Stebime pasaulį

Kanados paaugliai ir religija

Pasak laikraščio Vancouver Sun, „net 80 procentų Kanados paauglių (pribloškiantis skaičius!) tiki Dievą, tačiau tik 15 procentų reguliariai lanko bažnyčią“. Kodėl toks skirtumas? Kai kurie vengia lankytis joje dėl „visiškos daugelio religinių apeigų monotonijos“, be to, „jaunimas bodisi doktrinų nelankstumu“. Laikraštis priduria: „Be abejonės, organizuotų religijų reputacija smarkiai krinta ir dėl sensacingų naujienų apie krikščionių dvasininkijos tvirkinamuosius veiksmus, sikų riaušes, žydų ekstremistus bei induizmo sekėjų kovotojus. Apklausos rodo, jog religiniais vadovais 1984-aisiais pasitikėjo 62 procentai Kanados paauglių, o dabar vos 39 procentai.“ Pranešimas baigiasi taip: „Arba jaunimas nejaučia nuoširdaus dvasininkijos noro bendrauti su jais, plačioji visuomenė per daug priešiška religinėms organizacijoms, arba tie dvasiniai pamokymai nėra tokie, kad patrauktų didumą jaunimo. O gal tai lemia visos paminėtos priežastys.“

Tarakonai greituoliai

Kas yra bandęs gaudyti tarakonus, žino, jog tai nelengva. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad mažyčiais plaukeliais abiejuose pilvelio šonuose jie pajunta menkiausią priešų sukeltą oro dvelktelėjimą ir nustato jo kryptį. Be to, jų nervų sistema veikia labai greitai: sureaguoti ir pabėgti tarakonams pakanka vienos šimtosios sekundės. Laikraščio Berliner Morgenpost pranešimu, Džefris Kamhis bei jo kolegos iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje, pasinaudodami jautria kino kamera, sužinojo dar daugiau. Jie ištyrė, kad tarakonai gali bėgti vieno metro per sekundę greičiu ir tuo pat metu 25 kartus per sekundę pakeisti judėjimo kryptį. Žurnalas New Scientist cituoja Kamhio žodžius: „Mes nežinome jokio kito gyvio, kuris sugebėtų taip gerai orientuotis ir galėtų taip dažnai daryti posūkius. Jei tarakonai nebūtų tokie nepageidaujami svečiai namuose, jais būtų pelnytai žavimasi.“

Ar tai didžiausia bakterija pasaulyje?

Heida Šulc, Makso Planko jūrų mikrobiologijos instituto mokslininkė, Namibijos pakrantėje (Afrika) vandenyno dugno nuosėdose aptiko milžinišką bakteriją. Jos skersmuo siekia 0,75 mm, o tai reiškia, kad bakterija 100 kartų didesnė už bet kokią kitą žinomą. „Jei vidutinė bakterija būtų didumo sulig ką tik gimusia pelyte, tai ši naujoji būtų sulig mėlynuoju banginiu“, — rašoma Londono laikraštyje The Times. Šie organizmai (Thiomargarita namibiensis) susijungę į laisvą grandinę tarsi perlų vėrinys. Anot laikraščio The Times, šios bakterijos „minta sulfidais, kuriuos oksiduoja panaudodamos jūros vandenyje esančius nitratus“.

Gange per daug lavonų

Electronic Telegraph teigia, jog „daug šimtmečių induistai laidodavo savo mirusiuosius Gange, tikėdami, kad taip šie pasieks mokšą, arba sielos išlaisvinimą iš kūniškų atgimimų rato. Kol 2500 kilometrų ilgio Gango upė buvo gili, jos stipri srovė nuplukdydavo šimtus yrančių kūnų. Tačiau dėl pramoninių nutekamųjų vandenų bei į upę metamų atliekų laikui bėgant upė pasidarė ne tokia srauni ir seklesnė“. Dėl to lavonai „įsipainioja į dumblius ar atliekas ir praguli ištisas savaites“. Devintojo dešimtmečio pabaigoje vyriausybė bandė spręsti problemą — prileido į Gangą tūkstančius mėsėdžių vėžlių. Tačiau 1994-aisiais to atsisakyta, nes vėžliai neįveikė daugybės kūnų; be to, pačius vėžlius išgaudė brakonieriai. Vykdant naują kampaniją, žmonės raginami savo mirusius artimuosius deginti krematoriume arba laidoti smėlyje šalia upės.

Ar skaistyklos nebėra?

Skaistykla — vieta, kur, pasak katalikų tradicijos, eina nekrikštytų kūdikių sielos, — išnyko iš katalikų teologijos. Nors skaistykla niekada netapo dogma, ji buvo „XII amžiaus teologų ekstrapoliacijos rezultatas“: jie ieškojo „pomirtinės“ vietos tiems, kas nepateko nei į dangų, nei į pragarą. Tai — „nekalti naujagimiai, mirę nepakrikštyti“, ir „dorai gyvenę netikintieji“. „Kai tik skaistykla buvo išgalvota, ji įsitvirtino bažnyčios mokomoje doktrinoje“, — rašė Vatikano apžvalgininkas Markas Politis laikraštyje La Repubblica. Tačiau naujesniuose katekizmuose, tarp jų ir 1992-aisiais metais paskelbtame visuotiniame katekizme, skaistyklos nėra nė ženklo. „Iš tikrųjų per kelis pastaruosius dešimtmečius pasikeitė visa pomirtinio gyvenimo samprata“, — aiškina Politis. Dabar daugelis teologų teigia, jog mirę nekrikštyti naujagimiai eina tiesiai į dangų. Italų teologas Pinas Skabinis sako: „Šiandien linkstama palikti vietos esminiams dalykams — amžinajam gyvenimui, apie kurį kalbėjo Jėzus, bei prikėlimui.“

Pagrobimų verslas

„Pagrobimai dėl išpirkos — tai... verslas, klestintis tokiose vietose kaip Meksika, Kolumbija, Honkongas bei Rusija, — teigiama žurnale U.S.News & World Report. — Per pastaruosius trejus metus tokių pagrobimų skaičius visame pasaulyje buvo pats didžiausias.“ Ligi šiol daugiausia žmonių pagrobiama Lotynų Amerikoje: nuo 1995-ųjų iki 1998-ųjų ten buvo įvykdyti 6755 pagrobimai. Toliau eina Azija bei Tolimieji Rytai (617), Europa (271), Afrika (211), Vidurinieji Rytai (118) bei Šiaurės Amerika (80). Nors dauguma pagrobtųjų yra vietiniai prekiautojai bei žemvaldžiai, tačiau pavojus gresia ir čia atvykstantiems darbininkams, keliaujantiesiems verslininkams bei turistams. Tarptautinės kompanijos dabar įsigyja pagrobimo ir išpirkos draudimo polisus, kad galėtų sumokėti išpirką ir atsiskaityti už paslaugas profesionaliems derybininkams bei patarėjams psichologijos klausimais. Pagrobėjai yra organizuoti: jie renka informaciją apie potencialias aukas bei įvertina riziką. Su savo belaisviais jie paprastai elgiasi gerai, kad šie ne taip stengtųsi pabėgti ir liktų daugiau šansų gauti išpirką. Žurnale teigiama, jog „pasaulyje tik 1 iš 10 pagrobimo atvejų baigiasi pagrobtojo mirtimi“, tačiau jame perspėjama: „Saugokitės vietinės policijos. Dažnai ji būna pagrobėjų sąmokslininkė.“

Tinklalapis pataria, kaip melstis

Neseniai Anglikonų bažnyčia sukūrė „Internete“ savo tinklalapį. Jame patariama, kaip melstis. Bažnyčia tvirtina, jog Dievas išklauso kiekvieną maldą, ir ragina žmones meldžiantis būti kūrybingus. „Kad būtų lengviau sutelkti dėmesį, įsijunkite muziką, pasidėkite akmenį, plunksną, gėlę ar žvakę“; be to, patariama „naudotis savo ranka. Pirštai gali priminti įvairius dalykus, kurių meldžiate“. Pavyzdžiui, sakoma, kad nykštys, stipriausias pirštas, maldininkui gali reikšti jo gyvenime svarbius dalykus: namus, šeimą. Didysis pirštas gali priminti, kad pasimelstum už „pasaulio valdžias“, o mažasis pirštelis — „kad paprašytum Dievo už save“. Šias naujoves laikraštis The Times komentuoja taip: „Tinklalapio turinys rodo, kiek, bažnyčios manymu, šalis yra supasaulėjusi. Jame meldimosi tvarka prilyginama dietos laikymuisi ar daržo ravėjimui: ‛geriausia dažnai ir po truputį, bet neapleisk.’“

Rūgštis ir dantų ėduonis

„Žmonės neturėtų manyti, jog vien tik cukrus yra dantų gedimo priežastis, ir dėl to apsiriboti maistu, rūgštinančiu burnos terpę“, — sako Maikas Edgaras, vienas iš knygos Oral Health: Diet and Other Factors autorių. Šiame pranešime patariama, kad rytais apelsinų sultis geriantys ar rūgštų maistą valgantys žmonės po pusryčių bent pusvalandį nevalytų dantų. Kodėl? Todėl, kad rūgštingumo lygiui burnoje pakilus aukščiau įprasto, dantų emalis suminkštėja ir valant paviršius pradės trintis. Pasak Londono laikraščio The Times, vietoje to rekomenduojama rūgštingumą normalizuoti maistu, kuriame daug baltymų: sūriu ar žemės riešutais, tačiau juos valgykite praėjus ne daugiau kaip 20 minučių po to, kai suvalgėte ko nors rūgštaus.

Ar japoniška lėlė — išeitis?

Seneliams, gyvenantiems toli nuo savo vaikaičių ir retai tegalintiems juos pamatyti, viena Tokijo firma surado išeitį. Nusiųsk firmai kūdikio nuotrauką ir po šešių savaičių gausi lėlę antrininką. „Tačiau tai dar ne viskas, — praneša New Scientist. — Mikroskopinis skaitmeninis garso įrašymo mechanizmas lėlės viduje užrašo pirmuosius kūdikio tariamus garsus, taigi ji net kalba kaip jūsų mažylis. Tiesiog palaikyk lėlę už rankos ir ji prašneks kūdikio balsu ar pasakys ką nors kita, ką esi įrašęs. Pasak laikraščio The Nikkei Weekly, lėlę, kainuojančią 400 JAV dolerių, dažniausiai užsisako seneliai, kurie retai mato savo vaikų atžalas.“