Būk doras ir gyvenk!
„PRAKEIK Dievą ir mirk.“ Mūsų žurnalo viršelyje pavaizduota Jobo žmona, užsipuolusi jį šiais žodžiais. Tai buvo maždaug prieš 3600 metų. Tačiau ši žodinė ataka prieš ištikimą Dievo tarną aiškiai nušviečia tą ginčytiną klausimą, su kuriuo žmonija susiduria iki pat šių dienų. Ištikimasis Jobas kentėjo dėl baisios netekties — savo gyvulių, namų, dešimties vaikų. Dabar jo kūną kankino chroniška liga; jis buvo bandomas iki kraštutinumo. Kur priežastis? Didžiausias Dievo ir žmogaus priešas, Šėtonas Velnias, ir toliau tvirtino, kad žmogus negalės likti ištikimas Dievui, jei bus sunkiai mėginamas (Jobo 1:11, 12; 2:4, 5, 9, 10).
Šiandieną, kaip ir Jobo dienomis, ‛visas pasaulis yra pavergtas piktojo’ — Šėtono Velnio (1 Jono 5:19). Iš tikrųjų tai tiesa, labiau tinkanti mūsų dienoms, nes dabar tas, „vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“, yra išmestas iš dangaus į šią žemę (Apreiškimas 12:9). Tai ir yra didelių nelaimių, ištikusių šiuolaikinę žmoniją, priežastis. Pirmasis pasaulinis karas, kilęs 1914-aisiais, paženklino ‛pradžią kentėjimų’, tebesitęsiančių visą šį 20-tą amžių (Mato 24:7, 8).
Gyvendamas šiame žiauriame, degradavusiame pasaulyje, ar kada nors pajutai, jog tavo žmogiška ištvermė pasiekė ribą? Gal tau kada nors kilo klausimas: ‛Ar turi gyvenimas kokią nors prasmę?’ Jobas turbūt jautėsi panašiai, tačiau jis niekada neprarado tikėjimo Dievu, nors ir darė klaidų. Jis išreiškė savo ryžtą šiais žodžiais: „Kol neateis mano galas... aš neatsisakysiu savo nekaltumo.“ Jis buvo tikras, kad Dievas ‛nustatys jo nekaltybę’ (Jobo 27:5; 31:6, ŠvR).
Jėzus Kristus, paties Dievo Sūnus, būdamas žemėje taip pat turėjo kęsti išbandymus. Šėtonas puolė Jėzų įvairiais būdais. Jis žaidė Jėzaus jausmais, kylančiais dėl fizinių poreikių, ir gundė ant kalno bandydamas Jo pasitikėjimą Dievo Žodžiu (Mato 4:1-11). Jis vargino Jėzų nuteikdamas atskalūnus Rašto žinovus bei fariziejus ir jų suklaidintus žmones jį persekioti, apkaltinti piktžodžiavimu, susimokyti nužudyti (Luko 5:21; Jono 5:16-18; 10:36-39; 11:57). Jie elgėsi su Jėzumi daug blogiau negu trys tariami guodėjai su Jobu (Jobo 16:2; 19:1, 2).
Getsemanės sode, prisiartinus Jėzaus išmėginimų kulminacijai, jis pasakė savo mokiniams: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ Tada jis „parpuolė kniūpsčias ir meldėsi: ‛Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!’“ Kad išsipildytų pranašiški žodžiai iš Psalmių 21:2, galiausiai ant kankinimo stulpo Jėzus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Bet galų gale Dievas neapleido Jėzaus, nes Jėzus liko tobulai ištikimas Jam ir davė pavyzdį, sektiną visiems tikriems krikščionims. Jehova apdovanojo Jėzų už ištikimybės laikymąsi prikeldamas jį bei pakeldamas į aukščiausią dangų (Mato 26:38, 39; 27:46; Apaštalų darbai 2:32-36; 5:30; 1 Petro 2:21). Dievas apdovanos ir visus kitus, kurie panašiai laikosi ištikimybės jam.
Jėzus savo dorumu ne tik visiškai atsakė į Šėtono iššūkį, bet ir pateikė savo tobulos žmogiškos gyvybės auką kaip išpirką, kurios pagrindu dorumo besilaikantys žmonės gali įgyti amžinąjį gyvenimą (Mato 20:28). Pirmiausia Jėzus surenka „mažąją kaimenę“ pateptųjų, kurie tampa bendrapaveldėtojais su juo dangaus Karalystėje (Luko 12:32). Po šito renkama „milžiniška minia“, kad pergyventų „didį sielvartą“ ir atėjusi iš jo paveldėtų amžinąjį gyvenimą Dievo Karalystės žemiškoje dalyje (Apreiškimas 7:9, 14-17).
Dorumo sergėtojas Jobas bus tarp tų milijardų mirusiųjų, kurie tada bus prikeliami, kad taptų taikios „naujos žemės“ visuomenės dalimi (2 Petro 3:13; Jono 5:28, 29). Kaip pavaizduota mūsų žurnalo paskutiniame puslapyje, Jobas buvo apdovanotas už savo dorumą, kai Jehova „palaimino paskesnius Ijobo metus labiau nekaip pirmuosius“. Jis įgijo dvasinį atsparumą kaip tas, kuris „nenusidėjo savo lūpomis“. Dievas pratęsė jo gyvenimą dar 140 metų. Materialiai jis davė Jobui dvigubai viso, ką tas turėjo anksčiau, ir Jobas „turėjo taip pat septynis sūnus ir tris dukteris“; jos buvo laikomos gražiausiomis visoje žemėje (Jobo 2:10; 42:12-16). Tačiau visas šis klestėjimas buvo tik išankstinis skanavimas tų palaimų, kuriomis dorumo sergėtojai džiaugsis „naujos žemės“ Rojuje. Tu taip pat gali būti to džiaugsmo dalininkas; apie tai aiškinama tolesniuose puslapiuose!
[Iliustracija 4 puslapyje]
Jėzus parodė tobulą pavyzdį kaip dorumo sergėtojas