Ledinė nelaimė

„BAISIAUSIA stichinė nelaimė šalies istorijoje.“ Taip laikraštyje The Toronto Star pavadinta ledo audra, sausio mėnesį užgriuvusi Kanados provincijas Ontariją, Kvebeką ir Niu Bransviką. Jungtinių Valstijų prezidentas Bilas Klintonas Meiną ir Niu Hampšyrą, taip pat Vermonto rajonus bei šiaurinę Niujorko dalį paskelbė nelaimės zonomis.

Per audrą, kurios metu penkias dienas lijo ir šalo, žuvo apie 35 žmonės. Toks lietus paprastai trunka tik keletą valandų, bet šįkart šiltas viršutinis oro sluoksnis pasiliko virš šaltų oro masių. Todėl pasiekęs žemės paviršių vanduo akimirksniu virto ledu. Taip susidarė maždaug aštuonių centimetrų ledo sluoksnis. Nuo jo svorio lūžo daug medžių, buvo sugadintos elektros linijos, išversti stulpai ir aukštos įtampos bokštai; padariniai baisūs.

Kvebeke šimtai milžiniškų plieninių aukštos įtampos bokštų griuvo, tarsi būtų padaryti iš folijos. Vienas susijaudinęs keleivis pasakojo: „Mačiau, kaip prieš mano akis [bokštas] sulinko lyg plastmasinis. Jis perlinko pusiau, pasidarė kaip kamuolys ir subyrėjo. Po visą greitkelį draikėsi elektros laidai. Griuvus vienam bokštui, griuvo ir kiti trys.“

Dėl storo ledo sluoksnio nuvirto daugiau kaip 120000 kilometrų aukštos įtampos linijų; jų pakaktų tris kartus apjuosti Žemę! Kanadoje trys keturi milijonai žmonių liko be elektros ir šilumos, kai kurie taip gyveno tris savaites ir ilgiau.

Meine, kurio gubernatorius Angusas Kingas paskelbė nepaprastąją padėtį, per 200000 žmonių buvo be elektros. „Tai didžiausia tokia nelaimė, kada nors ištikusi šią valstiją“, — pasakė jis. Niujorko valstijos gubernatorius Džordžas Patakis pranešė: „Ištisi miestai neturi elektros.“

Palei pietinį šv. Lauryno upės krantą per audrą buvo nuversta apie 30000 medinių komunikacijos stulpų. Po to, kai 17 valandų lijo ir šalo, Džimas Kelis, gyvenantis šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, netoli šios upės, rašė: „Už langų nieko negalime matyti. Tai ne šerkšnas arba rūkas, o tikras ledas. Iš visų namo pusių kažkas poška.“

Kelis pasakojo: „Tolumoje girdime garsus, lyg šaudytų artilerijos pabūklai. Pokšt! Tyla. Pokšt! Tyla. Pokšt, pokšt!“ Vėliau jis sužinojo, kad tuos garsus kėlė lūžtantys medžiai ir virstantys telefono stulpai.

Ironiška, jog gamtovaizdis pasidarė akinamai gražus, nors aplinkui viskas buvo nuniokota. Buvo nuogąstaujama, kad Ontarijas neteko 20 milijonų klevų, iš kurių gaminamas klevų sirupas. Viena sodininkė aimanavo: „Tie medžiai tarsi nusmailinti stulpai žiūri į dangų.“

„Graži karo zona“

Taip laikraštyje Toronto Star apibūdintas antras didžiausias Kanados miestas Monrealis. „Gatvės atrodo tarsi subombarduotos!“ — sušuko viena jo gyventoja. Apytikrė nuostolių suma vien Monrealyje siekė daugiau nei 500 milijonų Kanados dolerių.

Vienas Belevilio (Ontarijas) gyventojas pasakė: „Atrodo, tarsi praūžė branduolinis karas. Visur nugulusios baltos dulkės, šiurpu.“ Jis tai pavadino „šiurpiu grožiu“.

Praėjus savaitei po audros, kai šimtai tūkstančių žmonių dar neturėjo elektros ir spaudė šaltis, policija pradėjo evakuoti žmones į priedangas. „Ar mes juos prašome, ar jiems įsakome?“ — klausė vienas pareigūnas.

„Jie turi išeiti, — atsakė vienas atsakingas asmuo. — Bet būk su jais diplomatiškas.“ Jis pridūrė: „Galima manyti, jog yra karo metas.“

Vos išvengta nelaimių

Nutrūkus elektrai didesnėje Monrealio dalyje, užgeso šviesoforai ir nebevažiavo požeminiai traukiniai. Paskutinę audros dieną keturios iš penkių elektros perdavimo stočių mieste nebeveikė arba buvo sugriautos. Kokie galėjo būti padariniai?

„Po pietų įsitikinome, jog Monrealyje galbūt visiškai nutrūks elektra ir vandens tiekimas, — pasakė Kvebeko premjeras Liusjenas Bušaras. — Vandens turėjome dviem valandoms, nes du vandens filtravimo įrenginiai nebeveikė.“ Kadangi žmonės pasišviesdavo žvakėmis ir galėjo visai nelikti vandens, kilo didelis gaisro pavojus.

Kitos nelaimės buvo išvengta praėjus maždaug dviem savaitėms, kai 1889 žmonės sausio 24-ąją susirinko į rajono asamblėją Monrealio Jehovos Liudytojų asamblėjų salėje. Iš vakaro daugiau kaip 20 centimetrų šlapio sniego sluoksnis padengė Monrealį, o per ryto programą buvo pastebėta gedimų sienose ir lubose. Popietinė programa buvo atšaukta, o dalyviai paprašyti eiti namo, persirengti ir grįžti į asamblėjų salę dirbti.

Po valandos 300 savanorių su kastuvais, kirtikliais ir kitais įrankiais ėmė valyti didžiulį 7100 kvadratinių metrų stogą. Pašalinus sniegą, pasirodė, jog vietomis ledo storis siekė per 60 centimetrų! Grandininiais pjūklais ledas buvo supjaustytas į kvadratus, o šie atvilkti iki stogo briaunos ir numesti žemyn. Pašalinta apie 1600 tonų sniego ir ledo! Vėliau apžiūrėjus nustatyta, kad dėl to lubos atsistatė į savo vietą ir sienų plyšiai užsivėrė. Sekmadienio rytą buvo vėl saugiai klausoma programos.

Jie padėjo vieni kitiems

Tiesa, kai kurie žmonės audros zonoje per lietų ir šaltį stengėsi pasipelnyti iš kitų nelaimės, bet, kaip ir pirmajame šimtmetyje, daugelis parodė „nepaprastą žmoniškumą“ (Apaštalų darbai 28:2, NTP). Romos (Niujorkas) laikraštyje Daily Sentinel apie Jehovos Liudytojus, pirmuosius padėjusius kitiems, buvo sakoma: „Vyrai susirinko Karalystės salėje Votertaune ir iš ten organizuotai buvo pasiųsti į įvairius bendratikių namus. Bet jie padėjo ir kaimynams.“

Straipsnyje nurodyta, kad taip darniai žmonės dirbo „Adamso, Potsdamo, Malonės, Ogdensburgo, Platsburgo, Masenos, Governero ir Elenburgo regione“. Kai kurie savanoriai kelioms valandoms aprūpindavo šiluma namus, prijungę generatorius, kad veiktų katilinės. Deja, po audros daugelyje vietų temperatūra nukrito žemiau 18 laipsnių šalčio.

Sykį policija pamatė Liudytojus lankantis po namus ir palaikė juos vagimis. Kai Liudytojai paaiškino, ką veikia, vienas policininkas pasakė, kad po audros jo tėvui, gyvenančiam Monrealyje, pagelbėjo Jehovos Liudytojai, nors pats tėvas nėra Liudytojas. Sūnus padėkojo už pagalbą.

Nuo audros ypač nukentėjo apie 100 miestelių įpiečiau Monrealio — vietovėje, pavadintoje „tamsos trikampiu“. Praėjus 10 dienų po audros, šie miesteliai dar neturėjo elektros. Iš tikrųjų daugelis žmonių buvo be elektros daugiau kaip mėnesį! Jehovos Liudytojų filialas, esantis netoli Toronto, pasirūpino, kad to rajono žmonės būtų specialiai aplankyti ir jiems suteikta pagalba. Į paskirstymo punktą buvo pristatyta aliejaus lempoms, baterijų ir kišeninių žibintuvėlių, o iš ten padalyta tiems, kurie stokojo.

Krikščionių vyresniesiems irgi buvo pavesta išsiaiškinti tenykščių žmonių poreikius. Viena vyresniųjų grupė per savaitę aplankė 11 susirinkimų ir surengė daug padrąsinančių sueigų. Po tokių susiėjimų ir dvasinės paramos niekas neskubėdavo grįžti namo. Žmonės vis stovėdavo, kalbėdavosi ir pasakodavo, džiaugdamiesi bendravimu. Išties tomis savaitėmis po audros sueigose buvo daugiausia dalyvių.

Jei buvo kuo pasišildyti, pavyzdžiui, malkomis kūrenama krosnis arba elektros generatorius, daugelis šeimininkų mielai pasikvietė tų, kurie šąla. Pas kai kuriuos Liudytojus buvo apsistoję 20 žmonių. Ir už to rajono ribų daugelis apgyvendino pas save likusius be elektros žmones. Pavyzdžiui, Liudytojai iš Set Ilio, už maždaug 800 kilometrų nuo „tamsos trikampio“, pasisiūlė apgyvendinti 85 šeimas.

Tolimų kaimų, tokių kaip Rimouski, Liudytojai kirto medžius ir gabeno juos laivu. Kai kurie ant siunčiamų rąstų užrašydavo Rašto eilutes. Vienas Liudytojas pasidalijo malkomis su kaimynu neliudytoju; ant rąsto buvo užrašyta Psalmių 55:16 (NW) eilutė: „Pats Jehova išgelbės mane.“ Nešdamasis rąstą kaimynas pažvelgė aukštyn ir tarė: „Dėkoju, Jehova.“

Ko pasimokome iš viso to?

Daugelis buvo sukrėsti, kad elektros energija gali taip greitai prapulti ir kad jie priklauso nuo jos. „Kai statysiuos naują namą, — kalbėjo vienas vyras, — tikrai jame įsirengsiu malkomis kūrenamą krosnį, generatorių... ir dujinę viryklę.“

Praėjus maždaug šešioms savaitėms po audros, vienas komentatorius pasakė: „Buvo daugybė ledo, daugybė tamsos, daugybė laiko pamąstyti, o tai daryti daug lengviau, kai neveikia televizorius.“ Vėliau jis pastebėjo: „Mes buvome nustebinti, kokie pažeidžiami stichijos esame.“

Biblijos studijuotojai mąsto apie Kūrėjo pažadą atkurti žemėje pasaulinį rojų, bet pirmiau jis pašalins šią sistemą, kaip jau yra kitados padaręs su pasauliu (Mato 24:37-39; 2 Petro 2:5). Nurodydamas savo turimą arsenalą, Dievas klausia: „Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos, kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai?“ (Jobo 38:22, 23, Brb red.)

[Iliustracija 17 puslapyje]

Aukštos įtampos bokštai trupėjo tarsi folija

[Iliustracija 18 puslapyje]

Galimos nelaimės buvo išvengta, kai savanoriai nuo Asamblėjų salės stogo nuvalė sniegą ir ledą

[Iliustracija 18 puslapyje]

Malkos nelaimės aukoms