims Betliejuje (Michėjo 5:2). Ir šiuo atveju Dievas parodė savo išankstinį žinojimą. Tačiau šis įvykis buvo paskelbtas turint ypatingą tikslą — atpažinti Mesiją. Šis pavyzdys nepatvirtina neapibrėžtos likimo doktrinos, liečiančios kiekvieną asmenį.

Priešingai, Raštas atskleidžia, jog yra situacijų, kurioms susidarius Dievas nusprendžia rezultato iš anksto nenumatyti. Prieš sunaikindamas Sodomą ir Gomorą, jis pareiškė: „Aš nužengsiu ir žiūrėsiu, ar pasiekusis mane šauksmas sutinka su jų darbais, ar gal taip nėra, kad žinočiau“ (Pradžios 18:21). Šis tekstas mums aiškiai parodo, kad Dievas iš anksto nežinojo šių miestų ištvirkimo masto, kol neištyrė tų dalykų.

Tiesa, Dievas gali numatyti tam tikrus įvykius, bet daugeliu atvejų jis nusprendžia nepritaikyti savo sugebėjimo iš anksto žinoti. Kadangi Dievas visagalis, jis turi laisvę naudotis savo sugebėjimais, kaip jis nori, — ne pagal norus netobulų žmonių.

Dievas, kuris gali ištaisyti dalykus

Kai kurie, kaip ir Kalvinas, sako, kad Dievas nulėmė žmogaus nupuolimą dar iki jo sukūrimo ir paskyrė ‛išrinktuosius’ iki to nupuolimo. Bet jeigu tai tiesa, ar Dievas nebūtų pasielgęs veidmainiškai, pasiūlydamas Adomui ir Ievai amžinojo gyvenimo perspektyvą, aiškiai žinodamas, kad jie nesugebės to pasiekti? Be to, Raštas niekur nepaneigia, kad pirmajai žmonių porai buvo duota pasirinkti: arba laikytis Dievo nurodymų ir gyventi amžinai, arba atmesti juos ir mirti (Pradžios, 2 skyrius).

Bet ar Adomo ir Ievos nuodėmė iš tikrųjų sugriovė Dievo tikslą? Ne, nes tuoj pat po jų nusižengimo Dievas pranešė, jog jis pažadins „sėklą“ (NW), kad sunaikintų Šėtoną bei jo agentus, ir kad jis vėl ištaisys dalykus žemėje. Lygiai kaip keletas vabzdžių negali sukliudyti sodininkui išauginti gerą derlių, taip Adomo ir Ievos nepaklusnumas nesukliudys Dievui paversti žemę rojumi (Pradžios, 3 skyrius).

Dievas vėliau atskleidė, kad bus Karalystės vyriausybė, patikėta karaliaus Dovydo palikuoniui, ir kad kiti bus priimti į šią Karalystę. Šie kiti pavadinti „aukščiausiojo Dievo šventaisiais“ (Danieliaus 7:18; 2 Samuelio 7:12; 1 Kronikų 17:11).a

Išpranašauti nereiškia nulemti

Tai, kad Dievas nenusprendė žinoti, kokia kryptimi nueis žmonija, nesutrukdė jam išpranašauti žmonių gerų ir blogų veiksmų pasekmes. Automechanikas, kuris perspėja vairuotoją apie blogą jo transporto priemonės būklę, negali būti laikomas atsakingu, jeigu įvyksta nelaimė, arba būti apkaltintas nulėmęs tai. Panašiai ir Dievas negali būti kaltinamas, kad jis nulėmęs liūdnas atskirų asmenų veiksmų pasekmes.

Ta pati tiesa pasitvirtino ir pirmosios žmonių poros palikuonių atveju. Prieš Kainui nužudant savo brolį, Jehova parodė Kainui pasirinkimo galimybę. Ar jis užvaldys nuodėmę, ar nuodėmė užvaldys jį? Niekur šiame pasakojime nenurodoma, kad Jehova būtų nulėmęs, jog Kainas apsispręs blogai elgtis ir nužudys savo brolį (Pradžios 4:3-7).

Vėliau Mozės įstatyme izraelitai buvo perspėti, kas atsitiks, jeigu jie nusigręš nuo Jehovos, pavyzdžiui, imdami sau žmonas iš pagoniškų tautų. Kaip buvo išpranašauta, taip ir įvyko. Tai galima matyti iš karaliaus Saliamono pavyzdžio, kuris vėlesniais savo gyvenimo metais savo svetimtaučių žmonų buvo paveiktas garbinti stabus (3 Karalių 11:7, 8). Taip, Dievas perspėjo savo tautos žmones, bet jis nenulėmė, kokie bus jų individualūs veiksmai.

Išrinktieji krikščionys yra raginami būti ištvermingi, jeigu jie nenori netekti pažadėtojo atpildo valdyti danguje su Kristumi (2 Petro 1:10; Apreiškimas 2:5, 10, 16; 3:11). Kaip praeityje klausė kai kurie teologai, — kodėl buvo duoti tokie priminimai, jeigu išrinktųjų pakvietimas buvo galutinis?

Lemtis ir Dievo meilė

Žmogui buvo duota laisva valia, nes jis buvo sukurtas pagal „Dievo paveikslą“ (Pradžios 1:27). Laisva valia buvo būtina, kad žmonės garbintų Dievą ir tarnautų jam iš meilės, — ne kaip robotai, kurių kiekvienas judesys iš anksto nustatytas. Meilė, parodoma protingų, laisvų kūrinių, įgalintų Dievą paneigti neteisingus apkaltinimus. Jis sako: „Būk išmintingas mano sūnau ir pradžiugink mano širdį, kad žinočiau, kaip atsakyti tam, kuris mane šmeižia“ (Patarlių 27:11, ŠvR).

Jeigu Dievo tarnų elgesys būtų nulemtas, arba, kitaip tariant, užprogramuotas, ar nebūtų galima suabejoti jų meilės savo Kūrėjui nuoširdumu? Ar tai taip pat nebūtų priešinga Dievo nešališkumui, jeigu jis iš anksto pasirinktų asmenis, paskirtus garbei ir laimei, neatsižvelgdamas į jų individualius nuopelnus? Be to, jeigu kai kuriems būtų teikiamos tokios lengvatos, o tuo tarpu kitiems paskiriama amžina bausmė, vargu ar tai sukeltų nuoširdžius „išrinktųjų“ dėkingumo jausmus (Pradžios 1:27; Jobo 1:8; Apaštalų darbai 10:34, 35).

Pagaliau Kristus liepė savo mokiniams skelbti gerąją naujieną visai žmonijai. Jeigu Dievas jau yra išsirinkęs tuos, kuriuos išgelbės, ar tai nesumažintų krikščionių uolumo, parodomo evangelizacijos darbe? Ar tai nepadarytų skelbimo darbo iš tikrųjų beprasmio?

Nešališka Dievo meilė yra stipriausia jėga, galinti paskatinti žmones taip pat jį mylėti. Didžiausias Dievo meilės pasireiškimas buvo paaukoti savo Sūnų dėl netobulos, nuodėmingos žmonijos. Dievo išankstinės žinios apie savo Sūnų yra unikalus atvejis, bet tuo mes užtikrinami, kad atkūrimas, pažadėtas per Jėzų, tikrai bus įvykdytas. Taip mes galime tikėti tuo Sūnumi ir artintis prie Dievo. Tad parodykime savo dėkingumą priimdami Dievo kvietimą sueiti į gerus ryšius su mūsų Kūrėju. Šiandien Dievas skiria šį kvietimą visiems, kas nori naudotis savo laisva valia ir parodyti savo meilę jam.

[Išnaša]

[Rėmelis 7 puslapyje]

NUMATYTI KAIP KLASĖ

„Kuriuos jis iš anksto nusižiūrėjo, tuos jis ir iš anksto paskyrė, kad jie būtų tokio pat pavidalo, kaip ir jo Sūnaus paveikslas, kad tuo būdu jis būtų pirmgimis daugelio brolių tarpe. O kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; o kuriuos jis pašaukė, tuos ir pateisino; o kuriuos pateisino, tuos ir garbingus padarė“ (Romiečiams 8:29, 30, NTP). Kaip mes turime suprasti sąvoką „paskyrė“, kurią Paulius vartoja šiose eilutėse?

Pauliaus samprotavimas čia nėra dogmatiškas argumentas, palaikantis individualaus likimo idėją. Anksčiau mūsų amžiuje katalikiškasis žodynas Dictionnaire de théologie catholique Pauliaus argumentus (Romiečiams 9—11 skyriai) aiškino taip: „Tarp katalikų mokslininkų vis labiau įsivyrauja nuomonė, jog tikroji idėja, kad amžinasis gyvenimas nulemtas, nėra išdėstyta.“ Tame pačiame nurodytame žodyne po to cituojant M. Lagranžą sakoma: „Klausimas, pradžioje išplėtotas Pauliaus, visiškai nėra lemties ir pasmerkimo klausimas, bet jame kalbama tik apie nežydų pakvietimą krikščionybės malonėn kaip apie tiesioginę priešingybę žydų netikėjimui. ... Tai liečia grupes, nežydus, žydus, o ne tiesiog konkrečius asmenis“ (kursyvas mūsų).

Ne taip seniai Biblija The Jerusalem Bible dėl šių skyrių (9—11) pateikė tą pačią išvadą sakydama: „Šių skyrių tema tad nėra klausimas apie individualų paskyrimą garbei ar netgi tikėjimui, bet čia kalbama apie Izraelio vaidmenį žmonijos gelbėjimo istorijos eigoje — vienintelę problemą, iškeltą S[enojo] T[estamento] tvirtinimų.“

Paskutinės Romiečiams 8 skyriaus eilutės priklauso tam pačiam kontekstui. Taigi šios eilutės gali mums teisingai priminti, kad Dievas iš anksto numatė egzistavimą klasės, arba grupės, sudarytos iš žmonių, kurie bus pakviesti valdyti su Kristumi, taip pat ir reikalavimus, kuriuos jie turi atitikti, — tačiau tai buvo padaryta nepaskyrus iš anksto konkrečių asmenų, nes tai būtų priešinga jo meilei ir teisingumui.