Kaip man teko pasirinkti vieną iš dviejų tėvų

„Tu nebesi mano sūnus! Tuojau palik šiuos namus ir negrįžk, kol neatsisakysi tos religijos!“

IŠĖJAU tik su tais rūbais, kuriuos vilkėjau. Tą naktį kaimynystėje sproginėjo artilerijos sviediniai ir aš nežinojau, kur link pasukti. Prabėgo daugiau nei šešeri metai, kol grįžau namo.

Kas galėjo taip įpykinti tėvą, kad jis išvarė savo sūnų? Leiskite man paaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo.

Augau neapykantos kupiname pasaulyje

Mano tėvai gyvena Beirute (Libanas), vietovėje, kuri kažkada labai viliojo turistus. Tačiau nuo 1975 iki 1990 metų tas miestas tapo naikinančio karo židiniu. Aš gimiau 1969-aisiais; esu pirmagimis armėnų šeimoje, turinčioje tris vaikus. Pirmieji mano prisiminimai susiję su taikos laikotarpiu.

Mano tėvai priklausė Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, bet mama vesdavosi mus į bažnyčią tik dukart metuose — per Velykas ir Kalėdas. Taigi mūsų šeima tikrai nebuvo labai religinga. Vis dėlto aš buvau išsiųstas į vieną protestantišką vidurinę mokyklą, kur gavau religinį mokymą. Tuo laiku religija manęs visai nedomino.

Vienas dalykas, kurį jau vaikystėje išmokdavo daugelis armėnų — tai neapkęsti turkų. Per Pirmąjį pasaulinį karą turkai išžudė šimtus tūkstančių armėnų ir užėmė didžiąją dalį Armėnijos teritorijos. 1920 metais išlikusioji rytinė jos dalis tapo Tarybų Sąjungos respublika. Būdamas jaunuolis aš nusistačiau kovoti, kol bus įgyvendintas teisingumas.

Mano mąstymas keičiasi

Tačiau devintajame dešimtmetyje, kai buvau paauglys, mano mąstymą pradėjo keisti dalykai, kuriuos išgirdau iš savo dėdės, motinos brolio. Jis kalbėjo, kad Visagalis Dievas netrukus atitaisys bet kokią neteisybę. Jis aiškino, kad per Karalystę, kurios melsti Jėzus mokė savo pasekėjus, netgi nužudytieji skerdynių metu bus prikelti gyventi žemėje (Mato 6:9, 10; Apaštalų darbai 24:15; Apreiškimas 21:3, 4).

Mane tai sujaudino. Trokšdamas išgirsti daugiau, nuolat užduodavau jam klausimų. Tai vedė prie Biblijos studijų, kurios vyko kito Liudytojo namuose.

Mokydamasis apie savo dangiškąjį Tėvą, Jehovą, ir vis labiau jį pamildamas, pradėjau baimintis, kad vieną dieną turėsiu priimti nelengvą sprendimą — pasirinkti arba savo šeimą, arba Jehovą Dievą (Psalmių 83:18, NW).

Sunkus 17-mečio pasirinkimas

Galiausiai mama išgirdo apie mano ryšius su Jehovos Liudytojais. Ji buvo labai sukrėsta ir pareikalavo nutraukti Biblijos studijas. Supratusi, kad mano įsitikinimai rimti, ji perspėjo pasakysianti tėvui. Tuo metu aš dėl to nesirūpinau, nes maniau, kad sugebėsiu valdyti situaciją ir atsilaikyti prieš tėvą. Bet aš klydau.

Sužinojęs, jog bendrauju su Jehovos Liudytojais, tėvas labai įpyko. Jis pagrasino išvysiąs mane iš namų, jei nenustosiu studijuoti Biblijos. Aš pasakiau, kad nemanau pasiduoti, nes tai, ką sužinojau, yra tiesa. Jis rėkė, šaukė ir keikėsi, o paskui pradėjo verkti lyg vaikas. Jis tiesiog maldavo mane nutraukti ryšius su Liudytojais.

Aš buvau plėšomas ne tik emociškai, — turėjau pasirinkti vieną iš dviejų tėvų — Jehovą arba jį. Žinojau, kad abu labai myli mane, ir norėjau abiem įtikti; bet tai atrodė neįmanoma. Spaudimas buvo stipresnis, negu aš galėjau pakelti. Pasakiau tėvui, jog laikysiuos jo reikalavimo, galvodamas savyje, kad atnaujinsiu studijas ir tapsiu Liudytoju, kai suaugsiu. Man buvo tik 17 metų.

Vėliau aš gėdijausi dėl to, ką padariau. Jaučiau, kad Jehova nėra patenkintas ir kad aš nepasitikėjau psalmininko Dovydo žodžiais: „Jei mano tėvas ir mano motina paliktų mane, Viešpats tačiau priims mane“ (Psalmių 26:10). Bet aš tebesimokiau vidurinėje mokykloje ir mano tėvai mokėjo už mokslą.

Tvirtesnė pozicija

Daugiau nei dvejus metus nesilankiau pas savo dėdę ir nepalaikiau ryšių su Liudytojais, nes žinojau, kad tėvai seka kiekvieną mano žingsnį. Vieną 1989-ųjų dieną, būdamas jau 20-metis, netikėtai susitikau pažįstamą Liudytoją. Jis labai maloniai paklausė, ar norėčiau jį aplankyti. Kadangi jis nieko neužsiminė apie Biblijos studijavimą, galiausiai nuėjau pas jį.

Ilgainiui vėl pradėjau studijuoti Bibliją ir lankyti sueigas Jehovos Liudytojų Karalystės salėje. Studijuodavau savo darbo vietoje, kur niekas man netrukdė. Dėl to ėmiau geriau suprasti meilingą Jehovos asmenybę ir labiau suvokti, kad verta išlaikyti artimus santykius su juo bet kokiomis aplinkybėmis. Tų metų rugpjūtį net pradėjau dalintis su kitais tuo, ko buvau išmokęs.

Iki tol mano šeima nieko nežinojo. Tačiau po keleto dienų aš vėl susidūriau su savo tėvu, tik šį kartą buvau geriau pasiruošęs. Jis mėgino ramiai paklausti: „Sūnau, ar tiesa, kad tu vėl bendrauji su Jehovos Liudytojais?“ Laukiant mano atsakymo, jo akyse pasirodė ašaros. Motina ir sesuo tyliai verkė.

Aš paaiškinau, kad tik neseniai ėmiau bendrauti su Liudytojais ir esu pasiryžęs tapti vienu iš jų. Tuomet viskas atsitiko labai staigiai. Tėvas išrėkė žodžius, kurie parašyti šio straipsnio įžangoje. Paskui sugriebė mane ir pradėjo šaukti, kad neleis man gyvam išeiti iš namų. Aš sugebėjau ištrūkti ir bėgdamas laiptais girdėjau, kaip mano jaunesnysis brolis mėgino nuraminti tėvą. „Nuo šiol tu esi mano Tėvas, — meldžiausi Jehovai. — Aš pasirinkau tave, tad prašau rūpintis manimi.“

Represijos

Po kelių dienų tėvas atėjo į mano dėdės namus tikėdamasis ten rasti mane. Jis puolė dėdę ir norėjo užmušti, bet įsikišo kiti ten buvę Liudytojai. Tėvas išėjo pažadėjęs grįžti. Netrukus jis atsivedė ginkluotus milicininkus. Šie išsivedė Liudytojus ir labai sergantį mano dėdę į savo karinę būstinę.

Po to jie ieškojo kitų ten gyvenančių Liudytojų. Įsiveržė į vieno iš jų namą. Knygas, tarp jų ir Biblijas, sumetė į krūvą gatvėje ir sudegino. Bet tuo viskas nesibaigė. Buvo suimti šeši Liudytojai ir kai kurie su jais studijavę žmonės. Visus uždarė į mažą patalpą, tardė ir mušė. Kai kuriuos degino cigaretėmis. Žinia apie tuos įvykius žaibiškai paplito visoje apylinkėje. Manęs visur tykojo milicininkai. Tėvas paprašė jų surasti mane ir bet kokiomis priemonėmis priversti apsigalvoti.

Praėjus kelioms dienoms milicininkai įsiveržė į Karalystės salę, kur vyko vieno susirinkimo sueiga. Visam susirinkimui — vyrams, moterims ir vaikams — buvo liepta apleisti salę. Jie atėmė jų Biblijas ir privertė eiti į milicijos būstinę, kur juos ištardė.

Pabėgu į Graikiją

Visą tą laiką mane globojo viena Liudytojų šeima, gyvenusi toli nuo tos neramumų vietos. Po mėnesio išvykau į Graikiją. Ten paaukojau savo gyvenimą Jehovai Dievui ir buvau pakrikštytas.

Graikijoje manimi meilingai rūpinosi dvasinė brolija, kurią sudarė daugelio tautybių žmonės, tarp jų ir turkai. Aš įsitikinau, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo“ (Morkaus 10:29, 30).

Trejus metus gyvenau Graikijoje. Nors tėvui rašiau keletą kartų, jis niekada neatsakė. Vėliau sužinojau, kad mano šeimą aplankydavusiems draugams ir klausdavusiems tėvo apie mane, jis pasakydavo: „Aš neturiu sūnaus tokiu vardu.“

Susitikimas po šešerių metų

Apsigyventi Beirute grįžau 1992 metais pasibaigus karui. Per vieną draugą tėvui pranešiau, kad noriu grįžti namo. Jis atsakė, jog esu laukiamas, bet tik tuo atveju, jei atsisakiau savo tikėjimo. Todėl dar trejus metus gyvenau išsinuomotame bute. 1995-ųjų lapkritį tėvas netikėtai užėjo į mano darbovietę ir paprašė pakviesti mane. Tuokart ten nebuvau, tad jis paliko žinutę, kad nori matyti mane namuose. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti. Todėl labai neryžtingai ėjau pasimatyti su juo. Tai buvo jaudinantis susitikimas. Jis pasakė neprieštaraująs, jog esu Liudytojas, ir norįs, kad grįžčiau namo!

Dabar aš tarnauju krikščionių vyresniuoju ir visalaikiu tarnu armėniškai kalbančiame susirinkime. Dažnai sutinku žmonių, tokių kaip mano tėvas, besipriešinančių šeimos nariams dėl jų noro tarnauti Jehovai. Suprantu, jog tėvas, nesutikdamas su mano garbinimu, nuoširdžiai tikėjo elgiąsis teisingai. Biblija tam netgi ruošia krikščionis pranešdama, kad jie gali tikėtis šeimos priešiškumo (Mato 10:34-37; 2 Timotiejui 3:12).

Aš viliuosi, jog kada nors mano tėvas ir kiti šeimos nariai patikės Biblijos teikiama viltimi sulaukti geresnio pasaulio. Ten nebebus karų nei žudynių, ir žmonės nebebus varomi iš savo šalies arba persekiojami dėl teisybės (2 Petro 3:13). Tuomet niekam nebeteks rinktis vieno iš dviejų jiems tokių brangių dalykų. (Atsiųsta.)