„Teesie šventas tavo vardas“ — koks vardas?

AR TU esi religingas žmogus? Tada, be abejo, kaip ir daugelis kitų, tiki Aukščiausiąją Esybę. Ir tu turbūt didžiai gerbi gerai žinomą maldą tai Esybei — jos Jėzus mokė savo pasekėjus ir ji vadinama Viešpaties malda, arba „Tėve mūsų“. Malda prasideda taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mato 6:9).

Ar tu kada nors susimąstei, kodėl Jėzus savo maldoje pirmiausia iškėlė Dievo vardo ‛šventumą’, arba pašventinimą? Po to jis paminėjo kitus dalykus, tokius kaip Dievo Karalystės atėjimą, Dievo valios įgyvendinimą žemėje ir mūsų nuodėmių atleidimą. Šių pastarųjų prašymų įvykdymas galiausiai reikš tvirtą taiką žemėje ir amžiną gyvenimą žmonijai. Ar gali įsivaizduoti ką nors svarbesnio negu tai? Vis dėlto Jėzus pirmučiausia liepė mums melsti dėl Dievo vardo šventumo.

Tai, kad Jėzus mokė savo pasekėjus maldose pirmiausia paminėti Dievo vardą, nebuvo atsitiktinumas. Jam tas vardas neabejotinai turėjo lemiamą reikšmę, nes jis minėdavo jį ne kartą savo maldose. Sykį viešai melsdamasis Dievui jis garsiai tarė: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ O pats Dievas atsakė: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ (Jono 12:28).

Vakarą prieš savo mirtį Jėzus meldėsi Dievui mokiniams klausantis, ir jie dar kartą išgirdo, kaip jis pabrėžė Dievo vardo svarbą. Jis tarė: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio.“ Paskui jis pakartojo: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu“ (Jono 17:6, 26).

Kodėl Dievo vardas buvo toks svarbus Jėzui? Kodėl jis parodė, kad tas vardas svarbus ir mums, kai liepė melsti dėl jo šventumo? Norint tai suprasti, reikia žinoti, kokią reikšmę turėjo vardai bibliniais laikais.

Vardai bibliniais laikais

Jehova Dievas, aišku, įdiegė žmogui troškimą viską įvardinti. Pirmasis žmogus turėjo vardą Adomas. Aprašyme apie kūrimą pranešama, jog vienu iš pirmųjų Adomo užsiėmimų buvo gyvūnų įvardinimas. Kai Dievas davė Adomui moterį, jis iškart pavadino ją „žmona“ (hebrajiškai ’iššáh). Vėliau jis davė jai vardą Ieva, reiškiantį „gyvybė“, nes „ji buvo visų gyvųjų motina“ (Pradžios 2:19, 23; 3:20). Ir šiandieną mes laikomės papročio pavadinti žmones vardais. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kaip mes apsieitume be vardų.

Tačiau izraelitų laikais vardai nebuvo tik pavadinimai. Jie ką nors reiškė. Pavyzdžiui, vardas Izaokas, arba „juokas“, primindavo, kad jo seni tėvai nusijuokė, kai pirmą kartą išgirdo turėsią vaiką (Pradžios 17:17, 19; 18:12). Ezavo vardas reiškė „plaukuotas“ ir nurodė jo fizinę ypatybę. Jo kitas vardas Edomas, reiškiantis „raudonas“, arba „rausvas“, priminė, jog jis pardavė savo pirmgimystės teisę už rausvo viralo dubenį (Pradžios 25:25, 30-34; 27:11; 36:1). Jokūbas, nors buvo tik truputį jaunesnis už savo brolį dvynį Ezavą, nupirko iš jo pirmgimystės teisę ir gavo tėvo palaiminimą, priklausantį pirmgimiui. Nuo pat gimimo Jokūbo vardas reiškė „besilaikantis už kulno“, arba „tas, kuris užima kito vietą“ (Pradžios 27:36). Panašiai ir Saliamono vardas, reiškiantis „taikus“, atitiko jo valdymą, kurio metu Izraelis džiaugėsi taika ir gerove (1 Kronikų 22:9).

Todėl Biblijos žodyne The Illustrated Bible Dictionary (tomas 1, puslapis 572) tvirtinama: „Žodžio ‛vardas’ tyrinėjimas S[enajame] T[estamente] atskleidžia jo svarbą hebrajų kalboje. Vardas nėra vien tik pavadinimas, jis apibūdina asmenybę, kuri juo pavadinta.“

Apie vardų svarbą Dievui liudija tai, kad jis per angelą nurodė būsimiems Jono Krikštytojo ir Jėzaus tėvams, kokiais vardais jie turi pavadinti savo sūnus (Luko 1:13, 31). Kartais jis keisdavo arba duodavo papildomus vardus žmonėms, kad parodytų, kokį vaidmenį jie turi atlikti jo tiksluose. Pavyzdžiui, kai Dievas išpranašavo, kad jo tarnas Abramas („prakilnus tėvas“) taps daugelio tautų tėvu, Jis pakeitė jo vardą į Abraomą („daugelio tėvas“). Jis irgi pakeitė Abraomo žmonos vardą Saraja („vaidingoji“) į Sarą („kunigaikštienė“), nes ji turėjo tapti Abraomo sėklos motina (Pradžios 17:5, 15, 16; palygink Pradžios 32:28; 2 Samuelio 12:24, 25).

Jėzus taip pat pripažino vardų svarbą ir nurodė Petro vardą, skirdamas jam tarnybos privilegiją (Mato 16:16-19). Netgi dvasiniai kūriniai turi vardus. Du iš jų paminėti Biblijoje: Gabrielius ir Mykolas (Luko 1:26; Judo 9). Ir kada žmogus duoda vardus tokiems negyviems objektams kaip žvaigždės, planetos, miestai, kalnai ir upės, jis tik imituoja savo Kūrėją. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad Dievas vadina visas žvaigždes vardais (Izaijo 40:26).

Taip, vardai yra svarbūs Dievui, ir jis įdiegė žmogui troškimą sutapatinti žmones ir kitką su jų vardų reikšme. Todėl angelai, žmonės, gyvūnai, taip pat žvaigždės bei kiti negyvi objektai turi vardus. Argi būtų nuoseklu, jei visų šių dalykų Kūrėjas pats liktų bevardis? Žinoma, ne, ypač jei atkreipsime dėmesį į psalmininko žodžius: „Tegul šlovina kiekvienas kūnas šventą jo [Dievo] vardą per amžių amžius“ (Psalmių 144:21).

Žodyne The New International Dictionary of New Testament Theology (Naujas tarptautinis Naujojo Testamento teologijos žodynas), tomas 2, puslapis 649, sakoma: „Viena iš esminių ir svarbiausių biblinio apreiškimo ypatybių yra ta, jog Dievas nėra be vardo: jis turi vardą, kuriuo galima ir reikia jo šauktis.“ Jėzus, žinoma, turėjo omenyje šį vardą, kai mokė savo pasekėjus melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūnie pašventintas tavo vardas“ (Mato 6:9, New International Version).

Visa tai aiškiai parodo, kaip svarbu mums žinoti Dievo vardą. Ar tu žinai asmeninį Dievo vardą?

Koks Dievo vardas?

Stebina tai, jog iš šimtų milijonų krikščioniškojo pasaulio bažnyčių narių daugumai tikriausiai sunku atsakyti į tą klausimą. Kai kurie atsakytų, kad Dievo vardas Jėzus Kristus. Tačiau Jėzus meldėsi kažkam kitam sakydamas: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos tu man davei iš pasaulio“ (Jono 17:6, NTP). Jis meldėsi Dievui danguje kreipdamasis kaip sūnus į savo tėvą (Jono 17:1). Būtent jo dangiškojo Tėvo vardas turėjo būti „pašventintas“, arba „šventas“.

Tačiau daugelyje šiuolaikinių Biblijų nėra to vardo, ir jis retai minimas bažnyčiose. Todėl milijonams Biblijos skaitytojų jis lieka nežinomas ir juolab nėra „šventas“. Pavyzdys to, kaip Biblijos vertėjai elgėsi su Dievo vardu, yra kad ir ši eilutė, kurioje jis paminėtas — Psalmių 83:18 [82:19, ŠR]. Štai kaip ji pateikta keturiose skirtingose Biblijose:

„Ir tepažįsta tave, kurio vardas yra Viešpats, jog tu vienas esi Aukščiausias visoje žemėje“ (Šventasis Raštas, 1991, tomas 2).

„Išmokyk juos, kad tu, o Amžinasis, esi Dievas Aukščiausiasis visame pasaulyje“ (Džeimsas Mofetas. A New Translation of the Bible, 1922 m.).

„Tegu jie sužino tai: tu vienintelis, turintis vardą Jahvė, Aukščiausiasis visame pasaulyje“ (Katalikų Jerusalem Bible, 1966 m.).

„Kad žmonės sužinotų, jog tu, kurio vieno vardas JEHOVA, esi aukščiausiasis visoje žemėje“ (Authorized, arba King James, Version, 1611 m.).

Kodėl šiuose vertimuose Dievo vardas pateiktas skirtingai? Ar jo vardas Viešpats, Amžinasis, Jahvė, ar Jehova? Ar jie visi priimtini?

Norėdami atsakyti, turime prisiminti, kad pradžioje Biblija buvo parašyta ne anglų ar lietuvių kalba. Biblijos rašytojai buvo hebrajai ir jie daugiausia rašė tų laikų hebrajų ir graikų kalbomis. Mažai kas moka šias senovės kalbas. Tačiau Biblija buvo išversta į daugelį šiuolaikinių kalbų, ir mes galime naudotis šiais vertimais norėdami skaityti Dievo Žodį.

Krikščionys jaučia didelę pagarbą Biblijai ir teisingai mano, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Todėl Biblijos vertimas yra didelė atsakomybė. Jei kas nors sąmoningai pakeičia arba praleidžia kurį nors Biblijos fragmentą, jis suklastoja įkvėptąjį Žodį. Tokiam tinka Rašto perspėjimas: „Jeigu kas prie jų ką pridės — Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių — Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio“ (Apreiškimo 22:18, 19; žiūrėk taip pat Pakartoto Įstatymo 4:2).

Dauguma Biblijos vertėjų, be abejo, gerbia Bibliją ir nuoširdžiai stengiasi perteikti ją šiandien suprantamai. Bet vertėjai nėra įkvėpti. Dauguma jų turi tvirtą nuomonę ir religiniais klausimais ir gali pasiduoti asmeninių idėjų bei simpatijų poveikiui. Jie taip pat gali suklysti arba neteisingai įvertinti.

Todėl pagrįstai galime užduoti kelis svarbius klausimus: koks tikrasis Dievo vardas ir kodėl įvairiuose Biblijos vertimuose pateikti skirtingi Dievo vardai? Radę atsakymą į šiuos klausimus, galėsime sugrįžti prie pradinės temos: kodėl toks svarbus Dievo vardo šventumas?

[Anotacija 4 puslapyje]

Angelai, žmonės, gyvūnai, taip pat žvaigždės bei kiti negyvi objektai turi vardus. Argi būtų nuoseklu, jei visų šių dalykų Kūrėjas pats liktų bevardis?

[Anotacija 5 puslapyje]

Dievo vardas neabejotinai turėjo lemiamą reikšmę Jėzui, nes jis minėdavo jį ne kartą savo maldose