Rūpinkimės žmonėmis: palaikykime žvilgsnio kontaktą
1 Liudydami viešai ir po namus, su žmogumi paprastai pirma užmezgame kontaktą žvilgsniu. Tuo momentu iš jo veido išraiškos galime spręsti, ką jis mano apie mūsų atėjimą ir netgi kokia jo nuotaika. Mūsų žvilgsnis jam irgi daug pasako. Viena moteris apie apsilankiusią liudytoją pasakė: „Man įsiminė jos šypsena veide ir ramybė. Buvo įdomu, ko ji atėjo.“ Moteris mielai išklausė gerąją žinią.
2 Žvilgsnio kontaktas svarbus liudijant gatvėje arba kitose viešose vietose. Vienas brolis prieš užkalbindamas žmogų pažvelgia jam į akis, nusišypso ir tada pasiūlo žurnalus. Taip jam pavyksta pradėti daug malonių pokalbių ir išdalyti nemažai leidinių.
3 Stenkis suprasti, ką žmogus jaučia. Palaikydami kontaktą žvilgsniu, galime suprasti, ką žmogus jaučia. Pavyzdžiui, jeigu pašnekovui neaišku, ką sakome, arba jis nesutinka su mūsų žodžiais, tai dažniausiai matoma iš jo veido. Kad jis užsiėmęs arba darosi nekantrus, irgi liudija veido išraiška. Tada galėtume kalbėti trumpiau arba kitaip prisitaikyti prie žmogaus. Atsižvelgdami į kitų jausmus parodome, kad jais rūpinamės.
4 Nuoširdumas ir įsitikinimas. Daugelyje kraštų žmogus, kuris kalbėdamas žiūri kitam į akis, laikomas nuoširdžiu. Atkreipkime dėmesį, kaip elgėsi Jėzus, kai mokiniai paklausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Biblijoje rašoma: „Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: ‘Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima’“ (Mt 19:25, 26, kursyvas mūsų). Jėzaus žvilgsnis, be abejonės, liudijo, kad jis kalba su įsitikinimu. Tad su žmonėmis palaikydami žvilgsnio kontaktą, Karalystės žinią galėsime perteikti nuoširdžiai bei įtikinamai (2 Kor 2:17; 1 Tes 1:5).