54 APAŠTALAS JONAS
Jis neprarado drąsos net juodžiausiais laikais
APAŠTALAS JONAS, būdamas jau senyvo amžiaus, bendratikiams rašė: „Vaikeliai, tai paskutinė valanda.“ Prieš keletą dešimtmečių Jėzus Kristus ir apaštalas Paulius buvo išpranašavę, kad laikui bėgant krikščionių bendruomenėje įsigalės atskalūnybė. Pranašystei pradėjus pildytis, apaštalai darė viską, kad bendruomenes apsaugotų (Mt 7:15; Apd 20:29, 30; 2 Tes 2:6, 7). Tačiau kai Jonas rašė minėtus žodžius, jis vienintelis iš apaštalų buvo gyvas, visi kiti jau buvo mirę. Jis matė, kaip klaidingi mokymai gadina vieną bendruomenę po kitos. Atrodė, kad tikrų krikščionių greitai nebeliks. Bet baimei ir nevilčiai apaštalas nepasidavė.
Kas padėjo apaštalui Jonui senyvame amžiuje likti tvirtam nepaisant persekiojimo, tremties ir vis labiau besireiškiančios atskalūnybės?
Tikriausiai būdamas 90-ies suvirš, Jonas vis dar uoliai kalbėjo žmonėms apie Dievą ir liudijo apie Jėzų. Už tai romėnų valdžia jį ištrėmė į Patmą – atokią, uolingą salą Egėjo jūroje. Kas padėjo Jonui neprarasti vilties ir likti drąsiam? Apaštalas tikriausiai prisiminė pažadą, kurį Jėzus davė savo mokiniams: „Aš būsiu su jumis per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:20).
Nuo tų Jėzaus pasakytų žodžių praėjo daugiau kaip 60 metų ir Jonas, be abejo, buvo labai sujaudintas, galėdamas vėl jį matyti ir girdėti – šįkart regėjime nuo Dievo. Jėzus tame regėjime parodė Jonui „Viešpaties dieną“ – laikotarpį, kai tikrųjų krikščionių bendruomenė bus atkurta ir garbins Jehovą kaip dera. Jėzus apaštalui apreiškė, kad padės savo sekėjams atlaikyti Šėtono puolimą ir likti ištikimiems.
Regėjime Jonas matė įvairių vaizdinių. Iš to, ką regėjo, tikėtina, jis mažai ką suprato, tačiau viena buvo aišku: nors atskalūnybė skverbėsi į bendruomenes, padėtis tebebuvo Jehovos ir Jėzaus rankose. „Viešpaties dieną“ Jehovos tarnų gausės ir jis juos dosniai laimins. Šėtonas, pralaimėjęs danguje kilusį karą, bus išmestas į žemę, ir galiausiai, metui atėjus, susilauks galo. Šis regėjimas įkvėpė Jonui drąsos ir sustiprino viltį. „Visa, ką regėjo“, jis kruopščiai užrašė.
Gyvenimas tremtyje Jonui buvo sunkus, tačiau jo uolios dvasios nepalaužė. Tikriausiai po imperatoriaus Domiciano, aršaus krikščionybės priešo, mirties apaštalas atgavo laisvę. Grįžęs į žemyną, Jonas, tikėtina, nuvyko į Efezą. Būdamas beveik šimtametis, jis gavo naują užduotį, kuriai įvykdyti irgi reikėjo drąsos.
Šventoji dvasia įkvėpė Joną užrašyti evangeliją – paskutinę iš keturių. Apaštalas tikriausiai numanė, kad jo pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą, greitai pasiekęs bendruomenes, daugeliui įkvėps drąsos ir sustiprins tikėjimą. Taip pat suprato, kad tas pasakojimas užtrauks jam dar didesnę krikščionybės priešų neapykantą. Vis dėlto Jono tai nesustabdė.
Nors nuo Jėzaus mirties buvo praėję apie 70 metų, Jonas, šventosios dvasios padedamas, jo gyvenimą prisiminė kuo aiškiausiai. Apaštalo pasakojimas vaizdingas ir paliečia skaitytojo širdį. Apie 90 procentų to, ką Jonas parašė, kitose evangelijose nerandame. Pavyzdžiui, tik jis papasakojo, kaip Jėzus iš mirties prikėlė Lozorių, ir paminėjo, kad vėliau religiniai vadovai tarėsi Lozorių nužudyti (Jn 11:1–46; 12:10). Taip pat Jonas detaliai aprašė, kaip Jėzus vakarą prieš savo mirtį mokė apaštalus ir kaip už juos meldėsi. Jono evangelija išties nuostabi dovana visiems krikščionims.
Maždaug tuo pačiu laikotarpiu Jehova apaštalą Joną įkvėpė parašyti ir tris laiškus bendruomenėms. Juose apaštalas drąsiai demaskuoja atskalūnus, kurie anuomet jau buvo pradėję reikštis, ir perspėja krikščionis su jais nebendrauti, netgi nesisveikinti. Jono laiškai kupini meilės ir vilties. Apaštalas rašė, kad „Dievas yra meilė“, ir pats Dievo meilės pavyzdžiu sekė – tai matyti iš to, kaip jis bendratikius mokė ir stiprino. Taip pat Jonas rašė, kaip džiaugiasi girdėdamas, kad tie, kuriems jis padėjo suprasti tiesą, tvirtai jos laikosi. Daugelį krikščionių Jono žodžiai tikriausiai įkvėpė ir toliau tiesos laikytis.
Šiais laikais krikščionims dėl atskalūnų nereikia pernelyg nerimauti – nors atskalūnybė tebekelia pavojų, Jehova neleis, kad ji paimtų viršų, kaip kad nutiko po apašatalo Jono mirties (Iz 54:17; Apd 3:21). Vis dėlto, panašiai kaip apaštalui Jonui, mums galbūt teks patirti priešiškumą, persekiojimą, gal net būsime atskirti nuo savo bendratikių. Sekime Jono pavyzdžiu – kad ir kas nutiktų, pasitikėkime Dievu ir būkime drąsūs!
Perskaityk:
Kaip atsakytum:
Kaip Jonas rodė pasitikėjimą Dievu ir drąsą?
Patyrinėk
1. Iš ko galime suprasti, kad Jonas buvo veržlaus būdo? (bt p. 33, rėmelis, pstr. 3–4)
2. Kodėl priešininkų akyse Jonas ir Petras buvo „nemokyti, paprasti žmonės“? (Apd 4:13; w08 5/15 p. 30, pstr. 6)
3. Kokia prasme Jonas turėjo pasilikti, kol Jėzus ateis? (Jn 21:22; w05 1/15 p. 13, pstr. 14–15)
4. Kodėl galime būti tikri, kad būtent Jonas parašė evangeliją, pavadintą jo vardu? (it „Evangelija pagal Joną“, pstr. 2–8) (Žiūrėk 1 iliustraciją.)
Fondation Martin Bodmer, Cologny (Genève)
1 iliustracija. Rankraštis su antrašu „Evangelija pagal Joną“ (maždaug 200 m. e. m.).
Pamąstyk ir pasimokyk
Savo raštuose apaštalas Jonas daugiau kaip 100 kartų kalba apie Jėzaus pasiaukojamą mirtį ir tos aukos reikšmę. Iš ko matysis, kad mes irgi Jėzaus auką vertiname?
Kai Jehova įkvėpė Joną parašyti evangeliją, Apreiškimo knygą ir laiškus, šiam tikriausiai buvo jau gerokai virš 90 metų. Ką tai pasako apie Jehovos požiūrį į pagyvenusius krikščionis? (Žiūrėk 2 iliustraciją.)
2 iliustracija
Kokiomis aplinkybėmis tau gali prireikti tokios kaip Jono drąsos?
Pažvelk plačiau
Ką, skaitydamas šį pasakojimą, sužinojau apie Jehovą?
Kaip šis pasakojimas susijęs su tuo, ką Jehova yra numatęs dėl žmonijos?
Kodėl galiu džiaugtis, kad Jonas yra išrinktas būti vienu iš Jėzaus bendravaldžių?
Jeigu norėtum sužinoti daugiau
Ar pagyvenę broliai ir sesės gali būti tokie pat drąsūs kaip apaštalas Jonas?
Jonas itin daug rašė apie meilę. Sužinokite, kokių vertingų pamokų yra jo raštuose ir ko galime pasimokyti iš paties apaštalo pavyzdžio.
„Ko pasimokome iš apaštalo, „kurį Jėzus mylėjo“ (w21.01 p. 8–13)