Bebro užtvanka

Bebrų pastatytų užtvankų ilgis gali siekti 850 metrų, aukštis – 5,3 metro. Kaip šie žvėreliai surenčia tokius didelius statinius?

Pirmiausia bebrai „nusikerta“ medžių (paprastai – iki 30 cm apimties) ir apgeni jų šakas. Stambias šakas jie nusitempia po vandeniu ir vertikaliai įremia į upelio dugną, tarp jų įpina jaunų medelių ir nendrių. Tada konstrukciją sutvirtina – apačią prislegia akmenimis, o kraštus pritvirtina prie medžio ar didelio akmens. Kad statinys atlaikytų vandens tėkmę, žemesnėje užtvankos pusėje bebrai dar prismaigsto papildomų atraminių pagalių. Iš kitos pusės užtvanką užsandarina šakelėmis, žolėmis ir dumblu. Vandens pertekliui nutekėti abiejuose užtvankos kraštuose bebrai padaro pralaidas ir per smarkias liūtis jas dar praplatina.

Mokslininkai pastebėjo, kad bebrų statomos užtvankos daro teigiamą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, dėl užtvankų sumažėja dirvožemio erozija, pagerėja vandens kokybė, pakyla gruntinio vandens lygis. Taip pat upeliai, kurie vasarą paprastai išdžiūsta, neretai ima tekėti ištisus metus. Be to, prie užtvankų susidaro šlapynės. Per gausias liūtis jos surenka vandenį ir dėl to būna mažesni potvyniai. O kilus gaisrui šlapynės gali pristabdyti ugnies plitimą – augalai tose šlapiose vietose dažnai lieka nepaliesti. Šlapynės, be to, pritraukia įvairių gyvūnų ir taip praturtina vietinę ekosistemą.

„Bebrų užtvankos, – kaip rašoma vieno mokslinio tyrimo išvadoje, – prilygsta gerai suprojektuotiems statiniams.“ Verta paminėti, kad Šiaurės Amerikoje pastatyta nemažai užtvankų, kurios savo struktūra panašios į bebrų užtvankas. Tad ne be priežasties bebrai vadinami pelkių inžinieriais.

Ką manote? Ar bebro gebėjimas statyti užtvankas – evoliucijos rezultatas? O gal su tokiu gebėjimu jis buvo sukurtas?