Būk sumanus – galvok į priekį

Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną tikriausiai nepaliko abejingų. Raštų aiškintojai, fariziejai, mokesčių rinkėjai ir kiti galėjo aiškiai suprasti, koks atlaidus ir gailestingas Dievas yra visiems, kas nuoširdžiai atgailauja (Luko 15:1–7, 11). Dabar Jėzus kreipiasi į savo mokinius. Jis pateikia dar vieną palyginimą – šįkart apie turtingą žmogų ir jo prievaizdą.

Prievaizdas yra šeimininkui apskundžiamas, kad švaisto jo turtą. Taigi šeimininkas pasikviečia prievaizdą ir praneša, kad šis bus atleistas iš pareigų. „Ką darysiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdo darbą? – svarsto jis sau. – Kasti nepajėgčiau, o elgetauti gėda.“ Tada jam topteli viena mintis. „Jau žinau, ką padarysiu, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos“, – sako prievaizdas. Pasišaukęs šeimininko skolininkus, jis klausia pirmojo:

– Kiek esi skolingas mano šeimininkui?

– Šimtą batų aliejaus [t. y. 2200 litrų], – atsako šis.

Skolininkas, matyt, turi nemažą alyvmedžių giraitę arba gal yra pirklys, prekiaujantis aliejumi. Prievaizdas jam taria:

– Imk savo skolos raštą, sėsk ir skubiai rašyk: penkiasdešimt [t. y. 1100 litrų].

Tada klausia kito skolininko:

– O tu kiek skolingas?

– Šimtą korų kviečių [t. y. 22 000 litrų], – atsako jis.

– Imk savo skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt, – liepia prievaizdas.

Taigi skolą jis sumažina 20 procentų (Luko 16:3–7).

Prievaizdas dar neatleistas, jis tebėra atsakingas už šeimininko finansinius reikalus, tad sumažindamas skolas savo įgaliojimų kaip ir neperžengia. Šitaip pasielgdamas prievaizdas įsigyja draugų, kurie, netekus darbo, galėtų padėti.

O kaip reaguoja šeimininkas, sužinojęs, kas įvyko? Prievaizdas, tiesa, pasielgė suktai, tačiau labai sumaniai. Nors ir patyrė nuostolį, šeimininkas prievaizdą pagiria – jis stebisi tokiu vyro apsukrumu. Papasakojęs palyginimą Jėzus priduria: „Šio pasaulio sūnūs, tvarkydami reikalus su savo amžininkais, elgiasi sumaniau negu šviesos sūnūs“ (Luko 16:8).

Prievaizdo elgesio Jėzus, žinoma, nepateisina ir tikrai neskatina gudrauti tvarkant verslo reikalus. Ko tad šiuo palyginimu siekiama pamokyti? Jėzus paaiškina: „Pasinaudodami niekingais turtais įsigykite sau draugų, kad jie, kai tų turtų nebeliks, priimtų jus į amžinąsias buveines“ (Luko 16:9). Jis nori pasakyti, kad Dievo tarnams – „šviesos sūnums“ – reikia būti sumaniems ir mąstyti apie ateitį. Savo materialinius išteklius jie turi naudoti išmintingai, omenyje turėdami amžino gyvenimo viltį.

Priimti į „amžinąsias buveines“, tai yra suteikti amžiną gyvenimą dangaus Karalystėje ar čia žemėje, gali tik Jehova ir Jėzus. Todėl nuolat stiprinkime su jais draugystę. Viena, kaip galime tai daryti, – remti Dievo Karalystės veiklą savo turtu. Galiausiai, kai auksas, sidabras ir kitokios materialinės gėrybės nebeturės jokios vertės, mūsų ateitis bus saugiose rankose.

Anot Jėzaus, kas patikimas menkuose dalykuose, pavyzdžiui, gerai tvarkosi su materialiniais ištekliais, tas bus patikimas ir daug svarbesniuose, su Dievo tarnyste susijusiuose reikaluose. „Jeigu nepasirodysite patikimi tvarkydami niekinguosius turtus, kas jums patikės tai, kas iš tikro vertinga?“ – sako jis (Luko 16:11).

Kad patektų į „amžinąsias buveines“, mokiniai turės kai ko atsisakyti. Jėzus duoda aiškiai suprasti, kad tas, kas nori nuoširdžiai tarnauti Dievui, negali tuo pat metu siekti ir turtų. „Nė vienas tarnas negali vergauti dviem šeimininkams: vieno jis nekęs ir jį niekins, o kitą mylės ir bus prie jo prisirišęs. Negalite vergauti kartu ir Dievui, ir turtams“, – sako Jėzus (Luko 16:9, 13).