Dievas buvo mūsų pagalba
PAPASAKOJO FRANSISKAS KOANA
„Jeigu atsisakysi paklusti valdžiai, būsi nužudytas!“ — perspėjo mane brolis.
„Tai bus daug geriau, negu gyventi tokiomis baisiomis sąlygomis“, — pareiškiau aš.
ŠIS mudviejų su vyresniuoju broliu pokalbis įvyko 1975-ųjų rugsėjį. Tuomet buvau kalėjime pietų Mozambike, Maputu mieste (tada jis vadinosi Lorenso Markis), ir brolis atnešė man maisto. Daugiau kaip 180 žmonių, beveik visi Jehovos Liudytojai, buvome sugrūsti į vieną kamerą. Mano brolis taip supyko ant manęs, kad net nepaliko atnešto valgio!
Kad suprastumėte šį jausmingą pokalbį, papasakosiu, kaip atsidūriau kalėjime.
Religinis auklėjimas
Gimiau 1955 metais presbiterionų šeimoje Manikos rajono Kalangos kaime. Ši vieta yra netoli didelio Maputu miesto. Nors tėvas nelankė bažnyčios, mama eidavo, o sekmadieniais ten vesdavosi ir savo penkis vaikus. Dar mažus ji išmokė mus maldos „Tėve mūsų“ ir aš dažnai ją kalbėdavau (Mato 6:9-12). Vaikystėje klausdavau savo mamos „Kodėl mirštame?“ ir „Ar visada žmonės mirs?“
Mama sakydavo, kad mirtis — tai Dievo tikslo dalis: tie, kurie daro bloga, eis į pragarą, o darantieji gera — į dangų. Nors aš neprieštaraudavau, mamos atsakymas liūdino. Skaudi realybė, kad tenka mirti, trikdė mane. Ypač tai pajutau būdamas dešimties metų, mirus mūsų mylimam tėčiui. Nuo tol labai troškau žinoti apie mirusiųjų būklę ir ar jiems yra kokia nors viltis.
Sužinau ir priimu tiesą
Netrukus po tėvo mirties vienas mokytojas mokykloje ėmė dėstyti mūsų klasei iš knygos „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus“. Ši knyga, išleista Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos, buvo zulų, Pietų Afrikos Respublikos gyventojų, kalba. Mokytojas leido man pasiskolinti knygą ir, nors gerai nemokėjau zulų kalbos, džiaugiausi tuo, ką sužinojau iš ten pacituotų Biblijos eilučių.
Kai sulaukiau 16 metų, mano brolį, šeimos maitintoją, pašaukė į karinę tarnybą. Kaip tik tuomet įsidarbinau Maputu kvepalų firmoje ir vakarais lankiau profesinę technikos mokyklą. Darbe per pietų pertrauką stebėdavau vieną Jehovos Liudytoją, Teofilą Čiulelę, — jis visada skaitė Bibliją. Pamatęs mano domėjimąsi, Teofilas vis užkalbindavo mane.
Vėliau kitas Liudytojas, Luišas Bila, pradėjo su manimi studijuoti Bibliją. Mane paguodė žinia, kad mirusieji nieko nejaučia ir kad vėl grįš gyventi per prikėlimą (Ekleziasto 9:5, 10; Jono 5:28, 29). Tuoj pat parašiau motinai ir iš Biblijos atsakiau į klausimus, kurių kažkada pats jos klausiau. Ji džiaugėsi sužinojusi, kad galiausiai radau patikimus atsakymus.
Žavėdamasis tiesomis, kurių išmokau, buvau pasirengęs dalytis jomis su kitais. Man leido sakyti biblines kalbas mokykloje, bet neleido bažnyčioje. Greitai buvau atskirtas nuo bažnyčios. Nors mama pritarė mano naujajam tikėjimui, šeimos nariai ėmė persekioti. Vyresnysis brolis mane žiauriai sumušė. Kai toks priešiškumas nedavė rezultatų, namiškiai pradėjo tyčiotis iš manęs, ypač matydami, kad prieš valgį meldžiuosi. Taigi prieš sėsdamas prie stalo pasimelsdavau vonios kambaryje. Jaučiau, kad ‛Dievas buvo mano pagalba’ (Psalmių 54:6 [54:4]).
Paskui Luišui nebeleido ateiti į mūsų namus studijuoti su manimi Biblijos. Studijavome pas jį. Kai pradėjau lankyti susirinkimo sueigas ir eiti į skelbimo tarnybą, grįžęs namo rasdavau užrakintas duris. Dėl to tekdavo nakvoti pas kitus Liudytojus.
Pagaliau 1973-iųjų gegužės 13-ąją parodžiau atsidavimą Jehovai Dievui krikštydamasis vandenyje. Tuomet Mozambiką valdė portugalų kolonijinis režimas, todėl Portugalijoje bei visose jos kolonijose Jehovos Liudytojų veikla buvo uždrausta. 1974-ųjų spalio 1-ąją tapau pionieriumi (taip vadinami Jehovos Liudytojų visalaikiai evangelistai). Siekiau tikslo tapti misionieriumi, tad ėmiau studijuoti anglų kalbą, kad galėčiau lankyti Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą Jungtinėse Valstijose, kur ruošiami misionieriai.
Skelbimo strategija
Tuo draudimo laikotarpiu Portugalijos kolonijinė policija (PIDE) įkalino už skelbimą daug Liudytojų. Kad nebūtume susekti, laikėmės tam tikros strategijos. Pavyzdžiui, kalbėdavome prie vieno namo, o paskui eidavome į kitą teritoriją prie kito. Taip pat du iš mūsų per pietų pertrauką ar vakare eidavo į miesto parką. Vienas atsisėsdavo šalia kokio nors asmens ir išsitraukdavo laikraštį. Netrukus ateidavo antrasis, prisėsdavo greta ir pasižiūrėjęs į laikraštį pasakydavo maždaug taip: „O, kiek daug žmonių dabar miršta! Tačiau ar žinote, kad valdant Dievo vyriausybei to nebebus?“
Užsimegzdavo pokalbis: tas, kuris skaitė laikraštį, paprašydavo iš Biblijos patvirtinti tai, ką pasakė antrasis. Paskui susitardavome kitą dieną pratęsti pokalbį. Taip dažnai į pašnekesį apie Biblijos pranašystes įtraukdavome greta sėdintį asmenį. Buvo pradėta daug Biblijos studijų ir mes dėkojome Dievui už pagalbą.
Sunkių išbandymų metas
1974-ųjų balandžio 25-ąją Portugalijos diktatūra baigėsi ir portugalų kolonijose įvyko daug politinių permainų. Politiniams kaliniams Mozambike, taip pat Liudytojams, įkalintiems už politinį neutralumą, buvo paskelbta amnestija. Tačiau vos po 14 mėnesių, 1975-ųjų birželio 25-ąją, Mozambikas pasiskelbė nepriklausomas nuo Portugalijos. Praėjus keletui dienų kilo nauja Liudytojų persekiojimo banga. Vietinės grupuotės buvo mobilizuotos suimti visus Liudytojus, kuriuos tik pasiseks rasti. Mes buvome apšaukti „portugalų kolonizatorių agentais“.
Rugsėjį buvau priverstas dalyvauti vienos tokios grupuotės susirinkime. Atvykęs pamačiau visus mūsų Biblijos studijų grupės narius. Mums įsakė skanduoti politinius šūkius, šlovinančius valdančiąją partiją. Kai pagarbiai atsisakėme, buvome nugabenti į kalėjimą ir sugrūsti į perpildytą kamerą, kaip jau minėjau pradžioje.
Kameroje buvo tiek žmonių, kad vos galėjome judėti. Ant grindų galėjo miegoti tik keletas, kiti turėjo sėdėti ar stovėti. Tebuvo vienas tualetas, kuris dažnai užsikimšdavo ir liedavosi per viršų skleisdamas bjaurų dvoką. Mūsų maistas buvo makaronai su riebalais ir žuvies kaulais. Juos, dar aptūptus didelių melsvų musių, turėjome valgyti neplautomis rankomis. Šiomis baisiomis sąlygomis daugiau kaip 180 iš mūsų išgyvenome 19 dienų. Paskui mus perkėlė kitur, kur tebuvo vieni Liudytojai — vyrai, moterys ir vaikai. Vos per keletą mėnesių dėl siaubingų kalėjimo sąlygų mirė daug vaikų.
Galop vyriausybė, siekdama izoliuoti mus, nusprendė ištremti Liudytojus į Kariką, tolimą sritį šiaurėje. Tada Mozambike buvo apie 7000 Liudytojų, daugiausia pasikrikštijusių 1974 ir 1975 metais. Suvokęs, kad tremtyje reikės biblinės literatūros, pasirūpinau gauti leidimą grįžti namo pasiimti šiek tiek maisto ir daiktų kelionei. Nepastebėtas lydinčio pareigūno, į kai kurių dėžių dugną, išėmęs dalį sausainių, prikroviau biblinių leidinių. Tuomet mes nebijojome, nes pasitikėjome Dievo pagalba (Žydams 13:6).
Gyvenimas stovyklose
Į Kariką atvykome 1976-ųjų sausį. Čia radome daug Liudytojų, atsikėlusių iš kaimyninio Malavio ir gyvenančių pačių suręstuose nameliuose. 1972—1975 metais per 30000 žmonių, įskaitant vaikus, pasitraukė iš Malavio vengdami žiauraus religinio persekiojimo. Jiems buvo leista apsigyventi šiauriniame Mozambike kaip pabėgėliams, o kai atvykome, jie priėmė mus į savo namus ir dalijosi su mumis skurdžiu valgiu.
Daugelis iš mūsų nebuvome patyrę statybininkai, tad Malavio broliai parodė mums, kaip pasigaminti plytų ir kaip iš jų bei augalų pasistatyti namus. Jie mus mokė auginti daržoves ir dar kai ko, kad išsilaikytume. Taip išmokau dailidės, žemdirbio bei siuvėjo amato. Šie įgūdžiai mums labai pravertė, kai vėliau grįžome į savo ankstesnes vietas.
Svarbiausias rūpestis buvo išlikti dvasingiems, ir mes tikrai niekada nepritrūkome dvasinio maisto. Kaip tai buvo įmanoma? Jau minėjau, kad prieš išsiunčiant mus į tremtį daugelis pasielgė apdairiai ir kartu su daiktais pasiėmė biblinės literatūros. Be to, Pietų Afrikos Respublikos Jehovos Liudytojai ėmė leisti mažo formato Sargybos bokšto žurnalus. Taip juos būdavo lengviau įnešti į stovyklą.
Po daugybės prašymų, 1978-ųjų gruodžio 1-ąją, stovykloje buvo leista surengti pirmąsias vestuves. Tą dieną aš vedžiau Alitą Šilaulę, kurios tėvas vienas iš pirmųjų pasikrikštijo Maputu 1958 metais. Susilaukę Dorkadės ir Samuelio, mokėme juos mylėti Jehovą ir visada vedėmės į krikščionių sueigas. Paskui mums gimė dar vienas vaikas, Žaimitas.
Kaip mes skelbėme
Liudytojams buvo leidžiama už stovyklos ribų parduoti daiktus, taip pat savo išaugintus maisto produktus. Daugeliui tai buvo galimybė skelbti. Aš tyčia brangiai prašydavau už druską, kad niekas negalėtų jos nupirkti. Vis dėlto nemažai mano sutiktų žmonių atsiliepė į Karalystės žinią ir aš pradėjau daug Biblijos studijų.
Vienas iš mano Biblijos studijuotojų pasikalbėjo Milanžės mieste su vienos kompanijos direktoriumi ir šis susidomėjo tiesa. Sužinojęs apie tai, parašiau tam direktoriui laišką. Jis atsiuntė kvietimą apsilankyti. Taigi įsidėjęs užantin biblinės literatūros išsiruošiau neva parduoti jam savo pagamintų baldų.
Atvykęs radau namą saugomą kareivių ir sunerimau. Tačiau išėjęs direktorius nurodė kareiviams jo netrukdyti. Mes pradėjome Biblijos studijas penktą valandą vakare, bet jo susidomėjimas buvo toks didelis, kad baigėme tik penktą valandą ryto! Vėliau jis pasiūlė mums jo vardu siųsdintis literatūrą iš Portugalijos, nes jo korespondencija nebuvo tikrinama. Taip jis atiduodavo literatūrą man, o aš nugabendavau ją į stovyklą.
Tiesa, kai kurie iš mūsų už skelbimo veiklą buvo ne kartą suimti. Tačiau kai daugelis atsiliepė į Karalystės žinią, buvome tikri, jog Dievas padeda mums, kaip jis padėjo pirmojo amžiaus krikščionims (Apaštalų darbų 3—5 skyriai).
Grįžtame į Maputu
Su malda aptarę savo aplinkybes, 1985-ųjų rugsėjį nusprendėme organizuotai keltis iš stovyklų. Nors kai kurie liko Karike ir buvo atskirti nuo kitų Jehovos Liudytojų septynerius metus, dauguma patraukė į Malavį ir Zambiją. Mes su žmona ir vaikais nutarėme apsistoti gretimame Milanžės mieste. Čia susiradau darbo bei vietą, kur gyventi, ir mes tęsėme tarnybą. Kitais metais grįžome į Maputu.
Iš pradžių gyvenome su giminaičiais. Darbo gauti buvo nelengva, bet laikui bėgant jo susirasdavau. Alita papildydavo mūsų menką biudžetą pardavinėdama skrudintus žemės riešutus. Kadangi išmokau geriau kalbėti angliškai, padaviau pareiškimą dirbti Britanijos ambasadoje. Patikrinus mano žinias, buvau priimtas už atlyginimą, 20 kartų didesnį nei gaudavau dirbdamas ankstesnį darbą! Tikrai jaučiau, kad Jehova padėjo man, ir dėkojau jam malda.
Stengiuosi suderinti pareigas
Galiausiai 1991-ųjų vasario 11-ąją Mozambiko vyriausybė teisiškai pripažino Jehovos Liudytojus. Tai įsimintina data! Kitais metais mane pakvietė tarnauti komiteto, prižiūrinčio Mozambiko Jehovos Liudytojų skelbimo darbą, nariu. Tuomet mūsų vaikams tebuvo 12, 9 ir 6 metai. Visą naktį meldžiausi Jehovai prašydamas išminties nuspręsti taip, kad sugebėčiau ir rūpintis šeima, ir atlikti organizacines pareigas.
Mes įsigijome mažą priekabą ir ėmėmės verslo. Įdarbinome daugelį pionierių gaminti bei pardavinėti sumuštinius ir verslas klestėjo. Taigi turėjau laiko rūpintis savo naujomis organizacinėmis privilegijomis. Mums taip pat reikėjo namo, nes nebegalėjome nuomotis to, kuriame gyvenome. Parašiau vyriausybei prašymą ir apibūdinau mūsų šeimos padėtį. Netrukus gavome leidimą įsigyti namą. Tai buvo viešai paskelbta, nes buvau pirmasis mozambikietis, pirkęs namą iš valstybės.
Mudu su Alita Dievas apdovanojo vaikais ir jie buvo imlūs dvasiniam mokymui (Pakartoto Įstatymo 6:6-9). Kasdien rytais 5.40 val. aptardavome Biblijos citatą, o paskui kartu skaitydavome Bibliją. Kadangi vaikams anksti reikėdavo į mokyklą, jie priprato prie tokio tvarkaraščio. Penktadieniais 18.00 val. būdavo mūsų šeimos studijos ir tada vaikai apsvarstydavo su mumis Biblijos temas, paruoštas per savaitę. Be to, dar repetuodavome, kaip pradėsime pokalbį tarnyboje.
Visi mūsų vaikai krikštyti. Dorkadė ir Samuelis nuo 1994 metų tarnauja pionieriais, o Žaimitas po krikšto yra pagalbinis pionierius. Jie tebelanko mokyklą, tačiau visi turi tikslą ateityje išplėsti savo tarnybą. Alita yra pionierė ir kartu rūpinasi mūsų namais. Daug metų, įskaitant laiką, praleistą internuotųjų stovyklose, aš irgi tarnavau pionieriumi. Nuo 1993 metų darbuojuosi Jehovos Liudytojų filialo biure.
Nesibaigiančios Dievo palaimos
1997-aisiais man buvo suteikta puiki privilegija lankyti dviejų mėnesių kursus filialų komitetų nariams. Kursai vyko Jungtinėse Valstijose, Sargybos bokšto mokomajame centre, Patersone (Niujorko valstija). Taip mano pastangos išmokti anglų kalbą buvo dar kartą atlygintos. Grįždamas namo turėjau galimybę aplankyti Jehovos tarnus kitose šalyse ir tai pripildė mano širdį dėkingumo už mūsų pasaulinę broliją!
Tokia neveidmainiška meilė tarp tikrųjų krikščionių paskatina tūkstančius nuoširdžių žmonių įsilieti į Jehovos Liudytojų bendriją Mozambike (Jono 13:35). Mums esant ištremtųjų stovyklose, skelbėjų tebuvo apie 7000. Dabar gerąją naujieną apie Dievo Karalystę Mozambike skelbia daugiau kaip 29000 Liudytojų. 1958-aisiais buvo tik 4 susirinkimai, o dabar jų yra 665.
1993 metais buvo patvirtintas planas statyti Maputu mieste filialą, kuriame jo darbuotojai — daugiau kaip 75 asmenys — galėtų gyventi ir rūpintis nuostabia tyro garbinimo plėtra Mozambike. Maždaug po ketverių metų projektas buvo baigtas. Džiaugsmui nebuvo ribų, kai 1998 metų gruodžio 19-ąją į šių puikių pastatų atidarymą susirinko 1098 dalyviai iš įvairių šalių. Per programą turėjau privilegiją paimti interviu iš žmonių, daug metų praleidusių tremtyje Karike. Kai paprašiau tų, kurie buvo ištremti, pakelti rankas, pakilo šimtai rankų. Visi buvo sujaudinti.
Kitą dieną didžiulė daugybė — 8525 asmenys susirinko į Asamblėjų salę Matoloje. Buvo apžvelgta atidarymo programa, išklausyti padrąsinantys pranešimai iš kitų šalių bei Biblija pagrįstos kalbos, kurias sakė svečiai iš pasaulinio Jehovos Liudytojų biuro (Bruklinas, Niujorkas).
Iš tikrųjų nuo to laiko, kai pradėjau paauglystėje semtis žinių apie Biblijos tiesą, patyriau šeimos priešiškumą, grasinimus nužudyti ir baisų persekiojimą. Kartais galvodavau, jog geriau būtų mirti, nei taip gyventi. Tačiau džiaugiuosi, kad per tuos išbandymus mano santykiai su Jehova tapo tyresni. Iš tiesų, kaip pasakė Biblijos psalmininkas, „Dievas yra mano pagalba, Viešpats gina mano gyvastį“ (Psalmių 54:6 [54:4]). Tarnauti Jehovai kartu su pasauline jo garbintojų brolija man ir mano šeimai yra neprilygstama privilegija.
[Iliustracija 23 puslapyje]
Liudytojai priešais Karalystės salę, pastatytą esant tremtyje
[Iliustracija 24 puslapyje]
Malonu studijuoti Bibliją kartu su šeima
[Iliustracija 25 puslapyje]
Gyvenusieji Kariko stovyklose pakėlė rankas