Kaip organizuoti pagalbą pagyvenusiems bendratikiams
Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėse būdavo sudaromas sąrašas našlių, kurioms reikia materialinės pagalbos (1 Tim 5:9, 10). Ir šiandien vyresniesiems galbūt vertėtų susidaryti sąrašą ligotų bei pagyvenusių krikščionių, kuriems reikia ypatingo dėmesio. Kai kuriose bendruomenėse tuo pasirūpinti pavedama vienam iš vyresniųjų. Kadangi daugelis pagyvenusiųjų, panašiai kaip Noomė, nelinkę prašyti paramos, tai turėtų būti brolis, gebantis įžvelgti jų aplinkybes ir taktiškai bei supratingai pasirūpinti, kad būtų teikiama būtina pagalba (Rūt 1:11-13). Pavyzdžiui, jis galėtų pasirūpinti, kad Karalystės salėje būtų tam tikrų priemonių, reikalingų ligoniams ir pagyvenusiems. Jis gali apsvarstyti, ar būtų įmanoma ir tinkama nutiesti nuožulnų taką invalido vežimėliams, įrengti tualetą neįgaliesiems, parūpinti ausinių silpnai girdintiems ir vietą specialioms kėdėms. Tas brolis taip pat pasirūpintų, kad visi nepajėgiantys ateiti į Karalystės salę galėtų gauti programos įrašą arba klausytis jos telefonu.
Be to, galbūt reikia pasirūpinti, kaip jie nuvyks į sueigas ir kongresus. Vienai pagyvenusiai sesei kartą iškilo problema. Tąsyk brolis, nuolat vežantis ją į sueigas, negalėjo jos nuvežti. Sesei teko daug kam skambinti, kol galiausiai rado, su kuo važiuos, ir dėl to pasijuto esanti našta. Jeigu tokiems reikalams būtų buvęs paskirtas vyresnysis, sesė būtų išvengusi keblumų.
Tas vyresnysis gali paklausinėti bendruomenės šeimas, ar jos negalėtų paeiliui lankyti pagyvenusius bendratikius. Taip jų vaikai suprastų, kad rūpintis senimu — krikščionio pareiga. Jiems naudinga mokytis vykdyti šią pareigą (1 Tim 5:4). Vienas rajono prižiūrėtojas pasakoja: „Kiek man žinoma, labai nedaug vaikų ar paauglių savo iniciatyva lanko pagyvenusius ir sergančius bendratikius.“ Galbūt jie tiesiog nepagalvoja apie tai arba nežino, ką daryti ar sakyti; tėvai turėtų juos mokyti.
Tik nepamirškime, jog dauguma pagyvenusiųjų norėtų iš anksto žinoti, kad pas juos kas nors ateis. Laukti svečių jiems tikras džiaugsmas. Jeigu lankytojai atsineša užkandžių, pavyzdžiui, kavos ar pyrago, o paskui viską sutvarko, bendratikis nebus apsunkintas. Viena senyva, bet vis dar energinga pora kartą per savaitę suruošia krepšį produktų ir aplanko keletą pagyvenusių bendratikių. Visi jiems už tai labai dėkingi.
Dėl pagyvenusių krikščionių daugelyje bendruomenių įkuriama knygos studijų grupė, kurios sueigos vyksta dieną. Vienoje vietovėje kai kurių šeimų ir nesusituokusių skelbėjų buvo paklausta, ar jie galėtų ir norėtų paremti tokią grupę; taip susikūrė knygos studijų grupė, kurioje pagyvenę ir jauni skelbėjai galėjo pasirūpinti vieni kitais.
Iniciatyvą tais klausimais turėtų rodyti ne vien vyresnieji. Visi privalome žinoti sergančių ir pagyvenusių bendratikių reikmes. Pasveikinkime juos Karalystės salėje ir negailėkime laiko pasikalbėti. Nudžiuginkime juos kvietimu į draugišką pobūvį. Arba pakvieskime į iškylą gamtoje ar net kartu praleisti atostogas. Vienas brolis, važiuodamas į užmiestį verslo reikalais, dažnai pasiimdavo pagyvenusius skelbėjus. Svarbu, kad jie jaustųsi reikalingi. Neleiskime jiems atsiskirti, kaip norėjo padaryti Noomė; tai tik pagreitintų senatvę.
Jauniems bendratikiams, turintiems negalią ar sergantiems, irgi reikia dėmesio. Vienas liudytojas, turėjęs tris nepagydomai sergančius sūnus, sako: „Bendruomenei gali būti nelengva nuolat rūpintis tais, kas jau seniai serga. Kodėl nepaskyrus vertų pasitikėjimo jaunų skelbėjų, kad jie su neįgaliu draugu kasdien aptartų dienos citatą arba perskaitytų skyrių iš Biblijos? Jaunimas, tarp jų ir pionieriai, galėtų tai daryti pakaitomis.“