AR ŽINOTE?

Kuo apaštalui Pauliui buvo naudinga Romos pilietybė?

Romos pilietybė asmeniui garantuodavo tam tikras teises ir privilegijas, kad ir kokioje imperijos vietoje jis būtų. Romos pilietis buvo pavaldus Romos miesto, o ne provincijos miestų įstatymams. Jeigu jam būdavo iškeliami kokie kaltinimai, jis galėjo sutikti būti teisiamas ir pagal vietos įstatymus, bet taip pat turėjo teisę kreiptis į Romos tribunolą. O nuteistas mirties bausme, galėjo pateikti malonės prašymą imperatoriui.

Turėdamas omenyje šias teises, I a. p. m. e. Romos valstybės veikėjas Ciceronas teigė: „Surišti Romos pilietį yra nusikaltimas; nuplakti — niekšybė; nužudyti — beveik tas pats, kas atimti gyvybę tėvui, motinai ar artimam giminaičiui.“

Apaštalas Paulius plačiai skelbė visoje Romos imperijoje. Kaip rašoma Biblijoje, Romos piliečio teisėmis jis pasinaudojo tris kartus: 1) Filipų magistratams pareiškė, kad jį nuplakdami šie pažeidė jo teises; 2) Jeruzalėje pasisakė esąs Romos pilietis, kad nebūtų nuplaktas; 3) kreipėsi į Romos imperatorių Cezarį, kad šis išklausytų jo bylą (Apaštalų darbų 16:37-39; 22:25-28; 25:10-12).

Kokį užmokestį už darbą piemenys gaudavo bibliniais laikais?

Patriarchas Jokūbas savo dėdės Labano bandas ganė dvidešimt metų. Pirmus keturiolika atidirbo už dvi jo dukras, kurios tapo jo žmonomis, likusius šešerius Labanas jam mokėjo gyvuliais (Pradžios 30:25-33). Kaip rašoma žurnale Biblical Archaeology Review, „sutartys dėl piemenavimo, kokią buvo sudarę Labanas ir Jokūbas, buvo labai gerai žinomos tiek Biblijos rašytojams, tiek skaitytojams“.

Tokių senovinių sutarčių pavyzdžių rasta Nuzyje, Larsoje ir kitose vietovėse dabartinio Irako teritorijoje. Paprastai sutartis galiodavo nuo vieno kasmetinio avių kirpimo iki kito. Piemenys įsipareigodavo rūpintis tam tikru skaičiumi gyvulių, kurie sutartyje būdavo nurodomi pagal amžių ir lytį. Po metų savininkas pasiimdavo suderėtą kiekį vilnos, pieno produktų, prieauglio. Kas likdavo, atitekdavo piemeniui.

Kaimenės padidėjimas tiesiogiai priklausė nuo ėringų avių skaičiaus. Iš šimto patelių paprastai buvo tikimasi aštuoniasdešimties ėriukų. Visus nuostolius turėdavo padengti piemuo. Todėl jis būdavo labai suinteresuotas gerai prižiūrėti jam patikėtus gyvulius.