3 skyrius

Viltis su tikra garantija

1-3. (a) Kodėl vien tikėti į Dievą neužtenka turėti Jo palaimą? (b) Kuo mes turime tikėti pagal Hebrajams 11:6 ir kodėl tai yra svarbu?

DAUGELIS žmonių sako, kad tiki į Dievą. Tačiau vesti gyvenimą, atnešantį su savimi Dievo palaimą reikia žymiai daugiau. Mes turime būti tvirtai įsitikinę, kad sielvartas, kurį gal būt teks patirti, negali prilygti toms puikioms palaimoms, kurias Visagalis Dievas duos savo tarnams.

² Dėl tos priežasties taip pat nepakankama tarnauti Sutvėrėjui vien tik iš pareigos, nes Jis mūsų gyvybės davėjas. Vien tik pareigos jausmas neduoda mums pasilikti ištikimais visuose mūsų išbandymuose, paniekinimuose, ligose, nusivylimuose, ekonominiuose sunkumuose. Tiktai gili, nesugriaunama meilė mūsų dangiškam Tėvui gali padėti tam išsilaikymui.

³ Kad turėtumėm tokią meilę Dievui, reikia tikėti, kad Jis yra maloningas, geras ir kilnus Dievas. Biblija parodo, kad toksai tikėjimas būtinas krikščioniui. Mes skaitome: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad ieškantiems Jis atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Dievo pažado palaiminti savo tarnus sumenkinimas iškreipia mūsų įsivaizdavimą apie Jį. Tas mums trukdo pripažinti Jehovą kaipo Dievą, kuris su didele pagarba žiūri į savo tautos darbus (Hebrajams 6:10). Priešingai, jeigu mes tvirtai įsitikinę tuom, kad Jehova viską sukūrė ir mums tai duoda ir mes tuo pačiu atsakysime ir pajusime norą Jam įtikti.

„SAUGOMI IŠGELBĖJIMUI“

4. Kaip Dievas mums padeda pasiekti išgelbėjimo ir ką reikia daryti mums?

⁴ Žinoma, savo tarnavimu Dievui mes negalime užsitarnauti išsigelbėjimo, pavyzdžiui, gyvendami dorai ir palaikydami kitus dvasiniai ir materialiai. Mūsų dangiškasis Tėvas pats ėmėsi visų priemonių pasiekti amžiną gyvenimą. Jis padeda mums vykdyti Jo valią ir gauti tas palaimas. Todėl išeinanti iš Dievo mūsų viltis paskatina mus visiškai paklusti dieviškai vadovybei. Mūsų pasitikėjimas Dievu Jehova duoda mums galimybę su Juomi bendrauti augant į tikrus subrendimus krikščionims (Efeziečiams 4:13-15). Toksai aktyvus bendradarbiavimas su mūsų Sutvėrėju pareikalaus, žinoma, kad mes stengtumėmės nugalėti savo nuodėmingus polinkius. Ir Jis tikrai yra tas, kuris savo dvasia padeda mūsų dvasiniam augimui. Sekantys apaš. Petro žodžiai gerai pabrėžia tą dalyvavimą, kurį turi Dievas, kad garantuotų mums krikščioniškos vilties išsipildymą:

„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai, kad gausite nevystantį ir nesuteptą palikimą, skirtą jums danguje. Dievo galybė jus saugo tikėjimu išganymui, kuris parengtas apreikšti paskutiniu metu“ (1 Petro 1:3-5).

5. Kodėl pirmo amž. krikščionys turėjo gerą pagrindą garbint Jehovą?

⁵ Krikščionys, kuriems buvo sakyti tie žodžiai, turėjo gerą pagrindą garbinti Dievą Jehovą, o taip pat kalbėti apie Jį gera ir Jį šlovinti. Jie yra antrą kartą gimę kaip Dievo vaikai (Jono 1:12, 13). Tas naujas sukūrimas atsirado dėka šventos Dvasios veikimo. Dievo sūnumis jie tapo ne savo nuopelnų pagrindu, bet dėl Dievo malonės, pasireiškiančios tuomi, kad buvo atleistos jų nuodėmės. Kaip tie Jėzaus Kristaus mokiniai tapo Aukščiausiojo vaikais, jie taip pat tapo ir paveldėtojais.

6. Kas padarys krikščionišką viltį gyva?

⁶ Kaipo paveldėtojai jie turėjo viltį gauti palikimą. Toji viltis yra „gyva“, kaip parodo Petras. Ji yra daugeliu atžvilgių gyva. Kaipo Dievo žinia arba Jo Žodis „gyvas ir veiksmingas“ (Hebrajams 4:12). Tai pirmiausia priklauso nuo to, kad ta viltis kyla iš gyvojo ir Amžinojo Dievo ir sukasi apie Jo sūnų, kuris visada gyvas. Sūnus turi nesugriaunamą valdžią ir gali išgelbėti tuos, kas pasitiki Juo (Jeremijo 10:10; Habakuko 1:12; Hebrajams 7:16, 25; 1 Petro 1:23). Jėzus Kristus yra paskirtas nuo Dievo „gyvoji duona“. Ir kas ją valgys nemirs (Jono 6:50, 51, 57). Sūnus duoda „gyvybės vandenį, kuris taps vandens versme tiems, kas gers jį“ ir duoda „amžinąjį gyvenimą“ (Jono 4:10-14). Taip ir „gyva viltis“ duota „naujam sutvėrimui“ gali padėti savo savininkui pasiekti įgyvendinti pažado amžinojo gyvenimo.

7. Kaip atsiliepia „gyvoji viltis“ į savo savininkus-asmenis?

⁷ Šita viltis galinga. Tiems, kurie ją turi, ji yra atgaivinanti, veiksminga jėga. Ji daro įtaką į visą jų gyvenimą ir gyvenimo būdą. Kaip tikras tikėjimas, taip ir viltis negali būti mirus, be vaisiaus ir nevaisinga. Taip, kad nebūtų įrodymo, kad ji yra (Jokūbo 2:14-26). Šita įkvepiančia viltimi, kuri atgyvina ir atgaivina, nuramina ir kurį jį duoda, jos išsipildymo nesugriaunama garantija mes esame sustiprinami, palaikomi ir padrąsinami.

8. Ką galima pasakyti apie vilties neišpildymą, kadangi ji „gyva“?

⁸ Priešingai, tiems, kas pasitiki netobulais, mirtingais žmonėmis, ta viltis veda į nusivylimą, kadangi ji neturi solidaraus pagrindo. Ji negali likti neišsipildžiusi, nekintami Dievo pagrindai yra tvirtas pažadas krikščioniškai vilčiai ir tą Jis padarys savo valdžios pagalba (Sulyg. Izaijo 55:10, 11; Hebrajams 6:13-20).

9. Dėl ko tapo galima „gyva viltis“?

⁹ Ap. Petras riša tą viltį „gyvą“ su „Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių“. Kaip Dievo Sūnų prikalė prie stulpo ir matė Jo mokiniai, kaip Jis miršta, jų viltis praktiškai mirė kartu su Juomi. Bet kaip jie gavo Jo prisikėlimo įrodymą, jų viltys atgijo ir ėmė „degti“ ir ji skatino duoti liudijimą (Luko 24:13-34; Apaštalų darbų 4:20). Kadangi Dievo sūnus buvo prikeltas dvasiniam gyvenimui, Jis galėjo atnešti savo Tėvui aukos kainą, išperkamąją vertę. Jeigu Jėzus Kristus nebūtų buvęs prikeltas, niekas negalėtų būti išpirktas iš nuodėmės ir mirties (1 Korintiečiams 15:14-19). Be Jo prisikėlimo nebūtų „gyvos vilties“.

10. Kokiu būdu Petras galėjo pavadinti paveldėjimą negendančiu, švariu ir nevystančiu?

¹⁰ Nuostabus paveldėjimas, į kurį žiūrėjo Ap. Petras ir jo palydovai tikėjime, yra negendantis, švarus ir nevystantis. Jis nepraeinantis ir jo negalima jokiu būdu sugriauti arba padaryti jam žalos. Jo negalima išniekinti ir sutepti, nes jo negalima pasiekti intrigomis, apgaule arba kitais neteisingais būdais. Tas nuostabus paveldėjimas niekada nepaklius į silpnavalių žmonių rankas. Gėlėms, greitai prarandančioms grožį ir žavesį, priešingai, jis amžiais nepraras savo grožį ir žavesį, amžiais nepraras savo garbės ir puikumo.

11. Kodėl Kristaus paveldėtojams „palikimas garantuotas“?

¹¹ Kaip parodo Petras, pažadėtas palikimas „saugomas danguje“. Jis garantuotas Kristaus paveldėtojams. Ten, danguje jis yra saugomas geriau, negu kokiame nors banko seife, nes nematomas dangus yra nuolatinė Jehovos, amžinybės Dievo, gyvenimo vieta (Psalmyno 102:19; 113:11, 24; Mato 5:11, 12). Be to, ap. Petras nurodė, kad Visagalis padės jiems gauti palikimą. Aukščiausias per savo dvasią panaudojo savo „valdžią“ ir duoda jiems galimybę pasilikti priimtinais jo akyse ir saugoja jų gyvybinius interesus. Dėl to „paskutiniu laiku“ jie nepateks į neteisiųjų pasmerkimą, bet bus išgelbėti ir apdovanoti amžinu gyvenimu.

12. Kaip Dievas Jehova išlaiko mus išgelbėjimui?

¹² Kaip pirmojo šimtmečio krikščionys, taip ir visi tikintieji šiandieną gali būti tikri, kad Dievas Jehova išsaugos juos išgelbėjimui. Jis nuo pradžios sudarė galimybę per savo Šventąją Dvasią turėti tikėjimą, taip pat per Šventąją Dvasią mūsų tikėjimą stiprins. Tikėjimas sėkmingai mus veda per įvairius išbandymus (1 Jono 5:4). Todėl ar mes neturime gerą pagrindą būti dėkingi Dievui Jehovai, kad Jis toliau padeda mums siekti amžinojo gyvenimo? Ypatingai kada mes pagalvojame, kad Jis tai daro ne dėl mūsų nuopelnų, bet iš didelės Jo malonės.

MIRTIS NEGALI SUTRUKDYTI MŪSŲ VILTIES ĮGYVENDINIMUI

13. Kokia yra garantija, kad mūsų krikščioniška viltis remiasi tikru pagrindu?

¹³ Net mirtis negali mums sutrukdyti sulaukti mūsų krikščioniškos vilties išsipildymo. Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus sukūrė patikimą neklaidingą garantiją, kad mūsų viltis turi neklaidingą garantiją. Ir mūsų viltis turi tvirtą pagrindą. Ap. Petras rašė:

„O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per Jį įtikėjusiems į Dievą. Kuris Jį prikėlė iš numirusiųjų ir suteikė Jam garbę. Todėl ir jūsų tikėjimas ir viltis kyla į Dievą“ (1 Petro 1:20, 21).

14. Kokiu būdu Jėzus buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą, ar jis pasirodė paskutiniais laikais?

¹⁴ Dar prieš tai, kaip Adomas ir Ieva įkūrė žmogišką pasaulį sulaukdami vaikų, Dievas Jehova nusprendė, kad Jo viengimis sūnus išpirks žmoniją iš nuodėmės ir mirties vergijos (Sulyg. Pradžios 3:15; 4:1, 2; Luko 11:49-51). Su Mesijo atėjimu prasidėjo judėjų daiktų paskutinės dienos su jų šventikais, aukomis ir tarnavimais šventykloje. Mesijo atėjimas parodo naujos epochos pradžią. Apaštalas Petras kalba apie tai, kad Kristus pasirodė paskutiniais laikais.

15. Kam Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra garantija?

¹⁵ Taip, kaip Aukščiausias prikėlė savo Sūnų, Jis gali prikelti ir kitus savo tarnus. Kadangi Jėzus Kristus buvo prikeltas nemirtingam dangiškam gyvenimui, gyvenę pirmame šimtmetyje mokiniai galėjo būti užtikrinti, kad jie bus Jo dangiškos garbės dalyviais. Dievo sūnaus prisikėlimas sudaro nekintamą garantiją, kad žmonės, miegantys mirties miegu, bus prikelti gyvenimui.

16. Kodėl Petras galėjo pasakyti, kad Jėzus pasirodė įtikėjusiems per Jį į Dievą?

¹⁶ Tačiau kodėl Ap. Petras pasakė, kad Dievo Sūnus atėjo dėl jūsų įtikėjusių per Jį į Dievą? Iki to, kaip Jėzus atėjo į žemę, niekas negalėjo turėti naudos iš išpirkimo, kurį Jis įvykdys. Tai buvo galima tiktai tikintiems pirmame šimtmetyje. Kad jie tikėjo į Kristų, jie taip pat tikėjo į Tėvą, kuris pasiuntė savo sūnų į žemę (Jono 17:21). Be to, kaip sako Petras, tai, ką padarė Dievas Jehova savo sūnui, kad Jį prikėlė ir davė Jam „garbę“, iškeldamas Jį į savo dešinę, mums yra geras pagrindas tikėti Visagaliui Dievui ir turėti viltį jame.

17. Kaip yra gerai įrodytas Jėzaus Kristaus prisikėlimas?

¹⁷ Dėl tos priežasties prisikėlimas yra gerai įrodytas. Daugiau kaip 500 mokinių matė prisikėlusį Dievo Sūnų (1 Korintiečiams 15:6). Tie liudytojai žinojo, kad Dievo priešai gali atimti jiems laisvę ir net užmušti, kad jie liudys apie tą nuostabų stebuklą. Ir nežiūrint į tai Jėzus Kristus mokiniai drąsiai liudijo apie tą faktą (Sulyg. Apaštalų darbų 4:1-3; 7:52-60). Toks drąsus tikėjimas buvo tik dėl to, kad jie turėjo pagrįstus Jo prikėlimo įrodymus.

KRISTAUS ATĖJIMAS GARBĖJE PATIKIMAS

18. Ką pasakė Petras apie „jėgą ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dalyvavimą“?

¹⁸ Kaip savo sūnaus prisikėlimo atveju Dievas Jehova taip pat pasirūpino, kad būtų apie tai liudijimas, kad Kristaus atėjimas „su jėga ir didžia garbe“ buvo patikimas (Mato 24:30; Apreiškimo 1:7). Ap. Petras pasakė:

„Mat mes skelbiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą nemėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet savo akimis matę Jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kaip iš šlovingosios didybės nuskambėjo Jam balsas: „Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (2 Petro 1:16-18).

Kokiu įvykiu čia rėmėsi Petras?

19. Kada ir kur Petras, Jokūbas ir Jonas tapo Kristaus didingumo liudytojais?

¹⁹ Jis kalbėjo apie Jėzaus Kristaus persikūnijimą. Kiek laiko praėjus po Velykų 32 m. e. metais Dievo sūnus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: Kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol nepamatys žmogaus sūnų, ateinantį su savo Karalyste“ (Mato 16:28). Praėjus keletai dienų išsipildė tie Kristaus žodžiai. Dievo Sūnus paėmė apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną su savimi į aukštą kalną, galbūt Ermono kalną. Ir ant to kalno atsitiko įvykis: „Ir atsimainė (Jėzus) jų akivaizdoje: Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip sniegas“. Tokiu būdu tie trys apaštalai gavo patvirtinimą, kad Jėzaus atėjimą su karališka valdžia lydės garbė. Po to pasirodė šviesus debesis ir iš jo pasigirdo balsas: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš labai gėriuosi“ (Mato 17:1-5).

20. Kodėl tikėjimas Kristaus ėjimu karališkoje valdžije turi tvirtą pagrindą?

²⁰ Tikėjimas, kad Jėzus ateis karališkoje valdžioje nesiremia klaidingomis istorijomis, išgalvotomis žmonių. Mokiniai nesinaudojo triukais arba apgaule žmonių įtikinimui, kad Dievo Sūnus ateis vėl garbėje, „jėgoje ir garbėje“. Petras, Jokūbas ir Jonas matė, kaip Jėzus Kristus girdėjo Dievo balsą, atėjusį iš šviesaus debesies arba iš „didžios garbės“. Tas balsas pripažino Jėzų kaip mylimąjį sūnų. Tas pripažinimas, kaip ir spindėjimas, tada duotas Jėzui Kristui buvo tikrovėje šlovė ir garbė. Dėl to nuostabaus Jehovos apreiškimo Petras teisėtai vadino kalną, kur įvyko persimainymas, „Šventu kalnu“.

21. Kokią reikšmę turi mums persimainymo regėjimas?

²¹ Kokią reikšmę persimainymas turi tikintiems? Petras atsakė: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi Jo, tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Petro 1:19). Tas persimainymo regėjimas patvirtina pranašišką žodį apie Jėzaus Kristaus atėjimą karališkoje valdžioje. Tas regėjimas buvo Jo karališkos garbės atvaizdas. Be valdžios ir galybės negali būti karališkos garbės, puikumo ar vertės. Todėl persimainymas yra įrodymas, kad Jėzaus atėjimas į valdžią bus patikimas.

22, 23. (a) Kaip parodome, kad „gerai darome, kada kreipiamės į pranašų žodį? (b) Kokiu būdu tas žodis yra kaip žibintas?

²² Šiandieną mes gerai darome, klausydami pranašų žodžio, nes nieko negali būti svarbiau mūsų gyvenimo interese. Tegul žmonės godžiai skaito pasaulio žinias, tyrinėja politinių ir mokslinių, ekonominių eksperimentų pranašavimus ir pagaliau nustatoma, kad nepasistūmėjo priekį. Tačiau šviesa, spinduliuojanti iš pranašų žodžio, niekada mus neįves į aklavietę ir nepaliks mus neaiškume mūsų kelio atžvilgiu. Todėl pranašiškas žodis užsitarnavo ypatingą vietą mūsų studijavime ir mąstyme. Mes gerai darome pasinaudodami įvairiomis galimybėmis, kad susirinktume su savo tikėjimo broliais aptarti tą „žodį“.„Kreiptis į Jį“ reiškia daugiau, negu tiktai uolus skaitymas arba atidus klausymas. Tai reiškia pasielgti pagal pranašų žodį, kad jis darytų įtaką mūsų gyvenime. Panaudojant mūsų laiką, jėgas ir priemones (Sulyg. Jokūbo 1:22-27). Taip mes pripažįstame praktišką to pranašiško žodžio vertę mūsų gyvenime ir nežiūrint į jį kaip į daiktą, į kurį kreipiame dėmesį tiktai ryšium su mūsų formaliu garbinimu.

²³ Pagal Petro kvietimą, pranašų žodį mes turime panaudoti kaip žibintą, šviečiantį tamsioje vietoje, apšviečiantį mūsų širdį. Jeigu kreipiamės į jį vadovaudamiesi juo kasdieniniame gyvenime, jis ištikimai mus ves pasitikti didžiausios dienos, kurioje nušvis „ryto žvaigždė“, Viešpats Jėzus Kristus, visoje savo garbėje ir didenybėje (Sulyg. Apreiškimo 22:16). Jėzaus Kristaus apsireiškimas netikintiesiems reikš sunaikinimą, o Jo išrinktiesiems mokiniams dideles palaimas. Ir žinoma, viltis, surišta su pranašų žodžių išsipildymu, turi mus padrąsinti daryti viską, kad mes pasirodytumėme priimtinais mūsų Viešpaties apsireiškime (Luko 21:34-36).

24. Kodėl galima tikėti visu Biblijoje esančiu žodžiu?

²⁴ Mes turime uoliai kreipti dėmesį į visą Biblijoje (turinį) esantį pranašų žodį ir juo vadovautis savo gyvenime. Jam pati pranašų žodžio natūra, kas reiškia, kokiu būdu jis buvo parašytas, turi pripildyti mus įsitikinimo ateities atžvilgiu. Tas taip neįvyko, kad Jehovos pranašai svarstė žinomą tendą žmogiškuose dalykuose, o po to darė pranašavimus remiantis savo aiškinimais. Pranašystės nebuvo išvada, kurios priėjo pranašai po kruopščios analizės, esančiomis tuomet sąlygose. Ne, į pranašų protą veikė šventoji dvasia ir pažadino išsakyti juos Dievo žinią. Apaš. Petras rašo toliau: „Pirmiausiai žinokite, kad jokia rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė nėra atėjusi žmogaus valia niekada. Bet šventosios dvasios įkvėpti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1:20, 21). Kadangi tikra pranašystė neateina nuo žmogaus, kuris gali suklysti, bet nuo išmintingo Tvėrėjo, mes žinome, kad visos esančios žodyje pranašystės išsipildys.

25. Ką mes galime pasakyti mūsų krikščioniškos vilties patikimumo atžvilgiu?

²⁵ Krikščioniška viltis remiasi tvirtu pagrindu. Patikimi liudytojų pranešimai patvirtina, kad mirę žmonės prisikels gyvenimui ir kad Jėzus Kristus parodys savo garbę ir valdžią. Didinga bus diena, kurioje mūsų Viešpats įstos prieš visus, kas atsisako tarnauti Sutvėrėjui. Jis išlaisvins iš visokių vargų savo ištikimus pasekėjus, atves juos į teisingą naują tvarką, kur daugiau nebus nei ligų, nei verksmo, nei mirties (Apreiškimo 21:4, 5).