Atsidavimas Dievui — galinga paskata jam tarnauti
Viena, iš ko galime ypač gerai matyti Jėzaus atsidavimą Dievui, yra tai, kad jis ‘skelbė gerąją naujieną apie Dievo karalystę’ (Lk 4:43). Po krikšto Jordane 29 m. e. m. trejus su puse metų jis buvo atsidėjęs šiam visų svarbiausiam darbui. „Tam esu atėjęs“, — sakė jis (Mk 1:38; Jn 18:37). Tačiau kaip ši Jėzaus veikla rodė, kad jis atsidavęs Dievui?
Prisiminkime, kad būti atsidavusiam Dievui — tai gyventi taip, kad jam įtiktume, nes mylime jį ir labai branginame jo savybes. Taigi kas skatino Jėzų paskutiniais savo gyvenimo žemėje metais visiškai atsidėti skelbimui ir mokymui? Ar vien pareigos jausmas? Nėra abejonių, Jėzus rūpinosi žmonėmis (Mt 9:35, 36). Ir gerai suprato, kad būdamas pateptas šventąja dvasia yra paskirtas atlikti savo tarnystę (Lk 4:16-21). Bet jo motyvai buvo svaresni.
„Aš myliu Tėvą“, — tiesiai pasakė Jėzus savo apaštalams paskutinį vakarą prieš mirtį (Jn 14:31). Jis puikiai žinojo Jehovos savybes, todėl jo meilė plaukė iš sielos gelmių (Lk 10:22). Skatinamas kupinos dėkingumo širdies Jėzus su džiaugsmu vykdė Dievo valią (Ps 40:9 [40:8, Brb]). Tai buvo jo „maistas“ — toks būtinas gyvybei ir toks gardus (Jn 4:34). Užuot pataikavęs sau, Jėzus ‘pirmiausia ieškojo Dievo karalystės’, — ir tai tobulas pavyzdys mums (Mt 6:33).Taigi Jėzaus atsidavimą Dievui labiausiai rodė ne tai, ką ar kiek jis nuveikė skelbimo bei mokymo darbe, bet iš kokių paskatų jis tarnavo.
Kaip šiuo atžvilgiu galime sekti Jėzaus pavyzdžiu? (1 Pt 2:21) Visi, kas atsiliepia į Jėzaus kvietimą „sek paskui mane“, yra Dievo įpareigoti skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir ruošti mokinius (Lk 18:22; Mt 24:14; 28:19, 20). Ar vien tai, kad skiriame laiko skelbti gerąją naujieną, rodo, jog esame atsidavę Dievui? Nebūtinai. Jei tarnybą atliekame paviršutiniškai, tik dėl akių, arba kad įtiktume artimiesiems ar kitiems, vargu ar galima kalbėti apie atsidavimą Dievui (2 Pt 3:11).
Kaip ir Jėzus, tarnauti turime iš kilnesnių motyvų. Jis pasakė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi [jausmais, troškimais, vidinio žmogaus pojūčiais], visa siela [gyvybe ir visa savo esybe], visu protu [savo protiniais sugebėjimais] ir visomis jėgomis.“ Vienas įžvalgus Rašto aiškintojas pridūrė, kad tai „svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“ (Mk 12:30, 33, 34). Taigi reikšminga ne vien tai, ką darome, bet ir kodėl tai darome. Svarbiausia mūsų tarnystės priežastis turi būti stipri meilė Dievui, kylanti iš pačių sielos gelmių. Tada nesitenkinsime tik simboliškai prisidėdami prie skelbimo darbo, bet būsime paskatinti tarnauti Dievui su atsidavimu, kiek leidžia mūsų jėgos (2 Tim 2:15). Be to, jeigu mūsų motyvas — meilė Dievui, nebūsime kritiški ir nesilyginsime su kitais (Gal 6:4).
Kokie turime būti dėkingi Jehovai, kad atskleidė mums šventąją paslaptį, kaip tarnauti jam su atsidavimu! Atidžiai tyrinėdami Jėzaus žodžius bei darbus ir stengdamiesi juo sekti, mokysimės ugdytis bei dar labiau rodyti atsidavimą Dievui. Jehova dosniai laimins mus, jeigu, kaip pasiaukoję krikščionys, seksime Jėzaus pavyzdžiu ir ugdysimės atsidavimą jam (1 Tim 4:7, 8).