Biblijos požiūris

Ar teisinga žiauriai elgtis su gyvūnais?

CENTRINĖJE Amerikoje visų akys nukreiptos į du gaidžius sporto arenoje: vieną — raudoną, kitą — baltą. Minia riaumoja, kai raudonasis gaidys labai aštriu prie kojos pririštu skustuvu kerta baltajam. Teisėjas pakelia tuos du paukščius. Baltasis gaidys jau suglebęs, be gyvybės ženklų ir paplūdęs krauju. Gaidžių peštynės baigtos.

Pietų Filipinuose rungiasi du eržilai. Žiūrovai stebi siaubingą reginį — arkliai kandžioja vienas kitam ausis, kaklą, snukį bei kitas kūno vietas. Nors jie abu galbūt apleis areną gyvi, bent vienas iš jų gali likti luošas, aklas arba sužalotas taip, jog galiausiai nugaiš.

Rusijoje du šunys puola vienas kitą. Kaipmat išlupamos akys, nuplėšiamos ausys ir jie sužeistomis kojomis šliaužioja aplink, iš žaizdotų kūnų teka kraujas.

Pagauti lošimo azarto žmonės šimtmečiais versdavo vieną gyvūną kovoti su kitu. Sąrašą papildė bulių kautynės, lapių medžioklė ir netgi vorų grumtynės. Galima pridurti, kad daug gyvūnų kenčia mokslo dėlei. Be to, nesuskaičiuojama daugybė kamuojasi dėl sąmoningo ar nesąmoningo jų savininkų nerūpestingumo.

Kai kuriose šalyse įstatymai apibrėžia elgesį su gyvūnais ir draudžia žiaurenybes. „Laisvių kodekse“, kurį 1641 metais sudarė Masačusetso įlankos kolonija, buvo pareikšta: „Joks žmogus neturi savavaliauti ir žiauriai elgtis su gyvūnu, paprastai laikomu žmogaus poreikiams.“ Nuo to laiko leidžiami įstatymai ir kuriamos draugijos gyvūnams apsaugoti nuo žiaurenybių.

Tačiau daugelis žmonių, remiančių anksčiau paminėtas kovinio sporto šakas, nelaiko savęs žiaurumų kaltininkais. Kai kurie pareiškia mylį tuos gyvūnus, kuriuos verčia kentėti arba mirti. Gaidžių peštynių mėgėjai tvirtina, kad jų paukščiai gyvena ilgiau negu viščiukas, kuriam skirta atsidurti puode, bet tai — menka paguoda!

Kodėl žiauriai elgtis neteisinga?

Dievas leidžia mums naudotis gyvūnais. Biblijos principai leidžia žudyti juos maistui, drabužiams arba saugumo labui (Pradžios 3:21; 9:3; Išėjimo 21:28). Tačiau Dievui gyvybė yra šventa. Viešpatauti gyvūnams turime nuosaikiai ir taip rodyti pagarbą gyvybei. Biblijoje smerkiamas vyras, pavadintas Nimrodu, — gyvulius, o galbūt ir žmones, jis žudė, matyt, tik dėl pramogos (Pradžios 10:9).

Dievo rūpinimąsi gyvūnais Jėzus apibūdino taip: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas“ (Luko 12:6). Ir pats Dievas, apsigalvojęs nenaikinti miesto, pilno atgailaujančių nuodėmiautojų, sakė: „Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių... ir, be to, daug gyvulių?“ (Jonos 4:11, Brb red.) Akivaizdu, kad jis nelaikė gyvulių daiktais, kuriuos panorėjus būtų galima išmesti.

Duodamas izraelitams įstatymus, Dievas mokė juos deramai elgtis su gyvūnais. Jis reikalavo grąžinti paklydusį gyvulį jo savininkui ir padėti gyvuliui nelaimėje (Išėjimo 23:4, 5). Gyvuliai, kaip ir žmonės, turėjo ilsėtis per šabą (Išėjimo 23:12). Įstatymai nurodė, kaip dera elgtis su darbiniais gyvuliais (Pakartoto Įstatymo 22:10; 25:4). Aišku, kad juos reikėjo ne išnaudoti, o prižiūrėti ir saugoti.

Patarlių 12:10 (Brb red.) aiškiai išdėstytas Dievo požiūris: „Teisusis rūpinasi savo gyvuliais, bet nedorėlio pasigailėjimas žiaurus.“ Biblijos komentaruose ši eilutė verčiama taip: „Teisiojo malonė pasiekia net nebylius gyvūnus, o nedorėlis yra žiaurus, net kai mano esąs labai švelnus“ (Viljamo Makdonaldo Believer’s Bible Commentary).

Teisus žmogus su gyvuliais elgiasi meilingai ir stengiasi suvokti jų poreikius. Nedorėlis gali sakyti mylįs gyvūnus, bet iš tikrųjų jo „malonės“ be gailesčio. Jo elgesys išduoda savanaudiškus motyvus. Būtent taip yra su žmonėmis, kurie tikėdamiesi laimėti pinigų verčia gyvūnus kautis!

Paguoda gyvūnams

Iš tiesų Dievo pradinis tikslas buvo, kad žmogus ‛viešpatautų jūros žuvims ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės’ (Pradžios 1:28). Nebuvo numatyta žiauriai elgtis su gyvūnais. Nežmoniškas elgesys — neamžinas. Mes turime pagrindą tikėti, kad Dievas nutrauks visas bereikalingas kančias. Tačiau kaip?

Jis žada padaryti galą piktiems ir žiauriems žmonėms (Patarlių 2:22). O dėl gyvūnų Ozėjo 2:18 sakoma: „Tą dieną aš padarysiu jiems sandorą su lauko žvėrimis, su dangaus paukščiais ir su žemės slankiotojais, ... ir padarysiu, kad jie miegotų saugiai.“ Kaip nuostabu bus gyventi tuomet, kai ramybė viešpataus ne tik tarp dorų žmonių, bet ir tarp gyvūnų!

[Iliustracija 26 puslapyje]

Fransisko Gojos „Bulių kautynės kaime“