Pažintis su blakstienas turinčiu paukščiu

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKOJE

„GALIMAS dalykas, kad jūs niekada nesate mūsų matę. Mes esame paukščiai, daugumos žmonių vadinami afrikiniais sausumos ragasnapiais.

Jau vien mūsų išvaizda nepaprasta, bet yra kitų ne mažiau įdomių faktų apie mus, tad mes ir norėtume apie tai jums papasakoti. Pirmiausia, kaip rodo mūsų vardas, daug laiko praleidžiame ant žemės. Dydžiu mes prilygstame kalakutui ir skraidome tiek pat mažai, kiek ir jis.

Savotiškai krypinėdami, klajojame po centrines ir pietrytines Afrikos sritis. Jei kada nors susidurtume, jūs be vargo atpažintumėte mus iš ryškiai raudono kaklo maišelio, lopų apie akis ir, žinoma, ilgų nuostabių blakstienų!

Mes, sausumos ragasnapiai, dauginamės droviai — vidutiniškai kas šešeri metai užauginame vieną jauniklį. Perė́jimo laikotarpiu mūsų patinėliai prirenka pakankamai sausų lapų iškloti lizdams, kuriuos paprastai sukame medžių uoksuose ar uolų plyšiuose. Paskui patelės maždaug 40 dienų rūpestingai prižiūri kiaušinius. Kartu su kitais savo šeimos nariais bėgiojame šen ir ten nuolat ieškodami kirmėlių, vikšrų bei kitų skanumynų „besilaukiančiai motinai“. Visi džiūgaujame, kai praėjus trims mėnesiams po išperėjimo paukščiukai palieka lizdą ir prisijungia prie likusių šeimos narių.

Bręstame mes gana lėtai — praeina maždaug šešeri metai, kol visiškai suaugame. O laimingai sukurti savo paties šeimą kuriam nors iš mūsų reikia dar daugiau laiko. Žinoma, būdami ilgaamžiai (daugelis iš mūsų gyvena 30 metų), turime pakankamai laiko perduoti savo genus kitoms kartoms.

Kaip matote, esame šeima — gyvename bei darbuojamės grupėmis, kuriose yra ne daugiau kaip po aštuonis paukščius. Kiekviena šeima tvarkosi apie 100 kvadratinių kilometrų užimančioje Afrikos savanų, miškų ir ganyklų teritorijoje. Kai kuriose pietų Afrikos srityse mes praradome iki 70 procentų savo natūraliosios aplinkos dėl žemdirbystės ir žmonių apsigyvenimo.

Mes stropiai saugome savo teritorijas ir nuolat patruliuojame prie sienų. Savo maistu — gyvatėmis, lervomis, vėžliais ir vabzdžiais nemėgstame dalintis net su ragasnapiais iš kitų šeimų. Agresyviai vydami neprašytus svečius, kartais apsijuokiame. Kaip? Pamatę savo atspindį lango stikle, dažnai palaikome jį įsibrovėliu ir puolame. Nuo smūgio ilgu tvirtu snapu langas, žinoma, sudūžta. Dėl daugybės sudaužytų stiklų kai kurie žmonės uždėjo ant savo langų vielos tinklus, ir mes už tai esame labai dėkingi!

Liūdna, bet mums iškilo mirtina grėsmė. Kai kurie žmonės veja mus iš tėvynės. Kiti šaudo. Fermeriai šakalams bei kitiems nepageidaujamiems gyvūnams dažnai išdėlioja užnuodytą masalą. Bet kaip mums žinoti, kad jis užnuodytas? Matyt, norėdami apsaugoti mus, fermeriai kartais nuodus užkasa. Tačiau maisto mes paprastai ieškome kasinėdami savo ilgais snapais, todėl, atkapstę užnuodytą maistą, patys sau, taip sakant, išsikasame duobę.

Kai kurie žmonės labai stengiasi apsaugoti mus nuo šių pavojų. Mes tikimės, kad nebūsime išnaikinti kaip mūsų brolis drontas. Taigi jei kada atklystumėte į mūsų kraštus ir išgirstumėte mūsų dundantį du-du-dududu du-du-dududu, susiieškokite mus. Mes plevensime savo ilgomis blakstienomis ir sveikinsime jus, atvykusius į sausumos ragasnapio valdas.“