Klausimų dėžutė
◼ Pagal 1 Korintiečiams 7:14, jeigu kuris iš tėvų yra tikintis, jo vaikai yra „šventi“. Ar vaikas turi būti krikštytas, kad Dievas jį laikytų „šventu“? Kaip tada, jeigu vaikas protiškai atsilikęs?
Apaštalas Paulius čia kalba apie sunkumus, kylančius religiniu požiūriu nevieningoje šeimoje. Jis ragina tikintį sutuoktinį nepalikti netikinčiojo ir, nurodydamas svarbią priežastį išsaugoti santuoką, sako: „Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi“ (1 Kor 7:14). Šioje eilutėje išreiškiamas principas, kad Dievas tokius vaikus vertina atsižvelgdamas į tai, kokį vardą šeima yra įgijusi jo akyse. Dėl sutuoktinių šventumo jis laiko šventais jų mažamečius vaikus, kurie yra klusnūs, nors dar ir negali atsakyti už savo veiksmus. Taip yra tada, kai ‘gimdytojai Viešpatyje’ yra brangūs Dievui dėl jų šventumo ir gerų darbų (Ef 6:1). Kaip rodo Pauliaus žodžiai, šis principas galioja netgi tada, kai tikintis yra tik vienas iš tėvų.
O kaip dėl krikšto? Vaikas, ištikimai mokomas Dievo Žodžio, be abejo, įgis vis daugiau žinių bei supratimo ir laikui bėgant paskatintas Jehovos dvasios nuspręs pasiaukoti jam ir prašysis pakrikštijamas (1 Pt 3:21). Kad būtų pasirengęs krikštui, jis turi suvokti būtinybę atgailauti, atsiversti ir užmegzti deramus santykius su Dievu (Apd 3:19; 8:34-36). Po krikšto jis bus laikomas „šventu“ ne dėl šeimos, o dėl savo paties reputacijos Dievo akyse, nes yra atsakingas gyventi taip, kaip jam pažadėjo (1 Pt 1:14-16; Kol 1:21-23).
O ar protiškai atsilikusio vaiko tėvai turėtų manyti, jog krikštas be jokių išimčių būtinas, kad Dievas jį laikytų vertu apsaugos atėjus teismo metui, pavyzdžiui, „didžiam sielvartui“? Aišku, daug kas priklauso nuo to, kiek vaikas protiškai atsilikęs, nes yra tokių, kurie ir suaugę tebemąsto kaip keturmečiai ar penkiamečiai. Vaikas galbūt supranta pagrindines Dievo Žodžio tiesas ir paklaustas gali jas pakartoti, yra klusnus tėvų pamokymams ir nedaro to, kas neteisinga ar prieštarauja Dievo valiai. Bet ar vaikas gali, užuot daręs vien tai, kas patinka tėvams, pats širdimi ir protu apsispręsti, kokiu keliu eis? Ar jis pajėgus suvokti ir stiprinti savo bendrystę su Dievu, nepriklausomą nuo tėvų valios? O jeigu padarytų kokį nusižengimą, ar galėtų atsakyti teisminiam komitetui? Jeigu ne, toks vaikas, matyt, negali krikštytis. Dievas jį laikys „šventu“ dėl geros šeimos reputacijos jo akyse.
Tad vertinant šį dalyką dera vadovautis ne emocijomis, o Šventojo Rašto mokymais. Jeigu protinis atsilikimas nežymus ir vaikas tikrai gali tapti Dievo Sūnaus mokiniu bei tarnauti Dievui savo ‘širdimi, siela, protu ir jėgomis’, tada galima padėti jam pasirengti krikštui (Mk 12:30). Tokiu atveju jis turės būti pajėgus nešti „savo [atsakomybės] naštą“ (Gal 6:5). Jeigu tėvai nėra tikri, kaip pasielgti, jie gali kreiptis patarimo į vyresniuosius.
Kaip paguodžia ir stiprina tikėjimą supratimas, jog mažamečiai vaikai ir vyresni protiškai atsilikę asmenys gali būti laikomi „šventais“ dėl gero šeimos vardo Dievo akyse!