Jėzaus Kristaus darbai ir savybės

Kadangi „tiesa ir malonė“ turėjo ateiti per Jėzų Kristų, jam reikėjo gyventi tarp žmonių, kad jie klausytųsi jo, matytų jo darbus bei savybes. Taip jie galėjo atpažinti jį kaip Mesiją ir tikėti jo auka, kai jis mirė už juos kaip „Dievo Avinėlis“ (Jn 1:17, 29). Jis pats lankėsi daugelyje Palestinos regionų, nuėjo pėsčiomis šimtus kilometrų. Jis bendraudavo su žmonėmis ežero pakrantėse ir kalno šlaituose, miestuose ir kaimuose, sinagogose ir šventykloje, prekyvietėse, gatvėse ir namuose (Mt 5:1, 2; 26:55; Mk 6:53-56; Lk 4:16; 5:1-3; 13:22, 26; 19:5, 6), kalbėjo minioms ir pavieniams žmonėms, vyrams ir moterims, jauniems ir seniems, turtuoliams ir vargšams (Mk 3:7, 8; 4:1; Jn 3:1-3; Mt 14:21; 19:21, 22; 11:4, 5).

Jėzus davė savo mokiniams gerą pavyzdį: buvo darbštus, anksti keldavosi, tarnaudavo iki vėlumos (Lk 21:37, 38; Mk 11:20; 1:32-34; Jn 3:2; 5:17). Ne sykį jis meldėsi visą naktį, pavyzdžiui, prieš sakydamas Kalno pamokslą (Mt 14:23-25; Lk 6:12—7:10). Kitą kartą, po įtemptos nakties, jis pakilo dar neprašvitus ir nuėjo į negyvenamą vietą melstis (Mk 1:32, 35). Nors jo poilsį vienumoje dažnai nutraukdavo minios žmonių, jis „priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę“ (Lk 9:10, 11; Mk 6:31-34; 7:24-30). Jis kentė nuovargį, troškulį ir alkį, kartais dėl būtinybės netgi atsisakydavo valgio (Mt 21:18; Jn 4:6, 7, 31-34; palygink Mato 4:2-4; 8:24, 25).