Priedas

Jehovos Liudytojai — chirurginė ir etinė problema

Žemiau pateikiamas vertimas straipsnio, Amerikos medikų asociacijai leidus perspausdinto iš žurnalo The Journal of the American Medical Association (JAMA) 1981 m. lapkričio 27 d. numerio, 246 tomas, 21 numeris, 2471 ir 2472 puslapiai. Autoriaus teisės (1981 m.) priklauso Amerikos medikų asociacijai.

Gydytojai susiduria su ypatinga problema gydydami Jehovos Liudytojus. Šios tikybos išpažinėjų tvirti religiniai įsitikinimai neleidžia priimti svetimo arba savo kraujo, raudonųjų kraujo kūnelių, baltųjų kraujo kūnelių ir trombocitų. Daug Liudytojų leidžia naudoti (pripildytą bekraujo skysčio) dirbtinės kraujotakos, dializės ir panašią įrangą, jeigu nestabdoma ekstrakorporinė kraujotaka. Medikai neturėtų rūpintis dėl atsakomybės, nes kai informuoti Liudytojai atsisako kraujo, jie imasi atitinkamų teisinių veiksmų atleisti gydytojus nuo atsakomybės už tai. Jie priima kraujo pakaitalus. Šiuo ir kitais kruopščiai parinktais metodais gydytojai padaro visas dideles operacijas suaugusiems ir nepilnamečiams pacientams Liudytojams. Taip buvo sukurta tipiška tokių pacientų gydymo metodika, kuri derinasi su principu, kad reikia gydyti „visą žmogų“ (JAMA 1981; 246:2471—2472).

GYDYTOJAMS kyla vis didesnė problema — svarbus sveikatos klausimas. Jungtinėse Valstijose yra per pusę milijono Jehovos Liudytojų, nesutinkančių, kad jiems būtų perpilamas kraujas. Liudytojų ir prisidedančiųjų prie jų daugėja. Nors anksčiau daugelis gydytojų ir ligoninių tarnautojų į kraujo perpylimo atsisakymą žiūrėjo kaip į teisinę problemą ir stengdavosi gauti teismo leidimą daryti, kas, jų nuožiūra, reikalinga gydymui, naujausia medicinos literatūra parodo, kad požiūris labai keičiasi. Taip gali būti dėl didesnės chirurginės patirties gydant ligonius, kurių hemoglobino kiekis labai mažas, ir tai gali liudyti apie aiškesnį suvokimą teisinio principo, kad reikia gauti informuoto ligonio sutikimą.

Dabar daugeliui pacientų — suaugusiems ir nepilnamečiams Liudytojams — darant planines operacijas bei gydant traumas apsieinama be kraujo. Neseniai Jehovos Liudytojų atstovai susitiko su kai kurių didžiausių šalies medicinos centrų chirurgais ir administracijos darbuotojais. Šie susitikimai pagerino supratimą bei padėjo spręsti klausimus dėl kraujo išsaugojimo, transplantacijų ir kaip išvengti medicininių bei teisinių nesutarimų.

LIUDYTOJŲ POŽIŪRIS Į GYDYMĄ

Jehovos Liudytojai sutinka būti gydomi ir operuojami. Daugybė jų yra gydytojai, netgi chirurgai. Bet Liudytojai yra labai religingi žmonės, tikintys, kad kraujo perpylimas jiems uždraustas tokiose Biblijos eilutėse kaip šios: „Tiktai mėsos, kurioje tebėra kraujas, nevalgysite“ (Pradžios 9:3-4); ‛[Jūs turite] išlieti jo kraują ir jį pridengti žeme’ (Kunigų 17:13-14); ir „kad susilaikytų nuo... ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo“ (Apaštalų darbai 15:19-21).¹

Nors šios eilutės parašytos ne medicinine kalba, Liudytojų nuomone, jomis uždraudžiama perpilti kraują, raudonuosius kraujo kūnelius ir plazmą, taip pat baltuosius kraujo kūnelius ir trombocitus. Tačiau Liudytojų religinis suvokimas nevisiškai draudžia vartoti tokius komponentus kaip albuminas, imunoglobulinai ir hemofiliniai preparatai; kiekvienas Liudytojas turi asmeniškai apsispręsti, ar jis priims tokias medžiagas.²

Liudytojai mano, kad iš kūno paimtas kraujas turi būti išpiltas, tad jie nesutinka, kad jiems būtų supiltas atgal išsaugotas jų pačių kraujas. Jiems nepriimtini tokie su kraujo laikymu susiję metodai, kaip kraujo kaupimas operacijos metu ir hidremija. Tačiau daug Liudytojų leidžia naudoti dializės bei dirbtinės kraujotakos įrengimus (pripildytus kraujo pakaitalų) ir taikyti kraujo išsaugojimo per operaciją metodus, jeigu ekstrakorporinė kraujotaka nestabdoma; gydytojas turėtų aptarti su pačiu pacientu, ką sako jo sąžinė.²

Liudytojai nemano, kad Biblijoje tiesiogiai kalbama apie organų persodinimą, tad dėl ragenos, inkstų ir kitų audinių persodinimo turi apsispręsti pats Liudytojas.

DIDELĖS OPERACIJOS ĮMANOMOS

Anksčiau chirurgai dažnai atsisakydavo gydyti Liudytojus, nes jų požiūris į kraujo produktų naudojimą tarytum „surišdavo gydytojui rankas“, bet šiuo metu daug gydytojų į šią padėtį žiūri kaip į dar vieną komplikaciją, išbandančią jų įgūdžius. Liudytojai neatsisako koloidinių ir kristaloidinių pakaitalų, taip pat galvanokaustikos, hipotoninės anestezijos,³ arba hipotermijos, tad šie metodai sėkmingai taikomi. Šiuo metu ir ateityje perspektyvu vartoti hidroksietilkrakmolą,⁴ didelių dozių geležies dekstrano injekcijas į veną,^5,6 ir „ultragarsinį skalpelį“ ir tai nekelia religinių prieštaravimų. Taip pat, jeigu neseniai sukurtas fluorintas kraujo pakaitalas(Fluosol-DA) pasirodys esąs nekenksmingas ir veiksmingas,⁸ jo vartojimas neprieštaraus Liudytojų įsitikinimams.

Otas ir Kūlis 1977 metais pranešė apie 542 širdies ir kraujagyslių operacijas, kurios buvo padarytos Liudytojams be kraujo, ir priėjo išvadą, kad ši procedūra gali būti atliekama „su gana maža rizika“. Mums paprašius, Kūlis neseniai apžvelgė duomenis apie 1026 operacijas, iš kurių 22% buvo padaryta nepilnamečiams, ir nustatė, „kad operuoti Jehovos Liudytojus ne ką pavojingiau negu kitus ligonius“. Panašiai ir medicinos mokslų daktaras Maiklas E. Debekis pasakė, „kad daugumoje atvejų [Liudytojus] operuoti be kraujo perpylimų yra nė kiek ne pavojingiau negu operuoti tuos, kuriems mes darome kraujo perpylimus“ (asmeninis pokalbis 1981 m. kovo mėn.). Literatūroje taip pat yra aprašyta sėkmingai padarytų didelių urologinių¹⁰ ir ortopedinių operacijų.¹¹ Medicinos mokslų daktarai Dž. Dynas Makyvenas ir Dž. Ričardas Bovenas rašo, kad apatinių stuburo slankstelių artrodezė „buvo sėkmingai padaryta 20 nepilnamečių [Liudytojų]“ (neišspausdinta informacija, 1981 m. rugpjūčio mėn.). Jie priduria: „Chirurgas turi nusistatyti tokią taisyklę: gerbti paciento teisę atsisakyti kraujo perpylimo ir vis dėlto stengtis saugiai atlikti jam chirurgines procedūras.“

Herbsmanas¹² praneša apie sėkmingą gydymą žmonių, „dėl traumos netekusių daug kraujo“; kai kurie iš jų buvo jaunuoliai. Jis sutinka, kad „Liudytojų padėtis iš dalies yra nepalanki, kai prireikia kraujo. Vis dėlto visiškai aišku ir tai, kad mes turime alternatyvų kraujo perpylimui“. Pastebėjęs, kad daug chirurgų nesiryžta priimti pacientų Liudytojų „bijodami teisinių pasekmių“, jis paaiškino, kad toks nerimas nepagrįstas.

TEISINIAI RŪPESČIAI IR NEPILNAMEČIAI

Liudytojai noriai pasirašo Amerikos medikų asociacijos blanką, atleidžiantį gydytojus bei ligonines nuo atsakomybės,¹³ ir dauguma Liudytojų nešiojasi datuotą ir liudininkų pasirašytą Medicininio įspėjimo kortelę, parengtą pasitarus su medicinos bei teisės žinovais. Tie dokumentai įpareigoja pacientą (arba jo artimuosius) ir apsaugo gydytojus, nes teisėjas Vorenas Bergeris mano, kad teismo procesas dėl blogo gydymo „atrodytų nepagrįstas“, jeigu buvo pasirašytas toks atsisakymas. Irgi analizuodamas „priverstinio medicininio gydymo ir religinės laisvės“ klausimą, Peris¹⁴ rašė: „Vienas komentatorius, peržiūrėjęs literatūrą šia tema, pranešė: ‛Jokiame šaltinyje aš negalėjau surasti tvirtinimo, kad gydytojas užsitrauktų... kaip nusikaltėlis... atsakomybę už tai, kad neperpylė prievarta kraujo pacientui, kuris to nenorėjo.’ Pavojus atrodo besąs veikiau lakios teisininko vaizduotės vaisius negu reali galimybė.“

Rūpinimasis nepilnamečiais kelia didžiausią nerimą, nes dažnai prieš tėvus būna iškeliamos teisminės bylos pagal straipsnius dėl nesirūpinimo vaikais. Tačiau tokių bylų tikslingumu abejoja daugelis gydytojų ir advokatų, kurie žino Liudytojų atvejų ir yra įsitikinę, jog tėvai Liudytojai ieško geros medicininės pagalbos savo vaikams. Nenorėdami išvengti savo, kaip tėvų, įsipareigojimų ar užkrauti juos teisėjui arba kokiam nors kitam asmeniui, Liudytojai reikalauja, kad būtų atsižvelgta į jų šeimos religinius įsitikinimus. Buvęs Kanados medikų asociacijos sekretorius gyd. A. D. Kelis rašė,¹⁵ kad „nepilnamečių tėvai arba artimiausi sąmonės netekusio ligonio giminaičiai turi teisę paaiškinti paciento valią. ... Manęs nežavi antrą valandą nakties susirinkusio tariamo teismo procesas, kuriuo siekiama atimti iš tėvų vaiko globos teisę“.

Savaime aišku, kad tėvai turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl jų vaikų gydymo, pavyzdžiui, kai kyla klausimas dėl operacijos, spindulių terapijos arba chemoterapijos pavojingumo ir naudos. Dėl moralinių priežasčių, nesusijusių su perpylimo pavojingumu,¹⁶ tėvai Liudytojai prašo, kad būtų gydoma tokiais būdais, kurių nedraudžia jų religija. Tai derinasi su medicinos principu gydyti „visą žmogų“ ir neignoruoti ilgalaikės psichosocialinės žalos, kurią gali padaryti priverstinė procedūra, pažeidžianti pagrindinius šeimos įsitikinimus. Dideli šalies centrai, turintys patirties gydyti Liudytojus, dabar dažnai priima ligonius, netgi vaikus, perkeliamus iš įstaigų, kuriose nenorima gydyti Liudytojų.

GYDYTOJO UŽDUOTIS

Suprantama, gydytojui, įsipareigojusiam išsaugoti gyvybę ir sveikatą pasitelkiant visas turimas priemones, gali atrodyti sunku gydyti Jehovos Liudytoją. Kaip redaktorius pristatydamas seriją straipsnių apie dideles Liudytojams padarytas operacijas, Harvėjus¹⁷ pripažino: „Mane tikrai erzina įsitikinimai, trukdantys mano darbui.“ Tačiau jis pridūrė: „Galbūt mes per greitai užmirštame, kad chirurgija yra profesija, priklausanti nuo paties asmens pasirinkto metodo. Tas metodas gali būti tobulinamas.“

Profesorius Bulukis¹⁸ atkreipė dėmesį į nerimą keliantį pranešimą, kad viena iš labiausiai užimtų Deido apygardos (Florida) traumatologinių ligoninių „visiškai atsisako gydyti“ Liudytojus. Jis pabrėžė, kad „dauguma chirurginių procedūrų, daromų šiems pacientams, kelia mažesnį pavojų negu paprastai“. Jis pridūrė: „Nors chirurgams gali atrodyti, kad iš jų atimamas vienas šiuolaikinės medicinos įrankis, ... aš esu įsitikinęs, kad operuodami šiuos ligonius jie daug ko išmoks.“

Vis daugiau ir daugiau gydytojų, užuot laikę Liudytojus problema, žiūri į tokią situaciją kaip į sunkią medicinos užduotį. Spręsdami ją jie sukūrė šios grupės pacientų gydymo metodiką, ir ji buvo priimta daugelyje visos šalies medicinos centrų. Taip tie gydytojai suteikia pacientui visapusiškai geriausią pagalbą. Kaip pažymėjo Gardneris ir kiti,¹⁹ „kam gi būtų naudinga, jeigu paciento kūno liga būtų pagydyta, bet jo dvasinis gyvenimas su Dievu — toks, kokį jis jį įsivaizduoja, — būtų sukompromituotas ir dėl to taptų beprasmis ir galbūt net blogesnis už pačią mirtį“.

Liudytojai pripažįsta, kad jų tvirtas įsitikinimas tarsi šiek tiek padidina pavojų gydymo atžvilgiu ir gali apsunkinti rūpinimąsi jais. Todėl jie paprastai yra didžiai dėkingi už gautą pagalbą. Jie ne tik turi stiprų tikėjimą ir didelį norą gyventi, bet ir džiugiai bendradarbiauja su gydytojais bei medicinos personalu. Taigi ir pacientas, ir gydytojas vieningai sprendžia šią unikalią problemą.

ŠALTINIAI

1. Jehovah’s Witnesses and the Question of Blood. Brooklyn, NY, Watchtower Bible and Tract Society, 1977, p. 1—64.

2. The Watchtower 1978, birželio 15, p. 29—31.

3. Hypotensive anesthesia facilitates hip surgery, MEDICAL NEWS. JAMA 1978; 239:181.

4. Hetastarch (Hespan)—a new plasma expander. Med Lett Drugs Ther 1981; 23:16.

5. Hamstra RD, Block MH, Schocket AL: Intravenous iron dextran in clinical medicine. JAMA 1980; 243:1726—1731.

6. Lapin R: Major surgery in Jehovah’s Witnesses. Contemp Orthop 1980; 2:647—654.

7. Fuerst ML: ‘Sonic scalpel’ spares vessels. Med Trib 1981; 22:1, 30.

8. Gonzáles ER: The saga of ‘artificial blood’: Fluosol a special boon to Jehovah’s Witnesses. JAMA 1980; 243:719—724.

9. Ott DA, Cooley DA: Cardiovascular surgery in Jehovah’s Witnesses. JAMA 1977; 238:1256—1258.

10. Roen PR, Velcek F: Extensive urologic surgery without blood transfusion. NY State J Med 1972; 72:2524—2527.

11. Nelson CL, Martin K, Lawson N, et al: Total hip replacement without transfusion. Contemp Orthop 1980; 2:655—658.

12. Herbsman H: Treating the Jehovah’s Witness. Emerg Med 1980; 12:73—76.

13. Medicolegal Forms With Legal Analysis. Chicago, American Medical Association, 1976, p. 83.

14. Paris JJ: Compulsory medical treatment and religious freedom: Whose law shall prevail? Univ San Francisco Law Rev 1975; 10:1—35.

15. Kelly AD: Aequanimitas Can Med Assoc J 1967; 96:432.

16. Kolins J: Fatalities from blood transfusion. JAMA 1981; 245:1120.

17. Harvey JP: A question of craftsmanship. Contemp Orthop 1980; 2:629.

18. Bolooki H: Treatment of Jehovah’s Witnesses: Example of good care. Miami Med 1981; 51:25—26.

19. Gardner B, Bivona J, Alfonso A, et al: Major surgery in Jehovah’s Witnesses. NY State J Med 1976; 76:765—766.